Full text of "Rinktiniai raštai = Opera selecta"

See other formats

Z£ygimantas 


LIAUKSMINAS 
R iskcinisi 


RASTAI 


SIGISMUNDUS 


LAUXMIN 


OPERA SELECTA 


I 


Dékojame Vilniaus universiteto bibliotekos Rey spaudiniy ir 
Rankraiéiy skyriams u£ pagalba leidiianr knyga. 


ISBN 5-417-00864-8 


Zy gimantas 
LIAUKSMINAS 
Rinktiniai 
RASTAI 


EE 


SIGISMUNDUS 


LAUXMIN 
OPERA 


SELECTA 


TURINYS 
Bronius Genzelis. Zygimanto Liauksmnino aplinka ir jos iitakos 
u 


 Eugenija Ultinaité. Zygimantas Liauksminas: humanitarinio 
A 
4 
SIGISMUNDUS LAUXMIN. PRAXIS ORATORIA 
ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. ORATORINÉ PRAKTIKA 
IR RETORIKOS MENO TAISYKLÉS 
Vost Bd nan 
5152 
 Eugenija Uléinaité. 2. Liauksmino retorika Europos baroko 
estetinin idéjq kontekste 
236 


SIGISMUNDUS LAUXMIN. MEDULLA DIALECTICAE. 
ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. DIALEKTIKOS 
BRANDUOLYS. 

Verté Jadvyga Tijünelyé. 

250/251 
SIGISMUNDUS LAUXMIN. ARS ET PRAXIS MUSICA 
ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. MUZIKOS TEORIJA IR. 
PRAKTIKA. 

Versé Leonas Valbinas 


302/505 
Vnautas Povilas Jurkitas. 2. liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 
348 


SIGISMUNDUS LAUXMIN. PANEGYRICUS VLADISLAO VI 
ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS. PANEGIRIKA LENKIJOS 
KARALIUI VLADISLOVUI IV, 1634 METAIS GRIZUSIAM 
IS KARO SU MASKVA. 


2. LIAUKSMINO VADOVÉLIO 
-MUZIKOS TEORIJA IR PRAKTIKA* 
IIl LEIDIMAS 


2. LIAUKSMINO VADOVÉLIO 
-ORATORINÉ PRAKTIKA IR RETORIKOS MENO 
TAISYKLÉS^ 1 LEIDIMAS 


2. LIAUKSMINO VADOVÉLIO 
.ORATORINÉ PRAKTIKA IR RETORIKOS MENO 
TAISYKLÉS" (FRANKFURTAS PRIE MAINO, 1682) 

TITULINIO LAPO PRIESLAPIO ILIUSTRACIJA 


IRASAS JÉZUITU PROVINCIJOS KOLEGIJU 
YPATINGOJOJE KNYGOJE APIE .TÉVO TERCIJONO* 
2. LIAUKSMINO BÜDO BRUOZUS 


LIAUKSMINU SEIMOS HERBAS 


JÉZAUS DRAUGIJOS NAUJOKYNAS 
(DAB. TECHNIKOS BIBLIOTEKA) VILNIUJE, 
SV. IGNOTO GATVÉJE, 

KUR, [STOJES | JÉZAUS DRAUGIJA, 
1616-1618 M. GYVENO Z. LIAUKSMINAS 


Prof. habil. dr. 
BRONIUS GENZELIS 


ZYGIMANTO 
LIAUKSMINO 
aplinka ir jos istakos 


Nuo Renesanso iltaky Lietuvoje iki XVII a. vidurio smar- 
kiai kito Lietuvos intelektualinis lygis, o drauge su juo ir verty- 
biné orientacija (valstybinis mastymas, pilieti&kumas, tautit- 
kumas), ryskéjo Lietuvos specifika. XVI a. Vakaruose ir Rytuose. 
kürési stiprios centralizuotos valstybés, stipréjo tautitkumas. 
(formavosi tautiné rastija), tuo tarpu müsu kraste vyko atvirki- 
tiniai procesai (decentralizacija, tautikumo nykimas), nors ir 
büta pastangu juos stabdyti. Renesansas Vakaru Europoje pa- 
keité viduramzi&ka mastymo ir gyvenimo büda. 

Renesanso epochai büdingas visuotinis Ziniu troskimas, 
vertybiu perkainojimas. Atsisakyta viduramZi&ko asketizmo. 
Spaudos itradimas pakeité Zmogaus protinés veiklos gali- 
 mybes. Plétési jvairios mogaus veiklos sritys. Kaip tik sitos 
Vakary Europos naujovés klojosi Lietuvoje ant pagonitko 
pamato. 

Pagoniskoji Lietuva neturéjo valstybiskai jtvirtintos. 
mokymo sistemos. |siliejusi j krik&&ioni&ku valstybiu tarpa, 


* Wo* 


BRONIUS GENZELIS 


Lietuva privaléjo su jomis palaikyti santykius, priimti ju su- 
Byvenimo normas. 

Lietuva viena i$ pirmuju Rytu Europoje émé siekti teisi- 
nés valstybés. Tuo metu, kai Vakaruose ir Rytuose küresi 
absoliutinés monarchijos, müsu kraste formavosi demokra- 
tinés Salies valdymo nuostatos. Niekuo kitu kaip 3alies de- 
mokratéjimu nepaaiskinsi 1529 m. Lietuvos Statuto priémi- 
mo. Statutas reglamentavo valdymo institucijas, Lietuvos 
Didziosios Kunigaikstystés gyventoju tarpusavio santykius, 
itkélé rasytiniy dokumentu svarba*. 

Besikuriantioms naujoms valstybinéms jstaigoms ir BaZ- 
ny£iai reikéjo issimokslinusiu 2moniu, kuriuos galéjo pa- 
rengti tik aukstoji mokykla. Vien uZsienyje studijuojantiuju 
nepakako. Be to, Lietuvos bajorai prietinosi tam, kad valsty- 
bines pareigybes ju kraste uZimtu i$ svetur atvyke vienuoliai. 

Lietuvoje susidurta ir su sudétinga psichologine atmo- 
sfera, kuri ne taip lengvai buvo suvokiama: atvykéliai i$ kitu 
krastu dar jauté pagonybés kvapa, o lietuviams buvo sunku 
f&syk perprasti ir priimti krik&Eioni&kus paprotius. Neaisküs 
buvo ir besiklostantys nauji socialiniai santykiai: Lenki; 
jau senokai buvo isitvirtinusi baudziava, o Lietuvoje vyko 
laisvy bendruomenés nariu virsmas baudZiauninkais. Susi- 
formavusi bajorija ne£inojo, kas jie yra. Ne vienam kirbéjo 
mintis: o gal jie yra kitatauiai, kadaise atvyke i$ kitur, pa- 
vyzdziui, i$ Romos, valdyti $io krasto? Radosi jvairiu lietuviu. 
kilmés hipoteziu. Daugelis Renesanso Lietuvos bajoru ma- 
né, jog jie esa roménu aristokratu palikuonys. Si nuostata 
itvirtíno Lietuvoje lotynu kalba. Prie lotynu kalbos jsigaléji- 
mo prisidéjo ir Katalikuy BaZnytia, kurios oficiali rasto ir apei- 
8u kalba taip pat buvo lotynu. Zygimantas Senasis (1467— 


2. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529). V, 2001. 


* 32- 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos 


1548) - paskutinis Lietuvos valdovas, mokéjes lietuviu kalba. 
Palengva ji iényko ir i$ didiku aplinkos. Deja, ju namu aplin- 
koje isigaléjo ne lotynu, o lenku kalba. Prie Sios nuostatos 
jsitvirtinimo prisidéjo ir bendra su Lenkija kataliktj baznytiné 
provincija, konfederacinés valstybés su Lenkija sukürimas. 

Lietuvos valdantieji sluoksniai, skirtingai nuo kaimynu 
(lenku, vokie£iu, rusu), tolo nuo savo Saknu: valstybinis pa- 
triotizmas, atsietas nuo tautinio, nuo savos kultüros, tradi- 
ciju, negaléjo büti ilgalaikis. Palengva jis peraugo j bendra- 
valstybini patriotizma. Lietuva pernelyg spartiai integravosi 
j Vakary Europos, visu pirma j Lenkijos, kultüros orbita. Si 
procesa skatino ir tai, kad Lietuva, ibplétusi savo valdas Ry- 
tuose, tapo daugiataute valstybe. Valdanéiuju sluoksniu ne- 
siejo nei kultüra, nei tradicijos, nei religija (rytiné Lietuvos. 
Did2iosios Kunigaikitystés dalis buvo staciatikiska) — juos 
jungé tik valstybinis mastymas. 

Integravimosi j krik&tioni£kaji pasaulj procesas buvo 
priestaringas. Jo metu vyko kriks£ioni&kuju kultüriniu verty- 
biu perémimas ir kartu atsisakymas savasties. Sj vyksma lé- 
mé ne isorinés jégos, o vidinis apsisprendimas, kurj skatino 
Liublino unija, bajoru pretenzijos turéti isskirtine padétj. 

Ne vienam naujam aristokratui savos tradicijos asocija- 
vosi su pagoniskumu, t. y. atsilikimu. Sis procesas buvo be 
galo skausmingas. Cia jZvelgiami du atskaitos tatkai: pirmu- 
ju mokslo bei mokymo jstaigu steigimas ir po to prasidéjes 
XVII a. vidurio kultürinio palikimo nuosmukis. Konkurenci- 
ja su Lenkija skatino turéti savas mokslo istaigas, bettas rung- 
tyniavimas buvo ne tiek tautinis-kultürinis kiek politinis, su- 
sijes su siekimu islaikyti valstybinguma. 

1568 m. liepos 10 d. Lietuvos bajorai, susirinke Vilniuje 
|j Seima, kreipési j Zygimanta Augusta, kad sis pasis 
kolegijos steigimu Vilniuje ar Kaune. Kunigaik&tis pritaré tam 


* 45 


BRONIUS GENZELIS 


sumanymui, o Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevitius, 
gaves i5 didiojo kunigaikSEio kolegijos steigimo privilegija, 
parüpino jai patalpas. Taip jézuitai, atvyke j Lietuva kovoti su 
reformacija, 1570 m. jküre Vilniuje Kolegija, kuri 1579-aisiais 
Lenkijos karaliaus ir LDK didziojo kunigaik$tio Stepono Ba- 
toro aktu reorganizuojama j Vilniaus universiteta (Academia. 
et Universitas Vilnensis). Taigi aukitoji mokykla buvo jsteigta 
jau po Liublino unijos, tai, be abejonés, turéjo itakos büsi- 


Lietuvoje iigali lotyn kalba kaip rato kalba. Ja déstoma ir 
bendraujama. Lotyni&kai «avo D i 


desimtmetiai buvo sékmingi- Ypa£ ryikus XVII a. vidurio 
intelektualinis pakilimas. Siuo laikotarpiu Lietuva ne tik susi- 
pazino su Vakary Europos vertybémis, bet ir bandé dométis 
savo kraitu, nors lietuvybé ir netapo vertybe. 


iámoktu lietuviu kalba, idant galétu suartéti su vie- 
1os Zmonémis. Tuo jézuitai skyrési nuo metropolinés Lenki- 
jos Kataliky BaZnyCios, kuri pateko j lenku kultürine orbita. 
Lietuvoje jie rado kitoki mastymo büda ir kitokias negu Va- 
karu Europoje tradicijas: j Vakaru Europa renesansinis mas- 
tymostilius skverbési kaip protestas pries sustabaréjusia scho- 
lastine mastysena, tuo tarpu Lietuvoje pirma isplito Renesanso 
idéjos, o tik po to susipazinta su scholastika. Müsu kraste 
Renesanso idéjos klojosi tiesiogiai ant pagoni&kos kultüros 
klodu, o scholastiniai samprotavimai buvo naujové. 
Vakaru Europoje scholastiné filosofija jau buvo nueitas 
etapas. Ten formavosi vadinamoji antroji scholastika, plito 


*auMt 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iStakos 


averoizmas, filosofija dométasi ir u mokymo instituciju sie- 
ny. | Lietuva visos ios idéjos pateko vienu metu. Dél to ia 
nebuvo tokiu karstu debatu tarp nominalistu ir realistu kaip. 
Vakaru universitetuose. Uztat Lietuvoje i$ karto susidurta su 
reformacinémis idéjomis (Universiteto rofesoríi i$ pirmu 


niu protu. Kokia bus Lietuva? Katalikitka ar reformatoriska? 

Nuo pat Vilniaus universiteto ikürimo jame veiké Filoso- 
fijos fakultetas. Profesoriai privaléjo laikytis tradiciniu Jézui- 
tu ordino keliamy reikalavimu. Universiteto déstytojai buvo 
nuolatkilnojami i$ Universitetoj kolegijas arba ganytojibkos 
veiklos vietas. Tai turéjo ir teigiamu, ir neigiamu padariniu: 
viena vertus, toks vyksmas kélé kolegiju lygi, vietos dvasi- 
ninku intelekta, kita vertus, trukdé Universitete suburti pa- 
stovy intelektualu kolektyva- 

Filosofija Vilniaus universitete buvo déstoma tokiais pa- 
€iais metodais, kaip ir kituose Vakary Europos universite- 
tuose. Kiekviena epocha turi savo mokytumo poZymius. 
Scholastinis mastymas buvo orientuotas j atminties lavini- 
ma, gebéjima diskutuoti pagal i$ anksto nustatytas yykles, 
paremtas geru Ba£nytios aprobuolu i 
mokéjimu juos apginti. Siu dalyku rei 
tete. Bendruju Ziniu studentas gaudavo Filosofijos fakultete, 
kuriame studijuodavo trejus metus. 

Pirmais metais isklausydavo logikos, antrais — fizikos, 
tiksliau, gamtos filosofijos, tre£iais — metafizikos ir etikos kur- 
sus. Visi kursai déstyti pagal Jézuity ordino vadovybés pa- 
teiktus &ablonus (nebuvo galima kelti jokiu problemu, neap- 
robuotu Ordino vadovybés). Kursus skaitydavo profesorius, 
disputus ir seminarus vesdavo jo asistentai. I$ studenty rei- 
kalauta gra£iai apibré?ti savokas. Daugiausia diskutuota, kaip 


BRONIUS GENZELIS 


suprasti viena ar kita Aristotelio teiginj. Originalesnis büdavo 
logikos kursas. Cia büdavo nagrinéjamos teiginiu logikos, se- 
kos teorijos, klasiu logikos, modalinés logikos problemos. 
Siuose dalykuose galima jZvelgti tam tikru matematines logi- 
kos uZuomazgu. 

Antrame kurse skaitytas fizikos (gamtos filosofijos) pa- 
 matas - Aristotelio , Fizika". Ji analizuota skyriais, kaip kad 
juos pateiké antikos mastytojas. Tre&iame kurse déstyta mo- 
ralés filosofíja. Tai Aristotelio , Etikos", paremtos viduramZiu 
scholastikos autoritetais, i$déstymas. Tuo ir baigdavosi filo- 
sofijos studijos. Po kiekvieno isklausyto kurso studentai lai- 
kydavo egzaminus. Egzaminu komisijas sudarydavo 3-5 as- 
kursa buvo perkeliami studenti, iSlaike ne 
ivertinimu kaip vidutiniskai. UZbaigusieji filosofi- 
jos studijas galéjo toliau testi moksla Teologijos fakultete. 
Scholastinés filosofijos studijos vyko itin uddarai. Cia nebu- 

ileidziamos naujos filosofinés idéjos, kildavusios u£ 
itucijos sienu. Si mastysena Lietuvoje susiforma- 


vo XVla. antroje puséje- 

Dél politinés ir ekonominés suirutés Lietuvoje buvo ma- 
ai pasauliecit inteligentu. Mat kraitas nuolatos kariavo su 
iSorés priedais arba buvo draskomas vidiniu rietenu. Nuo 
XVI a. pabaigos politinis gyvenimas Lietuvoje émé silpnéti. 
Tai trukdé plétotis mokslo idéjoms. Vis délto iki pat XVII a. 
vidurio Vilniaus universitete jautési pakilimas. Tas pakilimas 
murs labiausiai ir rüpi. 

Kai Vakaru Europos salyse iré intensyvus intelektualinis 
gyvenimas, müsu kraste nuolatinés u3sienio valstybiu inva- 
zijos trukdé ir Universiteto veiklai. Tatiau jis veiké. Visi Uni- 
versiteto profesoriai vienu ar kitu aspektu turéjo salytj su 
filosofija. Filosofijos profesoriai aktyviai dalyvavo krato in- 
telektualiniame gyvenime, ugdé logini mastyma. Déstytojai 


* 16 * 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos ittakos 


skaité paskaitas, vedé seminarus. Kursai buvo tradiciniai. I& 
ju Lietuvos Sviesuomené gaudavo Siokios tokios informaci- 
jos, suZinodavo, kas yrafilosofija. Vravo, kaip minéta, scho- 


dinés scholastinés filosofijos kryptys: nominalizmas ir 
realizmas. Tarp nominalistu ir realistu liepsnojo jnirtinga po- 
lemika dél bendrybiu (universaliju) prigimties. Gin£ai viré 
daugiausia siais klausimais: 1. Ar giminés ir rü$ys egzistuoja. 
savarankiskai, ar téra subjektyvüs 2mogaus proto küriniai? 


bütis, ar istuoja tik konkreciuose daiktuose (juose pa- 
tiuose ir salia ju), ar tik salia ju? 

Diskusiju metu ne visu sroviu atstovai duodavo adekva- 
ius atsakymus. Ta£iau visi realistai pripaZino, kad bendrybés 
ich savarankitkai, realiai, nuo samonés nepriklauso ir 
irminés atskirybiu at£vilgiu; tuo tarpu nominalizmui eg- 
zisuohe tik atskirybés (bendrybés savoka suküré müsu pro- 
tas). Vilniaus universitete gyvavo visos scholastinei filosofijai 
büdingos srovés, nors ir vyravo tomistai (Zymiausias tomistas. 
buvo Martynas Smigleckis). Lietuvoje tai buvo nauja. 

Vilniaus universitete, be kitu filosofijos kursu, buvo skai- 
toma ir natürfilosofija. Ja déste profesoriai nagrinéjo gamtos 
moksliy problemas, pateikdavo sava pasaulio ir Visatos sam- 
prata. Jézuitai sieké Vilniu paversti savo idéju skleidimo j 
Rytus forpostu. Cia pagal ju sumanyma turéjo susitelkti rys- 
kios $io Ordino intelektualinés pajégos. Jézuitai doméjosi 
vietos gyventoju paproiais, sieke, kad j ju gretas jsilietu kuo 
 daugiau vietiniu Zmoniu. Lietuvos jaunuoliai jézuitu léào- 
mis buvo siun£iami studijuoti ir j Vakary Europos universite- 
tus. Vieni i$ ju tapo Vilniaus universiteto profesoriais, kiti — 
ivairiu jézuitu misiju nariais. 


BRONIUS GENZELIS 


Nuo pat pirmuju Universiteto veiklos dienu jo profeso- 
riai doméjosi krasto Zmoniu tarpusavio santykiais, lygino 
juos su krikSEionybés idealais. Kai kurie kritikavo jsigalin- 
Cia kraste bajoru savivale, jrodinéjo, jog atsispirti uZsienio 
priesams gali tik stipri centralizuota valstybé. Sios pozicijos 
laikési ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skar- 
ga (1536-1612). Ji baugino reformacijos plitimas Lietuvo- 
je. Profesorius analizavo jos plitimo prie£astis, tarp kuriu 
nurodé ir bloga dvasininku elgesj, prasta pareigu atlikima, 
prisirisima prie turto. P. Skarga baré didikus uZ savavaliavi- 
ma ir valstie£iu engima. Jis reikalavo stiprinti karaliaus val- 
diia ir apriboti Seimo kompetencija. Siai pozicijai opona- 
vo Karaliau£iaus universiteto auklétiniai protestantai 
Andrius Volanas (1530-1610), Adomas Rasijus (apie 
1575-1627/29). Jie propagavo pilietine visuomene, mo- 
narcho vald£ios apribojima. Bet jiems Lietuva — bendra 
krik&ioniska erdvé (katalikitka ar protestantiska). Tik klau- 
simas, kokia vieta joje priklauso lietuvitkai kalbantiems gy- 
ventojams, kurit nepaisyti nebuvo kaip. 

Su Karaliauéiaus universitetu sietinas pirmosios lietuvis- 
kos knygos pasirodymas, o su Vilniaus universitetu — pirmuju 
lietuvisku knygu leidimas Lietuvos Didziojoje Kunigaik&tys- 
téje. Manoma, kad Petro Kanizijaus katekizma, isleista apie 
1585 m., i&verté Universiteto déstytojai (müsu nepasieké né 
Vienas sios knygos egzempliorius). Universiteto spaustuvé 
ispausdino Mikalojaus Daukéos (1523-1613) isversta ir pa- 
rengta ,Katekizma" (1595) ir ,Postile* (1599). Tai, kad Zemai- 
lijoje parengtas knygas spausdino Universiteto spaustuvé, 
rodo, jog tia palankiai Ziüréta j lietuviu kalba ir kultüra. 

M. Dauksa sielojasi, kad lietuviu kalba nyksta. Pasak jo, 
natüralu, kad 2monés siekia i$mokti svetimas kalbas, ir visai 
kitas dalykas, kai jie pamirsta savo tévu kalba. Sveikintini ir 


* 08 * 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos ittakos 


vertimai i$ kitu kalbu. , Tik pati müsu lietuviu tauta, besirü- 
pindama i$mokti lenkiskai, savo tikraja kalba apleido, pa- 
niekino ir beveik pameté"!, — nerimauja M. Daukta. Toliau 
jis aptaré kalbos reikime Zmogaus gyvenimui. M. Daukta 
Sieké pateikti tautos definicija. Niekas iki tol Vakaru Europo- 
je nesuformulavo tokio tikslaus tautos apibrézimo kaip mü- 
5i mastytojas. Anot jo, tauta — tai Zmonés, gyvenantys vie- 
noje teritorijoje, turintys bendrus papro£ius bei snekantys 
viena kalba. ,Kurgi, — klausé M. Dauksa, — yra pasauly tokia 
menka ir niekam verta tauta, kuri neturétu savo triju lyg igim- 
t dalyku: savo Zemés, paprotiu ir kalbos? Visu amZiu $mo- 
nés vartojo savo gimtaja kalba, rüpinosi jos i&laikymu, graZini- 
mu ir platinimu*, 

,Postilés* rengéjas Zaiposi i$ bajoru, iSsiZadéjusiu sa- 
vosios kalbos. ,Ar nekeista bütu gyvuliams, jei varna pa- 
noréty giedoti kaip lakstingala, o lakstingala krankti kaip 
varna; arba o£ys riaumoti kaip liütas, o liütas bliauti kaip. 
odys? Nuo tokio savo prigimties keitimo isnyktu gyvuliu 
imas ir gamta"?, — sako mastytojas. Jis 
ja: ,Néra tokios menkos tautos, néra 
tokio mazo Zemés sklypo, kur nevartoty savos gimtosios 
kalbos, kuria paprastai ratomi jstatymai, kuria ra$oma savo 
ir kitu Sali istorija, kuria svarstomi visi krasto reikalai, kuria 
gra£iai ir padoriai atliekami reikalai baZnytioj, susirinki- 
muose ir namie"*, 


Mikalojus DaukEa fosits palabos. V. 1990, p.33. 
Ten pi p. 3 
Ten pi p 34. 
Ten pat p. 33-34. 


*19* 


BRONIUS GENZELIS 


M. Dauk&a prakalba itspausdino lenkiskai, matyt, tiké- 
damasis, kad ja perskaitys ir tie, kurie jau nebemoka protéviu 
kalbos arba ja ne£neka, ir suprotins juos. M. Daukta panau- 

ji irodinédamas, kokj pavojy tautos 
egzistencijai kelia gimtosios kalbos atsisakymas. ,Kokia ne- 
tvarka ir sumi&imas kilty Zmonig tarpe, jei viena tauta tiek 
pamégtu kitos tautos kalba, jog pamestu ir visai pamirstu 
savotévu kalba, kuria turi kalbéti pagal Dievo ir gamtos jstaty- 
mus^5, — sako jis. Ir toliau tesa: ,Juk tautos laikosi ne Zemés 
derlingumu, ne apdaru jvairumu, ne apylinkiu smagumu, 
nemiestu ir piliu tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios 
kalbos, kuri kelia ir tiprina pilietiskuma, santaika ir brolitka 
meile^*. Deja, nutautéjimo proceso sustabdyti nepavyko. 

Kai ias mintis désté M. Daukàa, toje pacioje Zemaitijo- 
je Bimé Zygimantas Liauksminas, o Vilniaus universiteto 
profesorius Martynas Smigleckis (1564-1618) kritikavo 
kratte isigalinius baudziavinius santykius, skleidé tomiz- 
ma. Lietuvoje formavosi bendras kriticizmo fonas, analiti- 
nis mastymas. 

Martynas Smigleckis turéjo tiems laikams gera i&silavini- 
mà - nuo 1580 iki 1585 metu, vadovaujamas vélyvosios, 
arba antrosios, scholastikos koriféjt Francisko Suarezo ir 
Roberto Berlamino, Romoje studijavo filosofíja ir teologija. 

tapo Vilniaus universiteto flosofijos ir teologijos 


lükanas* (O lichwie, 1596) ir ,Logika" (Logica Martini 
Smiglecii; veikalas iSspausdintas tik pries pat autoriaus mirtj 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i3takos 


kalbos, doméjosi Lietuvos 5moniy gyvenimu. Veikale ,Apie 
palükanas" M. Smigleckis smerké baudziava, grindziama la- 
Zu ir asmenine valstie£io priklausomybe, pavertiantia 
baudziauninkus vergais. Vergija, anot jo, nesuderinama su krik&- 
&ioniskaja morale. M. Smigleckis reikalavo jstatymi£kai pripa- 
inti valstieiams tam tikras teises, nevarZyti ju veiksmu. Sis 
veikalas Lietuvoje turéjo nemaza pasisekima: i&éjo 8 jo leidi- 
mai (paskutinis — 1753 m.). Si baudziaviniu santykiu kritika 
idomi tuo, kad buvo pateikta tuo metu, kai tie santykiai kaip tik 
formavosi. 

M. Smigleckis buvo gerai susipazines su senuju masty- 
toju (Aristotelio, Platono, $v. Augustino, A. M. Boetijaus*, 
Tomo Akvinietio, V. Okamo) ir savo amZininku darbais. Be- 
ne didZiausia jtaka jam turéjo jo mokytojas antrosios scho- 
lastikos koriféjus F. Suarezas, pakoregaves kai kurias scho- 
lastinés filosofijos nuostatas. Pavyzdziui, Suarezas atmeta 
Tomo Akvinietio, tvirtinusio, kad tarp esmés ir egzistavimo 
yra realus skirtumas, ir Dunso Skoto (lot. Joannes Duns Sco- 
tus), teigusio, kad Sis skirtumas yra modalus, po£iürius". Sios 
nuostatos tiesiogiai veiké M. Smigleckj. Déstydamas filosofi- 
ja Vilniaus universitete, jis analizavo Platono ir Aristotelio 
filosofiniu idéju saveikos problema. Tai buvo vienas i$ jdo- 
 miausiu Universiteto profesoriu. 

Tatiau didziausia love M. Smigleckis pelné tuo, kad 
isleido dvieju tomu ,Logika" (1618), kuri buvo parengta jo 
skaitytu paskaitu pagrindu. Daugeli filosofíjos problem 
M. Smigleckis sprendzia remdamasis antrosios scholastikos. 


Zr. Anicijus Manlijus Severinas B o e t i j u s. Filosofíjos paguoda.. 


D. Jo n ku s. Büties problema Martyno Smigleckio ,Logikoje" 
(daktaro disertacijos santrauka). V., 1998, p. 10. 


*20* 


BRONIUS GENZELIS 


metodologija. Matyt, tai buvo viena i& prieZas£iu, del kuriu 
M. Smigleckio ,Logika" tapo Zinoma Vakaru Europoje. I jos 
logikos mokési Prancüzijos, Anglijos universitetu studentai. 
1634, 1638 ir 1658 metais Sis veikalas buvo illeistas pa- 
kartotinai. Net 1685 m. per egzaminus Dublino universitete. 
klausimus i$ M. Smigleckio ,Logikos" gavo veliau itgarséjes 
rasytojas D2. Sviftas. 

Filosofas savo veikale i&désto bendruosius pazinimo 
principus, aptaria pazinimo procesa. Pasak jo, daikta ma- 
tome, nes jis siuncias ,regimaja forma", kuri sukelia regéji- 
mo pojütj. O bendrybes galime pazinti tik mastydami: ak- 
tyvusis protas i5 jutiminiu vaizdu kuria intelektualias formas. 
M. Smigleckio nuomone, logika néra mokslas, o tik moks- 
lo instrumentas, todél ne visoms sritims, pavyzdiiui, tikéj 
mo dalykams, logika bütina. Filosofas pripazino dvejopa 
universaliju egzistavima (daiktuose ir prote). M. Smigleckio 
»Logika" pasiZymi mintiu aiskumu, todél am£ininku ji bu- 
vo vertinama. Tatiau pats jos autorius pripazinimo nesu- 
lauké- tik po jo mirties buvo idleisti keli , Logikos" leidimai 
ir ji tapo pripazintu vadovéliu. Panasüs veikalai skleidé 
kraite racionaliaja mastysena. 

Universiteto intelektualinis gyvenimas jgauna pagreiti, 
kuris baigiasi XVII a. viduryje. Tada klestéjo Lietuvos lotynis- 
koji poezija. Rei&kési lietuviu kilmés mokslininkai. Jonas Ru- 
damina Duseti&kis parengé veikala ,Garsios matematikos 
teoremos ir uZdaviniai* (1633), kuri turéjo praktinés reiks- 
més karinig jtvirtinimu irengimui. 1639 m. Albertas Diblins- 
kis parat ir apgyné disertacija ,Astronomijos Simtiné" 
(Centuria astronomica), kuri tapo parankine astronomijos 
knyga. 1707 m. Petras! jsaké ja iversti | rusu kalba. Tai buvo 
pirmasis astronomijos traktatas ne tik Lietuvoje, bet ir R 
jos teritorijoje. Universiteto auklétinis Kazimieras Simonavi- 


*22 * 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iitakos 


&ius 1650 m. Amsterdame lotynu kalba isleido , Didijj artile- 
rijos mena" (Ars magna artilleriae), véliau sis darbas i&verstas. 
j prancüzu, anglu, vokie£iu, danu, olandu ir lenku kalbas. 
Simonavitius laikomas raketinés technikos pradininku. 

1641 m. Kazimiero Leono Sapiegos pastangomis Uni- 
versitetui buvo suteikta privilegija steigti Teisés ir Medicinos 
fakultetus. 1644 m. Teisés íakultetas pradéjo veikti. Siuo lai- 
kotarpiu buvo juntamas ir humanitariniu mokslu, ir kultari- 
nio gyvenimo apskritai pakilimas. Jame isskirciau du lygme- 
nis: bendrajj kultürinj ir doméjimasi savo krasto kultüra — Sj 
apibüdin£iau kaip lituanistini. Bet tuo pat metu vyko krasto 
Skaldymasis: j Lietuva verZési baroko kultüra, didéjo soci. 
né ir politiné itampa. Siuos procesus gilino karai su Rusija i 
Svedija. 

Barokas — tai gyvenimo büdas (viskas, kas supa Zmogu, 
turi büti graZu, patogu), daugiausia démesio skiriama isori- 
niam blizgesiui. Cia susipyné realizmas ir mistika. Barokiné 
mastysena isplauké i$ Renesanso epochoje paplitusios te- 
Zés: a$ — 2mogus, ir visa, kas Zmogitka, man nesvetima. Ji 
veiké pirmiausia auk&tuosius visuomenés sluoksnius (auks- 
taja dvasininkija, bajorija, praturtéjusius miestiecius). Baro- 
kui büdingas puosnumas, didingumas. Miestieciams, juo 
labiau valstieciams, barokiné mastysena buvo nepriimtina. 
visu pirma dél skurdaus gyvenimo, nors minétas Renesanso 
lozungas jiems buvo suprantamas ir nesvetimas. Siai gyven- 
toju daliai barokiné kultüra tapo prieinama nebent baZnyti- 
niu Sven£ig ir apeigu metu. 

Barokinei kultürai atstovauja ne miestie£iai, kaip rene- 
jje kultüroje, o kunigaik&tiu dvarai, aukstoji dvasi- 
ninkija. Barokas apémé visas Zmogaus gyvenimo sritis. Jo 
mastysenos apraisku tenka ieskoti filosofijoje, literatüroje, 
mere, istoriografijoje, net teologijoje. Greta bendru visai 


* 3 * 


BRONIUS GENZELIS 


baroko kultürai poZymiu kiekvienoje salyje büta ir savitu- 
my: vienur jie büdingesni architektürai, kitur — literatürai. 
Ta£iau visos dominantés tarpusavyje yra susipynusios, vie- 
na kita veikia, papildo, sudarydamos visuma. Barokas pali- 
ko gilius pédsakus Lietuvos architektüroje, lotyniskoje lite- 
ratüroje, vaizduojamajame mene ir — svarbiausia — 
diduomenés kasdieniniame gyvenime, taip atskyres ja nuo 
kitu krasto gyventoju. Augo kalbinis barjeras tarp elitiniu 
krasto sluoksniu ir kaimietiu. Lietuvos didikai sieké 
siogiai, aplenkdami Lenkija, orientuotis j ltalija. Tai skati- 
no ir lietuviu roméni&kos kilmés koncepcija. Baroko Zen- 
klu Zymimas XVII amius. 

Politikoje linkstama j absoliutizma, kur valdovo autori- 
tetas grindziamas Dievo valia, todél buvo laikoma, kad val- 
dovai u£ savo veiksmus atsakingi tik Dievui. Barokiné kul- 
türa isryskino Zmoniu socialine nelygybe, pabrézé vienu 
didybe, kit menkuma. Sia koncepcija buvo grind£iama 
visa valstybés valdymo sistema. Lietuvoje ir Lenkijoje kara- 
liaus vald2ia buvo silpna, todél visi absoliutizmo elemen- 
tai atsiskleidé didiku dvaruose siekiant konkuruoti su kara- 
liaus dvaru. Tai ir yra vienas i$ Abieju Tautu Respublikos 
specifikos bruozu. Antai Prancüzijoje visa didybé buvo 
susijusi su karaliaus dvaru, o Lietuvoje absoliutizmas netu- 
réjo akny. Pas mus visa tai perémé didikai, ju garbei buvo. 
kuriamos panegirikos. Pagal Prancüzijoje galiojusias tradi- 
cijas joks didikas nebütu i&drjses statytis rümu, prasmat- 
nesniu negu karaliaus, panegirika, paraiyta kokiam Pran- 
cüzijos didikui, büty tolygi jo mirties nuosprendziui, o 
Lietuvoje tai daryti buvo galima. 

Sie pozymiai büdingi ir architektürai, poezijai, vaizduo- 
jamajam menui, taip pat Kataliky BaZnytios religinéms apei- 
goms. Ba£ny£ios nuostatas suformulavo Tridento Susirinki- 


* 24 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos 


mas (1545-1563), skirtas reformacijos padariniams aptarti. 
Jame buvo pabrézta 2mogaus valios svarba, bütinybé orien- 
tuotis j tiesiogiai jausmus veikianti pamalduma, skatinti re- 
likviju ulta, religinius vaidinimus, baznytines procesijas, Ka- 
lédu apeigas, Velyku iskilmes. Didinguma turéjo pabrézti 
visa baZnytiné aplinka. Tokia priesingybé kasdienybei — at- 
sakas j protestantu propaguojama paprastuma. Tai palieté 
ne tik skurdziausius gyventoju sluoksnius, kurie ba2nytioje 
ir religiniu sven£iu metu istrükdavo i$ varganos kasdieny- 
bés, tai veiké ir kitu luomu Zmoniu mastysena. Todél baroki- 
né kultüra giliai jleido Saknis j Lietuvos Kataliku BaZny£ios 
tradicijas. Tai vienintelis baroko saly£io taskas su liaudies 
kultüra. 

Nors Vilniaus universitetas nebuvo barokinés kultüros 
zidinys (neretai oponavo jai), taciau kai kurie profesoriai pro- 
tegavo barokine literatüra. Sis stilius akivaizdus filosofijos ir 
retorikos profesoriaus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus po- 
ezijoje. Jo rinkinys ,Lyrikos knygos", pirma karta isleistas 
1625 m. Kelne, o 1628 m. papildytas ir idleistas Vilniuje, 
buvo populiarus kaip reta tais laikais. M. Sarbievijaus poezi- 
ja Europoje XVII-XVIII a. buvo idleista keliasdesimt kartu, ji 
buvo vertiama j jvairias Europos tautu kalbas. PopieZius 
Urbanas VIII jj vainikavo laur vainiku. Tai aukstiausias tais. 
laikais apdovanojimas. Amzininkai poeta vadino Siaurés Ho- 
tacijum ir krik&&ioniskuoju Horacijum. M. Sarbievijus savo 
eilése apdainavo Lietuvos gamta, jos diduomene. Lietuvos 
didikus Katkevitius, Radvilas, Rudaminas, Sapiegas, Valavi- 
ius jis lygino su mitologiniais antikos herojais. Pasak Sar- 
bievijaus, Lietuvos karvediiai savo narsumu prilygo Zymiau- 
siems pasaulio didvyriams, jais Zavétusi net graiku dievai. 
Antai poemoje , Nuolanki padéka" Zemaitijos seniüno Jono 
Karolio Katkevitiaus paslovinimui M. Sarbievijus pasitelkia 


*3x 9 


BRONIUS GENZELIS 


net Apolona. Pasak poeto, Apolonas, kreipdamasis j Grifa* ir 
siülydamas jam slovinti Katkevi£iu, nuo saves pridüre- 

A jau seniai ketinu pastatyt nemirtingai jo Slovei. 

Auksta paminkla ir taip jamZinti jo atminimq". 

Cia susiduriame su istoriniu paradoksu: kai kraste siauté 
suiruté, kai trüko narsiu ir pasiaukojusiu karvedziu bei poli- 
tiku, o tie, kurie galéjo jais büti, papras£iausiai lébavo, po- 
etas i$ tij lébautoju padaré herojus — gal, perskaite poema, 
panorés tokiais tapti? Palikime herojus ramybéje, pa£velki- 
me, ka M. Sarbievijus rasé apie Lietuva, jos sostine. Stai ode, 
skirta Pauliui Kozlovijui, galima vadinti ode Vilniui: €ia 
piesiamas Zavingas Vilniaus peizazas, primenama lietuviy 
kilmé i$ roménu, Gedimino pilis prilyginama Kapitolijui. Sa- 
vo eilémis M. Sarbievijus iSgarsino Lietuvos varda Europo- 
je*. Jis parasé ir teoriniu veikalu, kuriuose suformulavo ba- 
rokinés poezijos ir poetikos principus. 

M. Sarbievijus aptare, jo nuomone, nepakankamai argu- 
mentuotus poZiürius j baroko epochoje paplitusj stiliu. ,Per- 
skaites beveik visus lotynu ir graiku autorius, kurie savo küri- 
niuose noréjo duoti astrumo ir $maikstumo supratima, — raié 
jis, - daug iuo klausimu diskutaves su Lenkijos, Prancüzijos 
ir talijos mokslininkais, a$ nutariau, kad tikras ir teisingas yra 


Grifas — antikos mitologiné adckeiet knit Keno enl sima Mind 
sSimbolizavo jéga, budruma, Jis buvo J. K. Katkevitiaus herbo 
fiir. 
M. K-Sa rb ievij us. Lentes Laidimai V, 1995, p. 549. 


2r Ultinaité Sabievijus Lietuvos kultüroje, in: Motlejus 


poeto 400-uju gimimo 
 metinis jubiliejui, med?iaga. Vilnius, 1995, spalio 19-21 d. V. 1998, 
p. 93-108. 


* 26 * 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos ittakos 


Sis stiliaus apibréZimas: astrus stilius yra kalba, jungíanti savy- 
je nedarna ir darna, kaip yra posakyje: taiki nesantaika arba. 
netaiki santaika"'^, Barokiné kalbos maniera tolino Lietuvos 
auldtuomene nuo likusiu kra&to gyventoju. Barokinis stilius 
buvo perkeliamas j kasdieninj valdanciuju sluoksniu tarpu- 
savio bendravima net ir tada, kai jis vykdavo lenky kalba. Tai 
smukdé lietuviu rastija. Per visa vélesnj barokinés kultüros 
laikotarpi labai ma£ai kas mégino rasyti lietuviskai. 

XVII a. Lietuvos barokinéje lotyniskojoje literatüroje su- 
siformuoja savitas panegirikos stilius. Tuo stiliumi ra$ytos 
panegirikos Lietuvos didikams. Tokia rasymo maniera laiky- 
ta geru tonu, manyta, kad tokiu büdu bus jamZinta Lietuvos 
didziünu veikla. Baroko elementu jau£iama ir M. Dauksos 

»Prakalboje", kurioje vyskupas M. Giedraitis lovinamas u£ 
parama isleid£iant ,Katekizma". Siai jtakai pasidavé ir kiti 
lietuviu rastijos pradininkai (Saliamonas Slavo£inskis, Ste- 
ponas Jaugelis-Telega). Didikai globojo tokius ra$ytojus. 

Su panasiu pakilumu slovinami ir kiti Lietuvos didikai. 
Tai — tipitka duoklé laiko dvasiai. Autoriai, net ir labai talen- 
tingi, negaléjo i&vengti tu jmantrybiu, kitaip amZininku bütu 
ne tik nesuprasti, bet ir laikomi neturinéiiais literatürinio sko- 
nio. [sitvirtina tokia ra$ymo maniera. Jos nepaisantis poetas 
büty veltui laukes savo meto visuomenés pripaZinimo. Zmo- 
néms rüpéjo ne tik fraziu jmantrumas, bet ir knygu puosyba, 
kurios elementai (antratiniai puslapiai, pastraipu pirmosios 
raidés) isliko kaip barokinio meno Sedevrai*. Puosyba buvo 


M. K Sarbtevi]u x Vera layp aie ary irimailn sili, 
arba Seneka i Marcialis | Meta, 1993, Nc 1, p. 10. 


2rE. Patiejüniené Brevitas orata. Miosios ieratüros. 


formos XVI-XVII amzaus Lietuvos Didtiosios Kunigalkttystés 
- V. 1999. 


t2 


BRONIUS GENZELIS 


neatskiriama knygos dalis. Kalbos puosnumas ir iliustracijos 
kartais ugoZdavo turinj. 

Lietuvos kultüriniame gyvenime büta pakilimu ir nuo- 
smukiu. Intelektualinis gyvenimas pradéjo telktis apie Vil- 
niaus universiteta. Jézuitai diegé katalikybe ir trauké Lietuva 
i Vakaru Europos kultürine orbita. Jie sieké isugdyti gerus 
pamokslininkus, polemistus su staciatikiais, jvairiu atmainu 
reormatoriais. Cia studijavo nemazai uZsienie£iu. Garsas 
apie Vilniu sklido po Europa, Lietuva tapo pla£iai Zinoma: i$ 
Vilniaus mokslinés idéjos plito j Rytus. 

Patiame Universitete pradeda skambéti lietuviskas Zo- 
dis, nors tada, kaip visoje katalikitkoje Europoje, déstyta 
lotyniskai. XVII a. tarp profesoriu matome viena kita lietuvi, 
dazniausiai kilusj i$ Zemaitijos. Daugéjo ir lietuviu studentu.. 
Tai — i&kilus müsuy kultüros tarpsnis, kuriame neisdildomus 
pédsakus paliko Zygimantas Liauksminas (1596/97-1670). 
Jo amzininkai buvo tokios iskilios asmenybés kaip Konstan- 
tinas Sirvydas (1579-1631), Motiejus Kazimieras Sarbievi- 
jus (1595-1640), Aronas Aleksandras Olizarovijus (1618— 
1659), Saliamonas Slavocinskis (apie 1620/5 1660), Albertas 
Vijükas-Kojelavi&ius (1609-1677), Danielius Butvilas (1600-- 
1682), Jonas Gruzevskis (1578-1646). Visu ju keliai kry- 
Ziavosi. J. Gruzevskis egzaminavo Z. Liauksmina i logi- 
kos. Jis buvo pirmas Vilniaus universiteto rektorius lietuvis, 
be to, jis lietuviskai saké pamokslus Sv. Jonu baZny£ioje. 

Visi to laikotarpio Vilniaus universiteto profesoriai kélé 
krasto intelektualini lygi. Universitete formavosi bendros hu- 
manistinés tradicijos. Z. Liauksminas, A. Vijükas-Kojelavi- 
€ius ir A. A. Olizarovijus ne tik dirbo Universitete tuo pat 
metu, bet ir svarbiausiu ju veikalu paraéymo datos beveik 
sutampa, beje, idéjinis po£Ziüris pat. Visus juos domino 
kultüra, socialinés problemos, jie prisidéjo prie ra&tijos 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos 


lietuviu kalba kürimo, prie tautinés savimonés ugdymo. 

Vilniaus universitetas buvo bene vienintelé vieta Lietu- 
vos Didziojoje Kunigaikitystéje, kur iki XVII a. vidurio Siek 
tiek dométasi lietuvybe- Dalis profesüros jautési lietuviai ne 
tiek valstybine prasme, kiek savo kultürine orientacija. Prie. 
Universiteto veiké teatras, kuriame vaidindavo studentai. 
Da£nai vaidinamu dramu autoriai büdavo Universiteto 
profesoriai D. Butvilas, V. DaukSa, M. Sarbievijus, 2. Liauks- 
minas ir kiti déstytojai ar studentai. ,Lietuviskos tematikos 
pjesése daznai vartojami kunigaik&ciu vardai: Vytenis, Vals- 
tininkas, Gediminas, Skirgaila, Vytautas, Jogaila, Kestutis, Vai- 
devutis""!, — ra&o teatrologas V. Maknys. 

Rytkéja Konstantino Sirvydo asmenybé, kuris, prof. J. Le- 
bedzio spéjimu*, vadovavo 1620 m. Vilniaus universitete. 
jsteigtai Lietuvit kalbos katedrai ir deiimti metu saké pa- 
mokslus Sv. Jonu bazny€ioje lietuviu ir lenku kalbomis. Jis 
parengé pirmaji lietuviu kalbos Zodyna , Triju kalbu Zody- 
nas" (apie 1620 m.) ir pamokslu santrauka ,Punktai saky- 
mu* (1 d. — 1629 m., Il d. — 1644 m.). ,Triju kalbu Zodynas" 
buvo skirtas studentams, kurie, be gimtosios, jokios kitos 
kalbos nemokéjo. K. Sirvydas iesko nauju terminu abstrak- 
ioms savokoms lietuvi&kai nusakyti, kuria lietuvi&ka termi- 
nija. , Punktus sakymu* galima laikyti pirmuoju bandymu 
lietuviskai ivardyti filosofijos savokas. Siandien sunku pasa- 
kyti, kas labiau skatino K. Sirvyda iai veiklai — ar dvasinin- 
ko pragmatiskumas, t. y. siekimas priartinti prie katalikybés, 
ar lietuviskas nusiteikimas. K. Sirvydo ,Punktai sakymu" — 


V. Ma kn y s. Lietuvos teatro roidos bruodai, Miesig e aan 
Taip pat 2r. V. Zaborskaité Prie Lietuvos teatro ittakos. XVI 
XVIII a. mokcykinis teatras, V., 1981, p. 67-84. 


2r). Lebed y s. Lituanistikos baruose, t. 3. V., 1972, p. 112. 


* 29 * 


BRONIUS GENZELIS 


pirma knyga lietuviu kalba, kurioje lie£iami socialiniai klau- 
simai: savo pamoksluose autorius smerkia 2moniu nelygy- 
be, piktinasi diduomene, kuri nesirüpina vargstanciai 
»Punktai sakymu" — originali knyga, skirta platiesi 
gyventoju sluoksniams — ne tik didikams, bet ir skriaudzia- 
miesiems, jbaudziavintiems, lietuvitkai tarpusavyje bendrau- 
jantiems monéms. Pamokslai i&spausdinti lygiagreciai dviem 
kalbomis. Lietuviska teksta j lenku kalba iSverté pats K. Sirvy- 
das. Tai pirmas lietuvisko teksto vertimas lietuviu kultüros 
istorijoje. ,Punktuose sakymu" K. Sirvydas savo paziüras 
grindé Biblija, aiskino ja, kartu i8désté ir savo poziürj j to 
meto Zmoniu tarpusavio santykius. K. Sirvydas uZjauté skriau- 
diiamuosius, kritikavo didZiünus. Jis be jokiu u£uolanku sa- 
ko: ,...Émonés, labiausiai didZios giminés ir ant auksty sostu 
pasodinti, tiesos nemyli*"". Ponai, anot jo, net ir baZnyiose 
tik savimi gérisi, Ziüri, kad tik ju drabu£iai nenukentétu, ne- 
susiteptu, o patys, neissimiegoje po puotu, Ziovauja. Siais. 
samprotavimais K. Sirvydas tesia M. Smigleckio pradéta 
baudiiaviniy santykiu kritika, tik 5j karta lietuviu kalba ir 


ju prigimtinés teisés. Tai, kad neaptinkame baudziaviniu san- 
tykiu gynimo, atskleidzia Universitete vyravusias nuotaikas. 

Sioje dirvoje darbavosi ir K. Sirvydo mokiniai (J. Jakna- 
vi£ius, S. Slavo£inskis), rengti giesmynai. IBliekamaja verte 
turi Saliamono Slavo£inskio sudarytas ir isleistas pirmasis 
lietuviskas kataliku giesmynas , Giesmés tikéjimui katalickam 
priderantios" (1646). Giesmés ir psalmés laisvai, kürybi&kai 
verstos i$ lenku ir lotynu kalbu. Jose nejau£iama aklo klus- 
numo valdantiesiems sluoksniams. Apie müsu Universiteto 


K. Si rv y d a s. Kodryn 2monés tiesos neken£ia? // Lietuviu filosofini 
mintis. V, 1996, p. 58. 


*30* 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iStakos 


intelektualini lygi byloja ir visapusiska Zygimanto Liauksmi- 
no veikla. 

Z. Liauksmino kürybos diapazonas buvo labai platus: 
nuo retoriniu, teologiniu ir filosofiniu traktatu iki graiku kal- 
bos ir muzikos vadovéliu. Ne visi profesoriaus darbai pasie- 
ké müsy laikus. 

Z. Liauksminas savo küryboje ir praktinéje veikloje plé- 
tojo humanistines idéjas. Savo laisvalaiki jis skyré lietuviu 
kultüros ugdymui. Be filosofíjos, retorikos, profesorius do- 
méjosi jvairiomis aktualijomis. Antai 1655 m. jis iSleido grai- 
ku kalbos vadoveli, pirmajj originalu vadoveli Abieju Tautu 
Respublikoje. Z. Liauksminas gerbé Zemesnés kilmés stu- 
dentus, visokeriopai juos rémé. Jis steigé chorinio giedoji- 
mo kursus, parasé pirmajj Lenkijoje ir Lietuvoje muzikos 
vadoveli — ,Muzikos teorija ir praktika" (Ars et praxis musi- 
ca, 1667). 

Sis vadovélis turéjo dvejopa reikéme: praktine ir teorine.. 
Visu pirma profesorius sieké mokyti skaityti natas ir imokyti 
pa£iu giesmi. Kadangi tuo metu stigo muzikos teorijos vei- 
kalu, tai Z. Liauksminas stengési u2pildyti ir Sia spraga. Mas- 
tytojas pateiké sava meno apibréZima. Jo nuomone, menas 
yra tuo tobulesnis, kuo artimesnis gamtai (ja menininkas 
 mégd£ioja). Vadovélio para$ymo motyvus pats profesorius. 
ai&kina taip: ,Irmuzikos teorija néra sunki, ir mokymosi dar- 
bas néra nata, bet yra du dalykai, kurie daugeli nuo troski- 
mo mokeytis atbaido. Pirmas dalykas — kad nedaug téra to- 
kiu, kurie gali, kaip kad nori, trumpai ir suprantamai iSai&kinti.. 
«..». Antroji kliütis yra knygu trükumas"?. 

Filosofas mégina parodyti, kaip i& vieno gyvenimo teiginio 


Zygimantas Lia u k sm i na s. Ars et praxis musika. V. 1977, p. 67- 
68; 1r. taip pat Siame leidinyje, p. 307. 


*30* 


BRONIUS GENZELIS 


galimas kito sekmuo. Taigi Z. Liauksminui logika — paZinimo 
pagrindas, kuriuo remiasi visos filosofinés sistemos. Visuose 
jo darbuose jau£iama stipri Aristotelio jtaka. Ypaé Z. Liauks- 
mina i&garsino vadovélis ,Oratoriné praktika ir retorikos meno 
taisyklés* (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae, 
1648). Sis veikalas iki 1732 m. buvo idleistas jvairiuose uZsie- 
nio saliu miestuose 14 kartu*. 

Sis vadovélis trauké skaitytojus savo originalumu. Jame 
kritikuojamas barokinés kalbos stilius, keliama gimtosios 
kalbos vartojimo svarba, bandoma griti prie racionalios, 
antikos Saltiniais paremtos i&kalbos. Pasak mastytojo, visur 
turi vyrauti logika, blaivus protas ir nuoseklumas. Z. Liauks- 
minas, remdamasis Zymiausiais senovés graiku ir roménu 
i&kalbos autoritetais Aristoteliu, Ciceronu ir Kvintilianu, jro- 
dinéja, kad kalbantysis visu pirma turi kreipti démesj j kal- 
bos turinj ir aiskuma. ,Kaip negali büti normalaus küno ir 
grazaus paveikslo, jeigu dalis kaip reikiant neatitinka daliu, 
0 forma — turinio, taip kalba neisvengiamai bus kvaila ir 
pasibaisétina, jeigu neatitiks dalyku, apie kuriuos kalba- 
ma""*, — ra&é Z. Liauksminas. Tai buvo tiesioginis atsakas 
M. Sarbievijui. 

2. Liauksminas, nors pats ra&é lotyni&kai, kritikavo tuos, 
kurie issiZada savo kalbos. Profesorius pataré: ,...mokiniai 
tegu i$ anksto save jtikina, kad iskalboje ra klaida ir nemen- 
kas nusizengimas be didelio ir bütino reikalo vartoti sveti- 
mos kalbos Zod£ius. Tegu juokiasi i$ tu, tikros iskalbos skonj 
praradusiu, kurie nesupranta, kad svetimkalbiais Zodziais 


Tiksly leidimu skaitis nustatyti sunku, nes ne visi leidimai idlike, o 
tibografiose pateiami skiringi duomemys 


2. Lis uk sm in a s. Orsoriné palla ir relorios meno taijdas. 
/I Metai, 1991, Nr. 7, p. 107; 2t. taip pat Siame leidinyje, p. 71 


*325* 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos istakos 


jie uztemdo prasme ir sunaikina gimtosios kalbos spindesi 
bei grozj*!*. 

Z. Liauksminas smerké vergitka dangstymasi svetimo- 
mis mintimis ir frazémis. Kalbétojai, kurie tik cituoja kit iS- 
traukas, jo nuomone, sukelia klausytoju pasibjauréjima. Juk 
tik tas kalba ,sentencijomis", kuris kalba protingai, kuris ben- 
drasias tiesas pritaiko prie laiko, vietos aplinkybiu ir Zmoniu. 
Sie dalykai greiiausiai büdavo aptariami jvairiuose profe- 
sorit sambüriuose. Sakau , greitiausiai*, nes neturime rady- 
tiniu Sios hipotezés patvirtinimu (memuaru ar kitokio pobü- 
dio literatüros). Sunkiai jsivaizduojama, kad vienuolyno 
celése nebütu dalijamasi mintimis apie kolegu darbus. Juk 
Z. Liauksmino veikalas turéjo tiesiogine paskirti — parodyti 
barokinés kalbos tustuma. Jeigu nebütu buve M. Sarbievi- 
jaus teoriniu darbu, ginanciu barokini kalbos stiliu, vargu ar 
büty reikéje polemizuoti dél tokio stiliaus. 

Savo veikalais Z. Liauksminas sieké i&mokyti studentus 
teisingai daryti isvadas. Jis formulavo grie2tas loginio masty- 
mo taisykles. Jam rüpéjo, kaip gali vykti müsu mastymas be. 
klaidu'*. 2. Liauksminas aptaré mastymo veiksmus, savo- 
kas, definicijas, racionalumo ir jutimiskumo skirtumus ir ju 
vieta pa£inime, analizavo pasaulio paZinimo galimybes. Siai 
problemai paskyré ,Dialektikos branduolj* — ,Oratorinés 
praktikos" prieda, parasyta klausimu ir atsakymu forma. Min- 
tys turi büti déstomos aiskiai ir tiksliai. Profesorius pateikia 
Balimus atsakymus j atitinkamus klausimus. Pavyzd£iui, i 
klausima ,Kas yra pazinimo modusas?* atsakoma: , Tai yra 


Ten pat, p. 106; p. 111- 


2. Liauksmina s. Dialekükos branduolys // Problemos, 1973, 
1 2012), V, 1974, p 113; 2. taip pat Siame leidinyje, p. 251. 


*3 € 


BRONIUS GENZELIS 


tam tikra supratimo norma, kuria naudojamés, paZindami 
daiktus, ir isreiskiame apie tuos daiktus savo Zinias 

Z. Liauksminas tyrinéjo terminu semantine prasme. ,Sa- 
kysime, — raé jis, — Zodis Zmogus kartais gali bti priimamas 
ir suprantamas tik kaip pa£iu raidziu arba skiemenu jungi- 
nys; pavyzdziui, jei pasakytume: Zmogus yra dviskiemenis. 
Kartais gali büti suprantamas pagal savo jprastine reikéme; 


pavyzdziui, Zmogus yra protaujantis gyvünas. Kartais su- 
prantamas kaip terminas müsu protavimo rezultatui isreiks- 


ti; pavyzdzi Xmogus yra rüsis""'. Taigi Z. Liauksminas. 
laikytinas ryskiausiu retorikos ir logikos profesoriumi Lietu- 
voje, barokinés itkalbos kritiku. 

Teorinis mastymas didziausios itampos pasiekia esant 
kritinéms situacijoms, nes tada protas vertiamas spresti ir 
suprasti, kas vyksta. Tokia situacija susiklosté XVI-XVII a. 
lietuviu gyvenamose srityse. Jie gyveno dviejose valstybése — 
Lietuvos Didziojoje Kunigaikttystéje ir Prüsijoje. Abi valsty- 
bés buvo daugiatautés. 

Lietuvos Didziojoje Kunigaikitystéje gyveno didesné da- 
lis lietuviu, irtai buvo ju valstybé, bet ir tia lietuviai jau nesu- 
daré pilietiu daugumos (prasidéjo intensyvus nutautéjimo 
procesas). Prüsijoje jau tada vyravo ateiviai, Prüsija buvo 
liuteronizmo Zidinys. I £ia jj siekta platinti katalikiskoje ir 
statiatikitkoje Lietuvos Did2iojoje Kunigailtystéje. Bet lie- 
tuviu gyvenamose Zemése dar buvo pagonybés reliktu. Tad 
ir iskilo patiems lietuviams klausimas, kas gi jie esa. Tokio 
klausimo nekilo, pavyzdziui, lenkams, nes jie savoje vals- 
tybéje tada sudaré dauguma ir iki reformacijos beveik visi 


Ten pat, p.TI6; p. 263. 


Ten pat, p.117: p. 269. 


* 3 * 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos 


Lenkijos gyventojai buvo lenkai, katalikai ir lenkiskai tarpu- 
savyje bendravo. Panasi padétis buvo Prancüzijoje bei dau- 
gelyje kitu valstybiu, nors kartais tos patios tautybés mo- 
nés buvo suküre kelias valstybes (pavyzdziui, italai). 
Prancüzams, lenkams, vokietiams negrésé i$nykimo pavo- 
jus, maza to: jie asimiliavo kitas tautas, ju saskaita augo. Ir 
jiems nekilo klausimas ,Kas mes esame?" Tai buvo savaime 
suprantamas dalykas. 

Visai kitokia situacija tada buvo lietuviu gyvenamose Ze- 
mése: j jas skverbési svetimos kultüros, kurios uZgoZé se- 
nuosius baltu papro£ius. Jeigu Sis vyksmas nebüty buves 
suprastas, jie bütu inyke, visu baltu kultüras bütu i&tikes 
Prüsu likimas. Spontaniskai Sis klausimas tapo svarstymu ob- 
jektu abipus sienu. Daznai ir vienoje, ir kitoje puséje pareiks- 
los idéjos siejosi. Palyginkime Mikalojaus Daukos ir Jono 


mi nykstant Lietuvos valstybingumui, jos kultürai integruo- 
jantis j Lenkijos kultüra. Sunaikinus valstybe, tauta dar itlie- 
ka, tatiau atsisakius tautinio identiteto (kultüros), tauta nyksta.. 
Istorija patvirtina, kad iSorinéms jégoms sunkiai 
sunaikinti tautos gyvastj. Zydu likimas akivaizd£iai patvirti- 
na Eia hipoteze (ydai buvo isvaryti i$ savo istorinit Zemiu, 
tatiau jie neissiZadéjo savasties net priimdami kita kalba). 
Materialiné nauda daznai tampa svarbiausiu veiksniu integ- 
ruotis j kita tauta: neretai dél materialiniu paskaty Zmogus 
i&siZada dvasiniu vertybiu. Büna ir kitu motyvu: kartais indi- 
vidui atrodo, kad priklausyti kitai tautai garbingiau, ypat kai 
perimama jos kultüra, kalba. Sie veiksniai daré itaka ir lietu- 
Viams (dvaruose imta Snekéti lenkiskai, vokitkai, prancüzis- 
kai — tik ne lietuvi&kai, mat j Sia kalba pradéta Ziüréti kaip j 
 mu£iku, prastuomenés kalba). 


*3* 


BRONIUS GENZELIS 


Gisizadéti kalbos — tai jau blogybé, bet kur kas blogiau, 
kai nesuvokiama priklausomybé savo tautai. Su tia proble- 
ma Lietuvoje akivaizdziai susidurta XVII a., isigalint barokui, 
lenkiskumui. Nemaza dalis lietuviu pradéjo save tapatinti su 
lenkais, atsirado grésmé ne tik valstybei, bet ir tautos egzis- 
tencijai (lietuvius galéjo i&tikti toks pat likimas kaip jotvin- 
gius). Bet iai grésmei aktyviai pasipriesinta: suvokta, kad 
katalikybé néra esminis lietuvybés poZymis, tai yra, kad lie- 
tuviai gali büti jvairiu konfesiju. ck koncepcija reikéjo pa- 
gristi. 

Tokiose situacijose labai svarbu pa£inti savo praeiti. Jau 
Renesanso epochoje bandyta rasyti Lietuvos istorija. Raiyta 
fragmentiskai, kaip tai büdinga visam Renesanso stiliui. Bet 
tos epochos Lietuvos kultüros veikéjai, stebédami valstybé- 
je vykstantia erozija, sieké atkreipti savo meto politiky dé- 
mesi j valstybés irima, pristabdyti jj. Ta£iau ju pastangos liko 
berg£d£ios. Mat to meto valdantiesiems sluoksniams buvo 
svarbiau issaugoti savo privilegijas negu valstybe. 

Savo kra&to istoríjos paZinimas ugdo valstybine samone, 
0 8i savo ruo£tu skatina dométis protéviu veikla, ju gebéji- 
mais. Jeigu praeitis didinga, ji Zadina pasididziavima savo kras- 
tu. O jeigu ne? Dél to neretai istorijos mokslas tampa politi 
kovos arena ( vieni siekia ja graZinti, o kiti juodinti, ypat tie, 
kuriems sios valstybés buvimas yra nepageidaujamas). 

Istorijos studijos ne visais laikais vienodai vertinamos. Pir- 
 mieji istoriku darbai buvo para&yti antikos laikais. Tada siekta. 
jam£inti savo didziavyrius ir taip skatinti kitus. léplitus kriks- 
Cionybei, démesys istorijos mokslui prislopo (pirmenybé ati- 
duota universalioms vertybéms). Kuriantis nacionalinéms vals- 
tybéms, istorijos mokslas vél atgijo. Sikart formavosi jo 
metodologija, suprasta, kad tie patys jvykiai gali büti skirtingai. 
nusviesti. Mitologiniai jvaizdziai buvo painiojami su tikrais 


*.36 * 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos istakos 


istoriniais jvykiais. Panasiu metodu paraiytas ,Lietuvos met- 
rastis" (Bychovco kronika). Renesanso epochoje dar nebuvo 
susiformaves istoriniu Saltiniu mokslas. Tai nebuvo vien Lie- 
tuvos problema. Neretai remtasi analogijos principu: jeigu 
kitur taip, — T i 
istorija, A. Vijükas-Kojelavi£ius studijavo kitu &alit isto 
jas. Visur buvo pateiktos didziuju valstybiu praeities 
jos: didziausios galybés sunyko. O gal ir su Lietuva taip 
büta? 

Renesanso epochoje susidométa antikine istoriografija, 
jos metodika. Tuometinés istoriografijos bendrieji principaí 
ir nuostatos perkeliamos j Lietuva. Jais vadovaujantis ir ra$o- 
ma Lietuvos istorija. 

Kadangi Lietuvoje susikryZiavo tautinés kultüros ir sveti- 
mos kultüros keliai, formavosi kelios Lietuvos istorijos versi- 
jos. Dalies to meto intelektualu ir politiky netenkino prolen- 
ki&kai paraiyta M. Strijkovskio Lietuvos istorija, manyta, kad 
teisingai sao krasto praeiti gali apibüdinti tik savas istorikas. 
Prie ios koncepcijos atsiradimo prisidéjo ir tai, kad svetim- 
tau£iai ra$ytojai neigiamai vaizdavo senovés lietuvius. Dau- 
geliui atrodé, kad tai tendencingi darbai. Noréta turétiteisinga. 
Lietuvos istorija. To darbo émési Z. Liauksmino kolega Alber- 
tas Vijükas-Kojelavi£ius, Vilniaus universiteto profesorius. 

Renesanso mogui parüpo, kas buvo jo protéviai. Pra- 
détos rasyti istorijos. Istoriografija rySkesniu tradiciju neturé- 
jo. Viduramziais raiytos jvairios kronikos praeities jvykiu. 
nesistemino. Kroniku autoriai paprastai udraiydavo savo 
pastebéjimus, samprotavimus, isgirstus pasakojimus, neskir- 
ami tikrovés nuo i&monés. Neretai jie atlikdavo savo mece- 
natu u£sakymus, todél nepagrjstai juos aukstindavo. Atgi- 
mimo epochos mastytoju netenkino subjektyvus faktu 
interpretavimas. Jie iekojo gilesniu jvykiu prie£as£iu. 


e 


BRONIUS GENZELIS 


iuo laikotarpiu iskyla Alberto Vijüko-Kojelavi£iaus as- 


ta, mokytojavo KraZiuose, po to désté Vilniaus universitete. 
A. Vijükas-Kojelaviéius 1650-1653 m. buvo Universi 
vicekancleris, o 1653-1656 m.— rektorius. A. Vij 
lavi 
liudininkas. Jis priklausé paskutinei Lietuvos Zymiu £moniu 
plejadai, kuri dar priesinosi lenkitkumo skverbimuisi. A. Vi- 
jükas-Kojelavitius, büdamas Vilniaus akademijos rektorius, 
stengési apsaugoti sia aukstaja mokykla nuo pernelyg dide- 
lés lenku jtakos. 

A. Vijükas-Kojelavi£ius ne tik profesoriavo Vilniaus uni- 
versitete, bet ir rüpinosi krasto kultüra. Tuo tikslu jis paras 
dvieju daliu ,Lietuvos istorija" (Historia Lituaniae). Tai — pir- 
mas lietuvio tokio pobüdzio darbas. A. Vijükas-Kojelavicius 
paraié ir amzininkams jspüdj padariusj filosofinj darba — 
»Apie tustuma" (1648). Sie veikalai iSaukstino ju autoriu. 
Profesorius gyveno labai sunkiu Lietuvai ir Vilniaus univer- 
sitetui laikotarpiu: vyko kovos su Rusija. | Lietuva buvo isi- 
ver£usi ir svedu kariuomené. Zmonés miré i$ bado ir maro. 
Universitete mokslo metai buvo nuolat pertraukiami. A. Vi- 
jükas-Kojelavi£ius ir tokiu metu rado jégu rasyti, tyrinéti. 

A. Vijükas-Kojelavi£ius buvo idkili tuometinés Lietuvos 
figüra. 1650 m. Gdanske jis i&leido lotyniskai ,Lietuvos isto- 
rijos" pirma dali, o 1669-aisiais — Antverpene antra dalj. 
Galima tik spélioti, kodél Sis veikalas ileistas ne Universiteto. 
spaustuvéje, o uz Lietuvos ribu, iekoti motyvu. Matyt, A. Vi- 
jükas-Kojelavi£ius ,.Lietuvos istorija" skyré Vakaru Europos 
skaítytojams, kad tie Zinotu, kas yra Lietuva. Ir ji tapo dauge- 
liui europieciu pagrindiniu Lietuvos paZinimo Saltiniu. 

Pries pradédamas Lietuvos istorijos apvalga, A. Vijükas- 
Kojelavi£ius suformuluoja savo istoriosofine koncepc 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos 


mano, kad savo tautos istorija turi radyti savas Zmogus, nes 
svetiméaliai niekaip neitvengs subjektyvaus poziürio. Istori- 
ko plunksna, mané müsy mastytojas, vedZioja subjektyvüs 
interesai. A. Vijüko-Kojelavi&iaus nuomone, kiekviena tauta 
turinti turéti savo krasto istorija. Praeities paZinimas ikvepia. 
Zmonéms pasitikéjima. 

A. Vijükas-Kojelavitius ,Lietuvos istorija* parengé remda- 
masis Motiejaus Strijkovskio ,Kronika*, i&metes i$ jos Lenki- 
jos ir Rusijos istorijos faktus. Jis motyvavo tuo, kad reikia turéti 
tokia Lietuvos istorija, i& kurios ryskétu, kad Lietuva visada 
buvo atskira valstybé ir kad ji néra tapati nei Leni i 
Rusijai. Todél jis istisai nevertes i$ lenku j lotynu Strijkovskio 
darbo. Be to, M. Strijkovskio parasyta Lietuvos istorija yra la- 
bai palanki lenkams. Pasak müsu istoriko, M. Strijkovskio ,Kro- 
nikos" skaitytojui perama mintis, esa Lietuva yra Lenkijos 
sudétiné dalis. A. Vijükas-Kojelavicius sieké patikslinti Lietu- 
vos istorija. Todél jo paraSytoje , Lietuvos istorijoje" pabréZia- 
mi skirtumai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Autorius aiskiai skyré 
Lietuva (etnografine prasme) nuo prie jos prijungtu sri£iu. Jis 
trosko supazindinti pasaulio visuomene su Lietuvos valstybe, 
jos istorija. Pasak jo, kiekviena valstybé turi savo istorija, savo. 
poziürj j praeitj. Knygoje méginta pateikti Lietuvos vizija. 

Autorius ,Lietuvos istorijos" parasymo motyvus aiskina taip: 
^Svetimsaliai rasytojai dazniausiai nelabai rüpinasi kit tautu. 
reikalais; nors kartais jie ir tiksliau paZymi tai, kas sujungia ivy- 
ki eiga su pasirinkta medziaga, tatiau protarpiais laikosi tos 
tariamos tiesos, kuria primeté Zmonése pasklides gandas, kaip. 
Paprastai daug ka is pir&to lauZiantis. Taigi, jeigu jie, vienokios 
ar kitokios nuotaikos pagauti, ir sutiks imtis plunksnos, tai per 
neapykanta ir pavyduliavima tiesiog dingsta bet kokia tiesa"^. 


^ VijükasKojelavitius Lets istcja. V, 1988, p. 43-44. 


*39 * 


BRONIUS GENZELIS 


A. Vijükas-Kojelavi£ius nepritaré minCiai, esa Lietuvos vals- 
tybe iküré atvykéliai i$ talijos. Jo nuomone, lietuviai yra se- 
niausi Sio krasto gyventojai ir jiems, o ne jvairiems vélesniuju 
laiky atvykéliams priklauso visos teisés. Pasak knygos auto- 
riaus, senieji krasto gyventojai gyné savo laisve, o kryZiuo- 
iai, prisidengdami krik&&ionybés platinimu, grobé kraita. Jis 
perima kai kurias Erazmo Stelos mintis (Vaidevutio koncep- 
cija). Pirmoje knygos dalyje pasakojama apie seniausius jvy- 
kius iki Lietuvos krikito. Antroje dalyje apraoma Lietuvos pa- 
détis nuo kriksto iki Liublino unijos, ja ir uZbaigiama Lietuvos 
istorija. 

Idémiai skaitydami A. Vijüko-Kojelavi£iaus , Lietuvos istori- 
jos* teksta ir jo kreipimasi j Kazimiera Leona Sapiega, galime 
i£velgti ir autoriaus tikéjima savo valstybés atgimimu, ypaé Zi- 
nant, kad Sapiegos* stengési islaikyti Lietuvos valstybinguma, 
norsir ne visas ju pastangas lydéjo sékmé. K. L. Sapiega rüpino- 
si naujomis studijomis Vilniaus universitete. Bütent Siais moty- 
vais vadovaudamasis A. Vijükas-Kojelavitius ir uZbaigia savo. 
prakalba-kreipimasi ZodZiais: , Juk neabejotinai Lietuvos istori- 
jos globéju turi büti tas pats Zmogus, kuris yra Zymus Lietuvos. 
valstybés gynéjas. «...». Tavo Aukétybé, rodydama nepaprasta 
atsidavima tévynei, neitikimas pastangas bei skirdama didiu- 
les lé&as, siais niüriais laikais labiausiai palaiko Lietuvos valsty- 
be, tad nepaprasta tévynés meilé bei rüpinimasis jos klestéji- 
mu, rusenantys Sapiegu, o ypac Tavo sirdyje, lengvai jtikins, 


Leonas Sopiega (1557-1639), Viniaus valada ir LOK didysis etmonas. 
Jv LOK Vy vtunch prengi Letuvar sen W 
cíja. Sis Statutas lenkams draudé Lietuvoje igyti Zemés, 
rell Li desi  mokéty lietuviu kalba. Kazimieras Leonas 
Sapiega (1609-1656) rüpinosi Teisés ir Medicinos fakultetu steigimu 
Vilniaus universitete. 


* 40 * 


Zygimanto Liguksmino aplinka ir jos i$takos 


kad i Lietuvos istorija atiduotina Tavo Aukitybei ne tik pasiziü- 
réti, bet ir ypatingai globoti"?*. Tai nebuvo vien barokiné duok- 
lé Lietuvos didikui. 

A. Vijüko-Kojelavi£iaus , Lietuvos istorija" itisa Simtme- 
tj buvo vienintelis müsy krasto praeities paZinimo saltinis. 
Juo rémési usienio aliu istorikai ir politikai ra$ydami apie 
Lietuva. Be to, ir pa£ioje Lietuvoje per ta laikotarpi nieko 
geresnio nebuvo isleista. A. Vijüko-Kojelavi£iaus ,Lietuvos 
istorija" rémési ir vélesniu laiku müsu istorikai. Analizuoda- 
mi 5j veikala, pastebime du dalykus: pirma, autoriaus nora. 
supazindinti skaitytoja su savo krasto istorija, antra, pateikti 
epochos dvasia atitinkantia valstybés kilmés koncepcija- 
Valstybés sukuria civilizacija. Zmones vaidijasi dél turto, sa- 
vinasi vieni kitu Zemes, dél to atsiranda tarpusavio nesutari- 
mai. ,O Sie nesutarimai negaléjo baigtis kitaip, nei juos pa- 
prastai ulbaigia laukiniai Zmonés, gyvenantys be jstatymu ir 


A. Vijükas-Kojelavi£ius. Zmonés visada bijojo tokiu suiru- 
€iu. Dél to jie pradéjo ieskoti tarpusavio susitarimo. ,Svars- 
tant, — raso jis, — buvo prieita prie dvieju nuomoniu. Pirma, 
kad büty renkamas valdovas, kuris, tramdydamas atskiru 
Zmoniu goduma, leistu savo valia jstatymus, lauky ribas 2y- 
métu, sprestu gin&us, turétu auk&ziausia teise skelbti kara ar 
taika. Antra, kad, issiuntus keleta naujasédziu büriu, pama- 
Zéty valstybés gyventoju skaicius ir jai palengvétu nelygi- 
nant künui, nuleidus kraujo pertekliu*2*. Bet monés neno- 
réjo nei vieno, nei kito. Jie ilgéjosi taikos, saugumo, tatiau 


A. VijükasKojelavie tus. Letuvos istorja. V, 1988, p. 40. 
Ten pat, p. 48. 


Ten pat, p. 49. 


-*4* 


BRONIUS GENZELIS 


karti patirtis verté juos suprasti, kad tai neimanoma, kol ne- 
bus sukurtas vieningas organizmas — valstybé, kitais Zodziais. 
tariant, ,jie suvoké, jog bendruomenéje visuotiné ramybé 
esti tada, kai laikomasi ty paciu jstatymu ir klausoma tos 
patios valdzios"?. Tatiau Zmonéms rüpéjo sukurti tokia val- 
dymo forma, kuri nepazeistu ju laisvés. 

A. Vijükas-Kojelavitius j legendinio kunigaikSCio Vaide- 
vutio lüpas jdeda tokius Zodzius: , Paskelbkite viena valdo- 
va, kurio jsakymais bütu laiduojama laisvé. Tegu jis spren- 
d£ia gin&us, draudzia skriausti ir Zudyti, tegu saugo, kas dievu 
r teiséta, tegu rüpinasi visu saugumu'^*. Sio veikalo 
analizé rodo, kad A. Vijükui-Kojelavitiui geriausias valsty- 
bés modelis yra tas, kur pilie£iai Zino savo pareigas ir teises. 
Pasak jo, teise gyventi turi tik tas, kas pajégus dirbti ir siülo 
vengti karu, nes ,Zmonés, paéme i rankas ginkla, sujZüléja ir 
nebeklauso jsakymu**. Sis müsu istoriko poZiüris tam tikru. 
aspektu siejasi su tuo metu Vakaru Europoje atsiradusia 
suomenés sutarties koncepcija, kurios ryskiausias ali 
kas buvo anglu mastytojas T. Hobsas (Hobbes) (1588-1679). 

avo veikaluose ,Prigimtinés teisés ir politinés teisés pa- 
grindai^ (1640) ir ,Leviatanas" (1651) T. Hobsas suformulavo 
luceeseqepeng koncepcija, pagal kuria. valstybés atsira- 

o, kad 


dyti. A. Vijükas-Kojelavi&ius niekur necituoja T. Hobso. Tad 
neaisku, ar savaranki&kai priéjo prie panasiu isvadu, ar ne. Jé- 


Ten pat, p. 49. 
Ten pat, p. 50. 


Ten pat, p. 52. 


*349* 


Zygimanto Liauksmino aplinka ir jos iStakos 


zuitams T. Hobsas buvo absoliuciai nepriimtinas autorius. Tad 
Vilniaus profesorius, jeigu jam büt buvusi Zinoma anglu filo- 
solo küryba, vargu ar büty rizikaves ja remtis. Be to, tarp T. 
Hobso ir A. Vijüko-Kojelavitiaus koncepcijos esama ir princi- 
pinio skirtumo: anglu mastytojas buvo jokiu jstatymu neriboja- 
mo absoliutaus valdovo Salininkas, 0 más profesoriaus ma- 
nymu, valstybé turi laiduoti pilieciu laisves. 

Daugiau negu Simtmeiui nutrüko Lietuvos istorij 
kultüros tyrinéjimai, apmastymai. Prislopo ir visa lituanistiné 
veikla (ji kiek ruseno Mazojoje Lietuvoje — Rytu Prüsijoje). 
Lietuviu kalba pasirodydavo vos viena kita maldaknygé (dau- 
guma buvo leidZiama lenkiskai). A. Vijükas-Kojelavitius, ati- 
duodamas pirmenybe lotynu kalbai, sieké pristabdyti len- 
kiskumo skverbimasi j müsu sali. 

Lietuvos tautos praeitimi ir esamybe Universitete vel 
susidométa tik prasidéjus Svietiamajam sajüdziui. Tada at- 
sigreta j senuosius laikus, prisiminti ir jau minéty profeso- 
riu darbai. ,Lietuvos istorija" A. Vijükas-Kojelavicius ras 
lotyniskai dviem sumetimais: pirma, sieké, kad ja skaitytu 
Europos Sali mokslo visuomené (£ia autorius neklydo — 
Vakaru istorikai pradéjo ja remtis rasydami apie Lietuva), 
antra, jis buvo jsitikines, kad paplitusi lotyny kalba bus 
atsvara lenku kalbai. 

Tuo metu, kai A. Vijükas-Kojelavi£ius gilinosi j Lietuvos. 
istorijos vingius, kitas Universiteto profesorius.— Aronas Alek- 
sandras Olizarovijus analizavo Zmogaus teises, valstybés pa- 
sini Race : 
veikalas isleistas tais pa£iais 1651 metais, kaip ir T. Hobso 
^Leviatanas"), kuriame nagrinéjami moniu tarpusavio santy- 
kiai, jvairios nuosavybés formos, moni teisés ir pareigos*. 


2r A. ^. Olizarovijus.Api politine Zmoniy sajunga- V., 2003. 


* 43€ 


BRONIUS GENZELIS 


Dauguma Lietuvos gyventoju buvo valstie£iai, todél ir 
A. ^. Olizarovijaus démesio centre valstietiy santykiai su 
dvaru (valdan£iaja maZuma). Filosofas irodinéjo, kad valstie- 
€iai pagal kilme néra vergai, todél jiems netaikytina roménu 
teisé. Pasak jo, valstie£iai nuomoja i$ dvarininku Zeme, u 
kuria jie privalo mokéti nuomos mokesti, bet daugiau jokiu 
teisiu j juos dvarininkai neturi. Nuoma privalo büti grietai 
aptarta sutartyje. Sudarydami sutartj, valstieciai neissiZada as- 
meninés laisvés, jie moka tik u 2eme. Savo teorija A. A. Oli- 
zarovijus grindzia prigimtine teise ir teigia, kad ji nenumato 
feodaliniu prievoliu. Jis kritikavo Lenkijos ir Lietuvos valsty- 
és politine struktüra. Pasak A. A. Olizarovijaus, neteisinga, 
kad bajorai siun£ia savo atstovus j Seima, o valstie£iai ten ne- 
turi jokio balso, nors sudaro gyventoju dauguma. Kaip mato- 
me, XVII a. viduryje Lietuvoje prabilta apie pilieciu teises ir 
pareigas. A. A. Olizarovijus jas aptare globaliniame, o A. Vijü- 
kas-Kojelavi£ius lokaliniame kontekste (Lietuvos valstybés for- 
mavimosi procese)*. 

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima daryti Sias i&va- 
das: pirma, susidoméjimas Lietuvos valstybingumu lotynis- 
kojoje poezijoje (jonas Vislietis, Mikalojus Husovianas) neta- 
patinamas su lietuviskumu; antra, pirmosios savasties paie&kos 
pradétos Renesanso epochoje (, Bychovco kronika, Myko- 
las Lietuvis); tre£ia, rastijos gimtaja kalba (Abraomas Kulvietis, 
Martynas Mazvydas, Mikalojus Dauk&a, Konstantinas Sirvy- 
das) atsiradimas padéjo Lietuvai patekti jtautinity Europos vals- 
tybiu sarasa, atskleide jos savituma (Sia koncepcija vainikavo 
A. Vijüko-Kojelavi£iaus , Lietuvos istorija", kuri parodé lietu- 
Viu kovas u£ savo egzistencija, vieninga tautos kilme, jos vieta 
Europos istorijoje); ketvirta, Lietuvos istorija dométasi nuo 


25. Lietuvos publicistai valstieci klausimu XVI-XVII a. V, 1976. 


* 44 * 


2ygimanto Liauksmino aplinka ir jos i$takos 


XVI. pirmos pusés iki XVII a. vidurio, apogéjus buvo K. Sirvy- 
do, Z. Liauksmino, A. Vijüko-Kojelavitiaus veikla — po ju dau- 
giau negu Simtmetj Vilniaus universitete démesys lietuviu 
kalbai i literatürai sumazéja.. 

Kodél Lietuvos Didzioji Kunigaikstysté nepakilo iki tauti- 
nés valstybés, kaip tai atsitiko Lenkijoje, Rusijoje? Lenkijos 
Karalystei taip pat priklausé ukrainie£iai, gudai (baltarusiai). 
Ar tai lémé vien subjektyvüs veiksniai? | $j klausima iki Siol 
néra jtikinamo atsakymo. Tatiau akivaizdu, kad drauge su 
lietuvybés nykimu, valdaniuju sluoksniu lenkéjimu prasi- 
déjo ir valstybingumo nuosmukis. Tas laikotarpis sutapo su. 
baroko isigaléjimu Lietuvoje. Dél tu ivykiu kaZin ar teisinga. 
büty kaltinti Liublino uníja. Kaip ivykiai bütu klostesi be uni- 
jos, vargu ar jmanoma rasti atsakyma. 

Vilniaus universitetas tarsi veidrodis atspindéjo krasto 
intelektualinio gyvenimo pakilimus ir nuosmukius. M. Dauk- 
3a nuo Z. Liauksmino, A. Vijüko-Kojelavitiaus ir ju kolegu 
skyré pusé Simtmecio, bet pirmojo iskeltos problemos (lietu- 
viu kalbos vartojimas viesajame gyvenime) ne tik neisnyko, 
bet ic padidéjo. Z. Liauksminas, A. Vijükas-Kojelavi£ius sie- 
lojosi dél lietuviu kalbos büklés, stengési palaikyti lietuvis- 
kuma, patys neretai tarpusavyje bendravo lietuviskai, ta- 
€iau raié jau tik lotyni&kai. Siuo poziüriu tarsi nutolta nuo 
K. Sirvydo, kuris ra&é lietuviskai. Si problema susijusi ir su 
bendru mokslo lygio nuosmukiu Vilniaus universitete (ir 
Lietuvoje). Z. Liauksminas ir A. Vijükas-Kojelavitius buvo. 
paskutiniai auksti Universiteto ir Jézuitu ordino pareigünai, 
kuriems dar rüpéjo lietuvybé. 

XVII a. pirmoje puséje Universitetas prilygo geriausioms 
to laikotarpio mokslo jstaigoms, daré jtaka ne tik lietuviu, bet 
ir gretimu tautu kultürai, taciau to jau nepasakysi apie XVII a. 
antra puse. Lietuvybé liko u£ Universiteto sienu, nors jame 


4. 


BRONIUS GENZELIS 


profesoriavo ir studijavo nemadai lietuviu. 
kéjo skitumas nuo Lenkij 
kalba formavosi XVI am&iuje, ta kalba küré ne vienas lenku 
poetas. Prie lietuvikos tematikos griZtama tik Svietimo epo- 
choje. 

Brestant müsy istorinei samonei, i$ naujo imta dométis 
senojo Vilniaus universiteto profesoriu küryba. Ju veikalai 
ver£iami j lietuviu kalba. Tada susidométa ir Z. Liauksmino 
veikla. Bene pirmas i£ lietuviu autoriu j Z. Liauksmina at- 
kreipé démesi L. Jucevi£ius knygoje ,Mokyti 2emaitiai" 
(1840), i&vardijes svarbiausius jam Zinomus profesoriaus dar- 
bus'*, Ta£iau Z. Liauksmino küryba tyrinéti pradéta tik XX a. 
antroje puséje (V. Jurkstas, J. Lebedys, J. Tijünélyté, E. Ul£i- 
naité). Tada lietuviu skaitytojas pirma karta supazindintas su 
Sio i&kilaus vyro küryba. Dabar jau turime svarbiausius K. Sirvy- 
do,A. Olizarovijaus, A. Vijüko-Kojelavitiaus ir pagaliau — 
2. Liauksmino veikalus, apibüdinancius ryskiausius XVII a. 
vidurio müsu kultüros veikéjus. 


A 
L Jucevitius Moli Zemaitii. V. 1975, p. 89. 


* 46 * 


Prof.habildr. 
EUGENIJA ULCINAITÉ. 


ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS: 
humanitarinio mokymo tobulinimas* 


Pagal jézuitu kolegiju mokymo reikalavimus retorikos 
profesorius dazniausiai déstydavo ir dialektikos kursa, büti 
na studijuojantiesiems retorika ir susiejanti kalba su masty- 
mu. Toks kursas, pavadintas ,Dialektikos branduoliu" (Me- 
dula dialecticae) pateikiamas ir prie Z. Liauksmino retorikos 
vadovélio. Siame mazdaug dvidetimties puslapiu priede 
Z. Liauksminas aiskina kai kurias logikos savokas (atskiru- 
mas, bendrumas, savybinis poZymis, paZinimo modusas, api- 
brézimas, silogizmas, jrodymas ir kt.), taip pat analizuoja patj 
mastymo procesa, kurio esmé, jo manymu, yra Zinoti, ,kaip 
gali vykti müsy mastymas be klaidu"'. Pateikiamuose pa- 
vyzd£iuose atsispindi humanistinis Liauksmino iisilavinimas, 


Perspausdinta i: Lietuvos pedagoginés minties raida XVI-XVII a. 
kultüros veikéju raituose. Kaunas: ,Sviesa*, 1991. (Straipsnis 
sutrumpintas, redaguotas.) 


£. Liauksmina s Dialekkos branduolys. // Problemos, 1974, 
1.202. p. 3. 


-*4* 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


jo etinés nuostatos: , Tas, kas sugeba juoktis, yra Zmogus"; 
,Kiekviena dorybé yra geris"; ,Kiekvienas mokytas Zmogus 
yra vertas pagyrimo". 

Kaip jau minéta, Z- Liauksminas dar buvo parases graiku 
kalbos ir muzikos vadovelius. ,Trumpas graiku kalbos kursas* 
(Epitome linguae Graecae, 1655) ne&liko, ta£iau kai kurit isto- 
riku teigimu, ,sis veikalas turéjo tuo metu labai didele verte"?. 
Naujausi tyrinéjimai rodo, kad Z. Liauksminas buvo labai dide- 
lis graiku kalbos entuziastas. Dirbdamas Vilniaus universiteto 
prokancleriu itin sunkiais kar su Svedija ir Rusija metais (1655 
1656), . Liauksminas buvo graiku kalbos akademijos (moksli- 
nio bürelio) prefektas, steigé specialias premijas gerai graiku 
kalba mokantiems studentams?. Galimas daiktas, kad ir idéja 
parasyti vadovélj gimé per tuos fakultatyvinius graiku kalbos 
uzsiémimus. Jézuitu kolegijose tuo metu buvo mokomasi it 
N. Klenardo arba J. Gretserio graikt] kalbos vadovelit. Tai, kad. 
2. Liauksminas ryZosi pats parasyti vadoveli, rodo ne tik jo 
pedagoginj aktyvuma, moksline kompetencija, bet, matyt, ir 
tam tikras tautines aspiracijas. Jo knyga — pirmas originalus grai- 
Ku kalbos vadovélis visoje Lietuvos-Lenkijos valstybéje. 

ili Z. Liauksmino prigimtis, puikus humanitarinis i&si- 
 davé jam galimybe reikstis [vairiuose mokslinio, pe- 
dagoginio, literatürinio darbo baruose, jungti teorija ir prakti- 
ka. Garséjo ne tik kaip retorikos teoretikas, pedagogas, bet ir 
kaip oratorius, pamokslininkas, literatas. Bibliografai yra 
uzfiksave Z. Liauksmino kalba per Kauno stalininko padejéjo 


A- Joc h e r. Obraz bibliosraficzno historyczny iteratury i nauk w 
Polsce. Wilno, 1840, t. 1, p. 629. 


L Piechnik Dzieje Akademii Wiefskiej, t. 3: Próby odnowy 


Akademii Wilefiskiej po kleskach potopu i okres kryzysu 1655-1730. 
Rrym, 1987, p. 185. 


* 4s * 


Zygimantas Liauksminas: 
humanitarinio mokymo tobulinimas 


Stanislovo Dzevaltovskio laidotuves (1653), kalba, skirta 
Lietuvos patronui 3v. Kazimierui (1635), panegirika karaliui 
Vladislovui IV (1634)*. Minima, kad ne tik gerai mokéjo grai- 
ku ir lotynu kalbas, bet ir radé tomis kalbomis eiléra&ius*. 
Priklausé XVII a. viduryje Universitete veikusiam literatu büre- 
liui, kuriame diskutavo ir savo küryba skaité 2ymüs to meto 
poetai M. K. Sarbievijus, J. Klagijus, J. Chondzinskis, M. Kmici- 
Eius. PaZymima, kad Siame bürelyje vyravo ypatingas antikos 
ir antikinés literatüros kultas*. 

Labai vertinama ir Z. Liauksmino veikla muzikos baruose.. 
Jo knyga ,Muzikos teorija ir praktika* (Ars et praxis musica) 
Vilniaus akademijos (universiteto) spaustuvéje buvo isleista 
tris kartus: 1667, 1669, 1693 metais. Z. Liauksminui priskiria- 
mos ir anoniminés naty knygos — gradualas ir antifonalas, 
illeistos irgi po tris kartus. PaZymétina, kad muzikos moky- 
mui Z. Liauksminas taiko tuos pa£ius metodinius principus, 
kaip ir mokydamas retorikos, t. y. reikalauja, kad pirmiausia. 
bütu aitkinami paprasti, lengvai suprantami dalykai, paleng- 
va pereinant prie sunkesniu ir sudétingesniu'. Z. Liauksminas. 
smerkia tuos pedagogus, kurie i$ pat prad£iu apkrauna moki- 
nius sunkiomis temomis, o ,klystan&ius spaudzia, pesioja, 
pasigailétinai drasko"*. Tatiau tai neduoda laukiamu rezultatu. 


K Cepiené I. Petrauskiene. Vilnius akademijos 
spaustuvés leidiniai 1576-1805. Bibliogralija. V.. 1979, p. 92. 


). Ti jün él y té Zygimanias Liauksminas // Literatüra. LTSR 
aukitujy molcylu mokslo darbai. V., 1962, t. 5, p. 85. 


L Piechnik Dzieje Aademii Wilefskiej, t. 2: Roziwit Akademii 
Wilefiskiej w latach 1600-1655. Rzym, 1983, p. 80, 84. 


2. Liauksminas. Ars et praxis musica. V., 1977, p. 65. 


Ten pat, p. 66. 


* 4d) 4 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


Jis taip pat smerkia isigaléjusia praktika leisti dideles ir bran- 
gias baZnytines knygas, kurias ne kiekvienas gali isigyti. Todél 
Z. Liauksminas siülo lengva mokymo metoda ir jj glaustai 
pateikia, kad ,tie, kurie norés ir net patys vieni, kada panorés, 
galétu pagiedoti^. Manoma, kad Z. Liauksminas buvo ir mu- 
zikos teoretikas, ir praktikas: choru organizatorius, galbt ir ju 
dirigentas. Z. Liauksmino iniciatyva prie Vilniaus universiteto 
buvo jsteigti specialüs kursai mokeyti berniukus grigalinio gie- 
dojimo. Spéjama, kad jis galéjes kurti muzika Lietuvos jézuitu 
mokykliniu teatru spektakliams'*. 

Tad Liauksmino indélis j Lietuvos pedagogikos istorija aki- 
vaizdus ir negin£ijamas. I$ Z. Liauksmino vadovéliy mokési 
lietuviu bajoru, miestie£iu ir net valstie£iu vaikai. [gytas huma- 
nitari: ilavi neabejotinai daré jtaka ju privatiam gy- 
venimui ir praktinei veiklai. Yra pagrindo tvirtinti, kad humani- 
ariniu mokyklu (kolegiju) absolventai, gerai i&moke lotynu kalba, 
susipa£ine su antikine literatüra bei kultüra, ne taip greitai pasi- 
davé plintantiai polonizacijai, &laiké viena i$ Renesanso Zmo- 
gaus savybiu — lygiagretiai vartoti tris kalbas: lotynu, lietuviu, 
lenku. Turime ziniu, jog gausus bürys Lietuvos studentu, bai- 
gusiu jézuitu kolegijas ir Vilniaus universiteta, véliau dirbo lie- 
tuviu pamokslininkais, prisidéjo prie lietuviu kalbos virtinimo 
Viesajame gyvenime. Taigi studijos nenutolino ju nuo liaudies, 
nuo gimtosios kalbos ir tautos tradiciju. 

2. Liauksminas daug prisidéjo prie humanitariniu moks- 
lu ugdymo Lietuvoje, prie antikiniu tradiciju stiprinimo, mo- 
kykline to meto pedagogika jis praturtino tautinés mokyklos 
elementais. Jo moksliné ir pedagoginé veikla turéjo didele 
reikéme visai Lietuvos dvasinés kultüros raidai. 


Ten pat, p. 66. 
en pat p. 33-34. 


* 50 * 


EE 


PRAXIS 


ORATORIA. 
SIVE 
Przcepta Aris Rhctoricz, 
ad compon.adam Orationem, 
citu ncceflaria funt, tam fcyaratiai 
fingula , quàm ompia fimul excmplis 
expreífa ; & ad zmulationcia E- 


loqventiz Studio(is 
TE Portes 


P, SIGISMUNDO. N, 


JS Soc. 1ssu. S, T, Ipfe, * 
CA rv eias ps ^ E o 
fin Prafatigfie Lib, 


RARO Men, 


impen:  GsoRG BINKRICI 
FROXMANNI Bibl. Lipficuf, 
ANNO M, DC. L3, 
Lr id 


*-534 


ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS 


Oratoriné praktika, taip pat ir retorikos meno 
taisyklés, bütinos Zinoti rengiant kalba; kiek- 
viena ir visos paaiskintos pavyzd£iais ir idésty- 
tos studentams, siekiantiems iskalbos 


Naujas leidimas 
su pratarme ir bütinu turiniu 
Saksonijos elektoriui parodzius palankuma ir 
davus privilegija 


SE 


Frankfurte prie Maino, 
Lipsko knygininko 
Georgijaus Heinricho Fromano léiomis 
1666 metais 


*5* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PREFATIO NOVA 
AD 
Lricromzw. 

Onignoro equidem, B. L. Orato- 
N rias Som fius: extare 
non-unas, e. inter in fcholis pro- 
pipes hodié prz cateris 
regnare Vosfianas , utpote limatas ad- 
modim, & utilitate füá (e ipfas fic (atis 
commendantes ; non poffum tamen 
non przfentem, quam vides, Lauxmini 
€Soc. Jefu Oratoriam Praxin in Rei- 
publ.literariz,maximéjuventutis (cho- 
lafticz, emolumentum denuà nunc 
evulgare. Necnnllas hujusce infli- 
tuti mei caufas pates, — Nimirum ut 
merx bona nunquam non cxoptato 
deftituitur emtore , ita libellus hic, 
utut iterum atque iterum publicatus, 
obinfignem,quam prefüitit;tilitatm 
certatim hucusque quríitus fuit, ut 
rarefcentibus fic exemplaribus de no- 
vá qnádam Edition: omnino fuerit 
Cogitandum. Accedit, quod in multis 
peculiare quid, quodque penes aiios: 

Jt i Rhe- 


*54 4 


2. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


NAUJA PRATARMÉ 
SKAITYTOJUI 


Neneigiu, palankusis skaitytojau, kad egzistuoja 
ir kitu autoriy oratorystés pagrindai, tarp kuriu mo- 
kyklose $iuo metu kitus pralenkia Vosijaus' [veika- 
las], itin gerai parengtas ir naudingumu pats save 
rekomenduojas, raciau negaliu i$ naujo neisspausdinti 
sis, kuria matai, jézuito Liauksmino , Orarorinés prak- 
tikos*, visiems literatams, o ypa? mokykliniam jauni- 
mui labai reikalingos. Nemanyk, kad neturiu [kitu] 

Verijus — Gerardus Josnnes Vaiaa (1577-1649) - elandy mokinin- 
das verorikos profesorius Amsterdame. Jo retoribes vadoveliai (Elementa 
thetorica, Lugduni, 1626; Rhetoricae contractae sive partitionum 
oratoríarom libri V. Dentici, 1648) fure labe populiarüs protctantj- 
hoe mobyklose, tatigu ne karte jai, kaip roarbiais retorikos mobil 
Jaltniais, rémés ir jécuiry autoriai (J. Masenas, M. Raden, J, Kviatbe- 
viéius, Z. Lisuksminas). 


*55 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PRAEFATIO. 

Rhetores frítrà quzras, in hac Praxi 
Compendiofd docetur. | Quamvise- 
nim in aliis hac in parte. defiderare 
aliquid nec poífim, nec velim, illnd 
tamen extra dubium omne cft confti- 
tutum, Lauxmium fe fe altiàs ad ca- 
ptum tyronum demififfe, remque ab 
0vo, quod ajunt ipfisob oculos reprz- 
fentáfe, quod & ipfum Autorem in- 
przfatione diferté fateri videas. Et 
primo quidem loco doGrinam de con- 
quadrandis, & ut fic loquar , concen- 
trandis periodis proponit , quz quàm 
neceffaria fit ad Eloquentiam germa- 
nam comparandam, pro me jam du- 
dum Eruditiores fuerunt locuti. Plu- 
rimi certéfe tum demum ad Eloquen- 
fiz faligium adfpiraffe opinantur, fi 
orationem nefcio quibus phrafium pur- 
puriffatarum laciniis exornare (ciant ; 
fed ftultuld plaré & puerili: opinione, 
cumin id potius opcra foret danda, ut 
barmonicum quendam Orationi nu- 
merum velzquilibrium ingenerare di- 
fcerent. ld verb ex dottrini dc pe- 

Fo- 


*« 2 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


prieastiu Siam sumanymui. Visu pirma, gera preké 
niekada nestokoja laukiamo pirkéjo. Taip ir i kny- 
gclé, jau ne karta leista, del nepaprasto savo naudin- 
gumo ligi Siol nuolatos buvo ieskoma, todél, suma- 
zéjus egzemplioriu skaiciui, imta galvoti apie nauja 
leidima. Prisidéjo ir ra daugeliu atveju svarbi aplin- 
kybé, kad siame oratorystés kompendiume aiskina- 
mi tie dalykai, kuriy kitu retorii knygose veltui ie3- 
kotum. Nors i$ kity éiuo poziüriu nei galiu, nei noriu 
ko nors reikalauti, taciau be jokios abejonés galima 
tvirtinti, kad Liauksminas giliausiai j£velgé mokiniu 
suvokimo [ypatumus] ir isdésté, kaip sakoma, daly- 
ka nuo pradios, pateikdamas jiems prici akis tai, 
apie ka jis pats pratarméje pla£iai kalba. Pirmiausia. 
jisaitkina tinkamo period sudarymo ir, ei taip gali- 
ma pasakyti, kaupimo moksla, apie kurio bütinuma 
gerai itkalbai jau yra kalbéje labiau uz mane issilavi- 


ne Émonés. I3 ti kas mano, kad jie pasieks 


* 5 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


nec illud. erat, Lauxminnm.» 
in Elocutione facem vel lucidiffimam 
omnium Multi aliàs mul- 


przterquam quod in przceptis brevi- 
ter & apté proponendis tantum. non 
omnis eft, pra&ic? etiam in quibus- 
dam oftendit exemplis, quomodo ar- 
gumenta velut in acie quadam locari; 
& quàm facilé extendi queant. atque 
diduci; adeoque defideratas fuppetias, 
fert juventuti quz ciiin Orattonibus ri- 
té componendis genuinos perraro 
veniat doGores, vel quidvis obvium. 
Orationi infarcit, affuit, (copum reáé 
feriat an minus, juxta z!iimans,vel po- 
tius non(atisintelligens. Sed ego: 
Jibri landes non excurram, quas p 

is 


*58 * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


"hd, d Lanlanime de Nic ui vis 


(confirmatio) — ta dalis i&kalboje yra viena svarbiau- 
siu: kokius argumentus ir i$ kur reikia imti, kokio- 
mis ju rüsimis naudotis. Tuo tarpu müsy Liauksmi Liauksmi- 


. Tokiu büdu teikia 


trok&tama parama jaunimui, kuris, nors ir daug su- 
tinka mokyty retoriu, aitkinantiu, kaip tinkamai 


*59* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PREFATIO, 

Jiisrerum harum gnarioribus ad fatiem. 
decantarifcio. | Decerpet, (cio, qui- 
vis Praxin banc Oratoriam ftadiofiàs 
pervolvens incredibile quantum & 
frus & dele&amenti. Illud ad- 
huc przmonere volebam  Editio- 
nem hanc non ad Monachienfis, fed 
Brunsbergenfis Editionis faciem ad- 
ornatam, adeoque non Diale&icam 
tantüm perbrevem, memorie quám 
commode infervientem, fed & Ora- 
tionem ad Regem Poloniz habitam 
adje&am effz unà cum Indice librito- 
tius nucleum quafi in nuce offerento. 
lti. B. L. Vale, & Praxin hanc feli- 
«itcr exerce. 


GEORGIUS HEINRICUS 
FROMMAN  Bibliopol. 
Lipfienfis. 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


komponuoti kalbas, ir kiekvienas i$ sutiktuju ka nors 
kalbai prideda ir prisiuva, taziau esme sunaikina — ar 
dél to, kad per maZai ja jvertina, ar, greiciau, kad 
nepakankamai supranta. Taciau a$ daugiau $ios kny- 
gos nebeliaupsinsiu, nes Zinau, kad iki soties ja liaup- 
Sina kii Siu dalyku Zinovai. Tikiu, kad kiekvienas 
nejtikétinai daug ir naudos, ir malonumo. Sia knyga 
nusprendziau parengti ne pagal Miuncheno, bet pa- 
gal Braunsbergo leidima?, kuriame pateikiamas ne 
tik trumpas dialektikos kursas, nepaprastai naudin- 
gas atminciai lavinti, ber ir kalba, skirta Lenkijos ka- 
raliui, o kartu visos knygos turinys, tarsi riesutas ke- 
vale. Taigi, palankusis skaitytojau, lik sveikas ir siuo 
praktikumu laimingai naudokis. 


GEORGIJUS 
HEINRICHAS FROMANAS, 


Lipsko knygininkas 


Pirmasis Z. Liauksmino retorikos leidimas (Braunsberge, 1648) 
buvo parengtas jo pasksitu, skairyy Nesvytiuje 1631-1635 m... 
pagrindu. 


* à * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PaasrATIO, 


AD ELOQVENTIE 
CasDiDArOS. 
jVemadmodum aliam Artium 
X andidatis, ita illis, qui Eloquen- 
tiz ftudium nunc primüm aufpicantur , 
diligenter videndum eftutnaturz ordi 
nem in difcendo fequantur. Eó enim., 
perfe&ior eft Ars, quó propils ad na- 
turam, quam imitatur, accefferit. Por- 
1ó Natura nihil repenté agit , fed pede- 
tentim, & ex intervallo. Nam exigua» 
primó in rebus exordia ponit: tum ea- 
dem auget fenfim: necnifi comtempo- 
re, unumquodque opus ad deftinatam 
perfe&ionem perducit. Secüs fi fieret, 
monftra oriri,perturbaricp atque ever- 
tti Vniverfum neceffe effet. Similiter ra- 
tiocinandum eft deEloquendi Scientia. 
Siquidem etiam hic funt quzdam ma- 
gna: quzdam minora. Nonnulla ad 
plenitudinem Doárinz fpe&ant: Alia » 
initijs magis accomodata funt. Re- 
quirant qazdam maturiores annos, & 
uu atque ztarc confirmatum judicium : 
A5 at 


* 62 * 


£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


PRATARMÉ 
SIEKIANTIEMS ISKALBOS 


eee 


Tiek kitus mokslus studijuojantiesiems, tiek 
tiems, kurie dabar pirma karta ketina imtis iskalbos 
scudiju, reikia stropiai Ziüréti, kad mokydamicsi scktu 
natüralia rvarka, Mat menas tuo tobulesnis, kuo ar- 
&iau gamtos, kuria imituoja. O gamta nicko nedaro 
"Staiga, bet pamau ir nuosekliai. Pirmiausia ji pade- 
da menkus dalyku pagrindus, paskui pamau juos 
didina ir tik praéjus tam tikram laikui galutinai isto- 
bulina savo darba. Jei atsitikty kitaip, neisvengiamai 
gimty pabaisos, kurios sumaisytu ir sugriaury Visa- 
t3. Pana&iai reikia galvoti ir apie iskalbos moksla. Juk 
ir jame yra tam tikru dideliu ir ma£esniy dalyku. 


6 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PaazrATIO, 

atalia Tyronum captum non excedunt : 
funt tamen fcitu peropportuna. Hzci- 
gituruniver(a , fi perturbaté & fine,or- 
dine tra&entur ,ut neque tempori ne - 
queatati congruant , fieri non,, poteft 
quin plurimàm , &in di(cendo, &in » 
docendo operz infamatur, exiguo ta- 
men fru&tu. Ejusmodi meratio permo- 
vitnon paucisab binc annis , cm ad e- 
rudizndos in Oratoria facultate Tyro- 
nesSocietatis noftre deftinatus effem;nt. 
ámmutarem confuetum docendimo- 
dam. Víitatum enimeftalijsab Inven- 
tione ordi iDoGrinam dicendi, quz cft 
pars intima &fundamentumOrationis: 
egotamen à COMMATIS, MEMBRIS 
& PERIODIS, qur in extima velati fa- 
cie Orationis apparent initium docen- 
di (ampfi: quàd faciliàs, nec minis fru- 
&uosé hac in parte Juvenes occupari 
poffe animadverti. Alij delocisDiale- 
&icis, modis inventionis, acuminear- 
gumentandi , & his fimilibus copiosé 
differant : ego hzc pancis attigi pro- 
pterea.quod plcraq; ex ijs fübtilia ma- 
gis, quàm utilia effc viderem. rcm 

) 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


pa£iy pradmeny. Vieniems [suprasti] reilda brandes- 
nio am£iaus, patirtimi ir metais paremtos nuovokos, 
kiti nevirija pradedantiuju supratimo ir yra jiems 
labai naudingi. Taigi, jei visi Sie dalykai büry aitki- 
nami sumi£ai ir be tvarkos, neatsizvelgiant nei j lai- 
ka, nei j am£iu, kad ir kiek bütu jdéta darbo ir mo- 
kant, ir mokantis, vaisiai büty menki. Kadangi jau 
daug metu mokau müsuy Draugijos studentus orato- 
rystés meno, patirtis mane skatina keisti iprasta. mo- 


sekmingai i$moksta 
mojel dalyje. Kt plciaiaikina dialektkos vieta" 
invencijos büdus, argumentavimo ,astrumus"; a$ tuos 
dalykus aptariau labai trumpai, nes maciau, jog dau- 
gelis i$ j ju yra labiau subüilüs negu naudingi.. Ki. 


reiksmingus dalykus, savo aiskinimg sutvi, áráinau 
pavyzd£iais irsusiejau su prakiika, kad kad vienu Zingsniu. 
(ga rDMenecc ees 


*6* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PnasrATIO. d 
alij duntaxat, idqueea, quz majoris 
znomenti effe putant, ícripto cxponunt: 
egominutaetiam collegi, exemplifque 
do&rinam confirmavi;ac adPraxim de- 
duxi, utin uno confpe&u & Do&rina & 
U(uüs do&rinzappareret. Denique ut 
verbo dicam,non pauci ita Rhetoricam 
Artcm tra&ant;ut cum perfe&is Orato- 
ribus agere vidcantur : ego negotium » 
mihi cum Tyronibus forefciebam, Id- 
circo leniter principia temperavi: néve 
difficultatibusterrerentur.focium me la- 
boris addixi. Non vanum ver confi- 
liam meum fuiffe, eventus oftendit. 
Nam, ut nibil ampliüs dicam, faltem ; 
hoc affecutus fam;ut non Difcipuli mo- 
db mei, verüm alij quoque Magiftri & 
Profcfforcs, tum fibi ipfis , tum ijs quos 
etudicbant, meam operam non leviter 
ad facilem profe&um contuliffe fate- 
rentur. Jam ab Arte Rhetorica ad alia 
ftudia revocatusdepofueram feré prio- 
riscurz memoriam,itpote non ampli- 
ls eodem r:dizaras, Sed non ita pridem. 
Aliqui, quorum authoritatem equidem 
fcmper maximi (cci , non cogitanti - z 

i 


£ LIAUKSMINAS. Oratorine praktika.. 


— 


[t. reorija, ir praktika — E. U.]. Pagaliau, trum- 
pai tariant, daugelis taip désto retorikos moksla, kad. 
atrodo, jog jie turi reikala su Zymiais oratoriais; a$ 


inojau, kad kalbu su pradedantiaisiais. Todal 
tiek susvelninau pradinius nurodymus TIEN 


sigastu sunkumu. save. paskyriau Sio darbo-bendri— 
-ninku. Baigtis parodé, kad netu&éias buvo mano su- 
manymas. 

Vienu Zodziu, pasiekiau, kad ne tik mano moki- 
niai, be ir kiti magistrai bei profesoriai, kaip pasa- 
kojama, pasinaudojo mano darbu tiek savo pa£iu, 
tiek ty, kuriuos moke, labui bei paZangai. Atitrauk- 
tas nuo retorikos meno prie kitu darbu, beveik uj- 
mirkau ankstesnius rüpestius neketindamas prie ju 
daugiau grj&ti. Tatiau tie, kuriy autoriteta visada ver- 
tinau, mane jtikino viesai paskelbti tai, ka anksciau 
buvau parenges keleto naudai. Vieno kito patartas, 
pasiémiau u£ra$us, perZiüréjau ir daviau ilspausdin- 
ti. Taigi tai, kas yra Sioje knygeléje, ypa£ noriu, kad 
büny perduora jums, sickiantiems iskalbos meno; lin- 
kiu, kad kiekvienas i$ jüsu smarkiai patobulinty savo 


*6* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


PaarraTiO. 

hi faggefferunt, poffeea in publicum. 

i, quz anté pro paucorum uu 
paraveram. Parui confilioyrefumpfiCo- 
dicillos , infpexi; & quoniam ita Supc- 
rioribus viameft, etiam prlo (übjcci. 
Ceterüm quidquid illud cft, quod hoc 
libello continetur, id vobis, Eloquen- 
tiz Candidati,commendatum fingula- 
riter effe vcllem : eo vel maximénomi- 
ne; quód fingulis veftrüm quàm amplif- 
fimum in Eloquentia profe&um ex ani- 
mo voveo: quód fi ipfi vultis, etiam, 
promitto : fi modó alacriter hanc , quà 
me przire videtis viam ingredimini: id 
eft, fi principia ipfa, & elementa Elo- 
quentiz ftudio & diligentia ample&i- 
mini. Polliceor, inquam , ftipulata ma- 
Qu, futurum fore,ut laboris veftri indies 
uberiorem opinione fru&um feratis.Ni- 
hil antem cft, quod formidetis. Princi- 
pium enim ducetur , quemadmodum . 
di&um eft, à facilioribus: inde panla- 

tim, fine magno labore , ad ipfam 
Orationem pervenie- 
mus. 


INDEX 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


ikalba. Jeigu patys to norite, a$ jums pa£adu: jei 
stropiai eisite tuo keliu, kurj a$, kaip matote, nu- 
€jau, t. y. jei stropiai ir nuodugniai perprasite iskal- 
bos pagrindus ir atskirus dalykus, pafadu, sakau ir 
prisiekiu, kad diena po dienos pasielsite vis geresniu 
savo darbo rezultaty. Néra nieko, ko turétuméte bi- 
joti. Pradésime, kaip buvo sakyta, nuo lengyiausiu 
dalyku: pama£u, be dideliu pastangu, ateisime prie 
patios lSkalbos. 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur va. 


CAPUT VII 


pE GENERE SEU CHARA- 
CTERB DICENDI. 

(HARA CTER dicendi eftco- 

gnofcendus Oratori, ut di&tio- 


QVEESTIO I- 
Quidnam fit Charader di- 
cendi ? 


1» CHARACTER DICENDI 
eft Forma y Kigura dictionis conrveni- 
ens Cana propofite. Eft erg Charatterin 
Oratione id, quod Symmctriain cor- 
pore; & proportio inimagine. Quem- 
admodum enim neque corpus congru- 
um,neque concinna imago effc poteft; 
nifi partes partibus & figura. fübje&z 
rci legitime refpondeat: ita Oratio nifi 

F4 congruat 


*70* 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


VII 


DALIS 


Apie iskalbos pobüdi, arba stiliu 


Oratorius turi i$manyti iskalbos silliy, kad s savo 
Zodzius galéty deramai pritaikyti prie lo. 
PIRMAS KLAUSIMAS 


yra tai, kas simetrija künui ir proporcija paveiks- 
lui. Kaip negali büti normalaus küno ir grafaus pa- 
veikslo, jeigu dalys kaip reikiant neatitinka daliu, o 


*n"n-* 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


104. De CranacregE Dicexpr, 
congruat rcbus, quas tra&iat, inepta & 
monflrofa fit, neceffe cft, es 


QVJESTIO II. 


Quet? C, Quid finguli fnt cbarattere 
dicendi 
De LFORMZ,CHARACTE- 
: RES feu GENERA dicendi tria, 
unt. Summum, Infimum, Mediocre. 
DICO 1L. Summum gerus, quod ct- 
jam dicitar fublime, grande, uber,ma- 
gnificum, violcntum; rapidum , vche« 
mcns, grave, copiofum , esf Ampla mae 
grifcag, in rebus magnis Verborum Cr $en- 
tentiarim ferm: , cüm Orator quafire- 
giam quandaminduit Majeftatem,ut 
verba ipfa dignitatem pompamque» 
quandam EX ferrevideantur, Ad 
hoc genus fpc&ant vehementiífimz 
quzque Figera & Tr;piilluftres. Exem- 
pla vide prc Rabirio, prefertimab illo 
loco. Quamobrem fi eii bui Con(uli crc. 
Catilinaria.r Erenim fimecum Patria Cre, 
Philip,z, Qxa C'arbdu tam qotax ri. e 
ili. DICO 


*c wo 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


forma — turinio, taip kalba neisvengiamai bus riede- 


ic putbulstcins jegps searicis dalykn, apie ku- 
pie tae 


ANTRAS KLAUSIMAS 

L. Bkalbos formos; stiliai arba rü5ys; yra trys: aukita- 
sis, Zemasis ir vidurinis, — 

II. Aukitasis stilius dar yra vadinamas: pakilus, iSkil- 
Tningas, turtingas, didingas, audringis verius, 


aistringas, rimas, Zodingas. Tai apimli ir didin- 
[ oue [vanojama 


no kalboje] ,U£ Rabiriju*, ypaé nuo tos vietos: 
»Dél tos prieZasties, jei geram konsului priklau- 
50..." ir t. r., taip pat pirmoje , ;Katilinarijoje": 


Net jeigu tévyné su manimi.. 
»Filipikoje": ,Si Charibdé tokia 


* m 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur VII. Tof 

DICO III, infimum genu , quod Hu- 
mile, Tcnue , Acutum ,Subtile, Exile, 
Gracilc etiam vocatur , eft tenuis cr bu- 
milis Verborum & Sententiarum im rebus 
Inowilibu forma, à cennmuri e ulgant fer- 
mane parum diflinda. | In eo gencrcef- 
fc debent Verba vulgoufitata , Metapho- 
74 communes, Hare obviz K paucz 
Tota dicendi figura propé vulgaris & 
confucta. Talcs funt Ciceronis Epi- 
flolz. Divinatioin Q Cacil. Catilin- 
ria 2. & ;, &c, 

DICO IV. Gemu mediecre, Mediurn., 
intcr fummum, idem quod Tempera- 
tum, &quabile, Floridum, eff equals cr 
faridainrelus mediocribus Verborumcr Sen« 
tentisrum|erma, Hoc genus exutro- 
que aliquid participare dcbet, At- 
que ut Quintilianus diit, Mcdius hic 
modus & Tramilaticuibus crebrior, 
Figaris crit jucundior ;. Egresfionilus a- 
manus, Cempofitiene aptus , Sententiis 
dulcis; lenior tamen ut amnis lucidus 
quidam, & virentibns undique fylvis 
jnumbratus, Excmplum hujus gcnetis 

Es cit. 


*7* 


2. LIAUKSMINAS . Oratoriné praktika.. 


TII. Zemasis silius dar curi tokius pavadinimus: pa- 
prastas, nejmantrus, fivalgus, subrilus, skurdus, 


tas. Tokie yra Cicerono laiskai, kalba , Prie$ Kvinta 
Ceciliju*, antra ir tre£ia ,Katilinarijos" ir t. t. 

IV. Vidurinis stilius, tarpinis tarp aukátojo ir Zemo- 
je. .yra dar |vadinamas]: s]: santürus, malonus, » sod- 


lykus. Si iskalbos rü£is kai ka pasisavinzibabieju - 
^ Tankstesniu stiliaus rüsiu]. Kaip sako Kvincilia- 
nas, sio, vidurinio, kalbéjimo büdo [vartotojai] 
mégsta danas metaforas, malonias [retorines] fi- 
güras; jo Zavios digresijos, tinkamas isdéstymas, 
patrauklios sentencijos. Ta£iau jis létesnis, kaip 
skaidri upe, apsupta i$ visur Zaliuojantiu medziu. 
Sio stiliaus pavyzdys yra [Cicerono] kalba ,U£ 


Quintilianus Insinzo oor, XII, 10, 60 


* oh 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


106 Dr CuaRACTERE Dicens, 

eft Oratio pro M. Marcello. Pro [ege 
Manilia &c. videlib. 4.ad Henen.Vbi 
fingulorum iftorum generum exempla 


ponuntur. 
QVESTIO 1e 


ig fit ufuni florum P 
cdi dicudi. It 
py Summum genus adhibéndum 


eftin rebus magnis. v.g. Cüm de 

Deo , Calo , Hemine , Virtute , Republica cr 

fínilibus agimus. Officium hic przci- 
etmovere. 

DICO IL Infoum genus adhiben- 
dum eft in rebus humilibusjin Contro- 
verfijs. inEpiftolis:quo genere utuntur. 
munc DoGores, Ji Phülofophicas & 
"Theologicas i tra&ant. Ofi- 
cium eft docere. Fides enim paratur ver- 
bis implicibus, & proprijs, ut Orator 
smagis follicitus effe videatur de rebus, 
quam de verbis. 

DICO IIL Mediocre gema ufurpan- 
düeftin laudibus, Vi&orijs,Triumphis, 

a, Püsomnibus quz ad folam cognitio- 
nem 


* 76 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


M. Marcela". ,U£ Manilijaus jstatyma" ir t. t. 
3r. ,Retorikos Herenijui* IV knyga, kur pateikti 
visu Situ stiliaus rüsiu pavyzdziai. 


TRECIAS KLAUSIMAS 
Kohs yra siu stiliaus rüsi jimas? 


I. Auktasis stilius yra vartotinas kalbant apic 


leva, dangu, ik ir pan.- 
REDI 


(gilet We | 
tus dalykus, disputuose, laiskuose. Jj dabar var- 
toja mokyti Zmonés, kurie svarsto filosofinius ar- 

| — bateologinius klausimus. Jo paskirtis yra molti. 

Jo po£ymis — paprastu, tiesioginiu Zodziy varto- 

| —— imas, todél atrodo, jog oratorius labiau rüpinasi 

| — kalbos turiniu negu odine raiska. 


IIL Vidurinis scili - GE. T 
pergalés arba triumfo proga, taip pat rada, kai 
Rhetorica ad Herennium, Neal Sis anoniminio autoriaus veikalas 


ilga laika buvo priskiriamas Ciceronui. Tai pats nuosckliausias illikes 
retorikos vadovilis lorym kalba, paralyuas 1a. pr. Kr. 


me 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur VI. 107 
nem & deleSationem fpe&ant. Cuju(- 
modi fant Orationes pancgyricz- Off- 
ciumhic przcipaum eftDeledare. 

EXDICIIS COLLIGES I-. Nulli 
exhis Charaéteribus alteri abfoluté 
effe. Parem enim laudé 

merentur finguli , fi apté in ufum veni- 
ant; & fimiliter zquale vituperium, fi 


quatur. Contra in rebus parvis fi ne- 
ceffc eft, ut Auditor flectatur, de fummo 
aliquid aferendum eft. Par efto jadio 
cium de Mediorri, quod elevari aut füb- 
mitti , pro neceflitate debet. Rurfus 
videndum cft, Ubi, 4 quibu, Coram Qu 

F6 p 


*78* 


2. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


oratorius siekia patikti ir suteikti klausytojams 
imalonuma. Tokios yra panegirinés albos. Sio sti- 
liaus svarbiausia paskirtis — diiuginti. 


^. Su£inoti, ar stilius atitinka turinj, galima issiais- 
inus, kiek jis dera su kalbos rüsimi, tikslu, vietos ir 
iko aplinkybémis, auditorija ir parl Tas pats daly- 
esant skirtingam tikslui, skirtingomis aplinky- 
bémis reikalauja skirtingo kalbéjimo stiliaus. Jei ora- 
torius nori mokyti, turi vartoti Zemajj stiliu, net jeigu 
kalbama apie Dieva. Priesingai, nereik&mingiems da- 
lykams, jeigu bütina sujaudinti ldausytoja, reikia var- 
toti auk&taji stiliu. Panasiai reikia galvoti ir apie vi- 
durinj stili, kuris prireikus gali büti aultesnis arba 
Zemesnis, Savo ruoztu reikia Ziüréti, kur, kieno ir kam. 


*7 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


xo$ Ds CaagacreRE DictNpi. 
bu dicatur. Pro fuggeffu im concurfa 
Pepuli bene ufürpatur Summum . 
In Comirijs nobilium I»fuso gew;re O- 
priméuteris. In Fuzeribus , Genetbliacis y 
Naptialibu , Horidum genu locum ha- 
bet. Praterea, nt primo capite mo- 
uius; qui vocem exilem ór. pectus as- 
guflam haber, fruftza ad (ammum gcnus. 
aípirat. Cui delilaeft memoria £F tavds 
lequels, non afe&et cultum floridi 
Chara&teris. Infimum quoque genus 
feflicoum & acurü ingenium exigit. Sed. 
optimicainre fant Magiilri ufar& Ju- 
dicium. 


COLLIGESIII. Has dicendi Figaras 
ineandé Orationem interdum omnes 
concurrere : à potiori tamen parte ju- 
dicandum erit , quem dicendi Chara- 
&erem Orator fequatur. 

COLLIGES IV. Illum effe excellen- 
timum Oraterem , quiin omnibus his 
dicendi Figuris exc-llit, & qui reus 
CbaraBerem optimum conjungit. Ejcs- 
modi apud Graco: folus Demoflbene: eft. 
Apud Larigosinter Oratore; folus Cicero: 

Inter 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


yra kalbama. Kalbant nuo palcylos, liaudies susirin- 
kime, geriau vartoti aukstajj stiliu. Didiku susiéjime 
labiausiai tinka Zemasis stilius, tuo rarpu kalbant per 
laidotuves, vestuves ar gimimo proga vartotinas 
graibylus [vidurinis] stilus. Be to, kaip ispéjome pir- 
moje dalyje, kas turi menka balsa ir siaura krüting, 
velcui galvoja apie aukitaji stiliu. Kuris turi silpna 
atminr| ir létg kalba, tegu nesiekia jvaldyt graiby- 
laus [vidurinio] stiliaus. Savo ruotu Zemasis stilius 
reikalauja gyvo ir a&traus proto. Bet geriausi moky- 
tojai Sioje srityje yra patirtis ir asmeniné nuomoné. 


5. Sie iskalbos büdai kartais pasitaiko toje patioje 
kalboje, taciau, remiantis pagrindine kalbos dalimi, 
reikia nuspresti, kokj stiliu oratorius pasirinks. 


4. Tas yra Zymiausias oratorius, kuris geba puikiai 
vartoti visus Siuos stilius ir kuris parenka temai ge- 
riausia Zodinés &railkos büdd) Tol tarp grailaj bu- 
vo vienintelis Demostenas, tarp lotynu oratorii — 
vienintelis Ciceronas. Tarp poetu — Vergilijus. Kiti 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Capur VII. 105 
Inter Pocras(olus Visgilu — Alij in ali- 
quo uno ex his generibus excellcbant. 
Apud Grzcos (aélima Afchines : Temas 
Lyfias, Horidu locrates. Et juxta» 
Homerum Magnif«us Ulyffes , subrilis 
Menelaus Mixeus & Modcratus Neflo:, 
Apad Latinos Grandu Livius, Exilis Te- 
rentius , guabila Czfar. Juxta Var- 
ronem, Uber Pacuvius, Gracilis Lucilli- 
95, Mediocris Terentius. COLLIGES 
V. Characierem non bene 
in vitium degenerare.NamAmpla elo- 
cutio in rebus parvisnon proportiona- 
t2 loco &alijscircumftantijs rumida. eq 
Exilijsin magnis jejuns cenfetur, in 
mediocri verà caufa Chara&er incó- 
grué declinans ad Rupee extre- 
morum aut exameuem ant affedatam. 
efficit Orationem. 


PRAXIS DOCTRINX. 


Di&umeft in diverfis reha , ut pluri- 
mim, has dicendi Figuras adhibendas 
«fc: attamen Dedrine Causá placet in 

k; cadem 


Z. LIAUKSMINAS Oratoriné praktika.. 


ilsiskyré kokiu nors vienu stiliumi. I$ graiku auki- 
tuoju stiliumi pasiZyméjo Eschinas, paprastu — Lisi- 
jas, puosniu — Isokratas. Anot Homero, Ulisas [kal- 
béjo] itkilmingai, Menelajas — subtiliai, Nestoras — 
jvairiai ir santüriai. I$ lorynu — Livijaus [stilius yra] 
ikilmingas, Terencijaus skurdus, Cezario vienodas. 
Anot Varono, Pakuvijus buvo daugialodis, Lucilijus — 


sausas, Terencijus — santürus. 


5. Blogai pavartoras stilius virsta yda. Mat aukitasis 
stilius, kalbant apie paprastus dalykus, nepritaiky- 
tus vietai ir kitoms aplinkybéms, virsta pompastis- 
ku. Zemasis stilius, kalbant apie svarbius dalykus, 
atrodo lektas. Jeigu, kalbant apie ne itin reikémin- 
gus dalykus, stilius nederamai jgauna aukstojo arba 
Zemojo stiliaus bruou, kalba tampa bekraujé arba 
nenatürali. 


Praktinis pavyzdys 
Buvo sakyta, jog Sie itkalbos büdai daugiausia var- 
totini kalbant apie skirtingus dalykus, ta£iau, sie- 
kiant iémokyti, dera pateikti pavyzdj. Tas pats dalykas, 


*8* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


gio Ds CaamacreRe Dicewpr. 
eadem re exemplum proponere. Res 
enim eadem,ut plura nomina & adjun- 
Gahabet, ita varié, id cft exilis aut 
überiüs, defcribi poteft. 
Sit igitur Propofitio hzc. 
Jn Homine apparet Dei Liberalitas cr 
potentia 

Hzc propofitio in Humili genere de- 
fcribi poteft. 

Periodo, a&u bimembri fic. 
Hemo,qui à Deo animam atá, corpus accepit, 
docet mos, ur Liberalem C. Potentem effe 
Deum intelligamus. 

In Mediocri fic, Schinotene. 
Hominem , rerum effetor DEUS corpore. 
voeflitum, atá, "uita offcijs inftru&um [peci- 
men fue. Potentia Cr Liberaliratis im. terr 
effe "voluit. 

In foblimi fic, Pneamate. 
Homo animal multiplex ata, admirabile , à 
magno rerum Aurhore conditum , ntrcvi 
ollgatum, connexum membri , corpore toto. 
admirabili quodam confenfu partium. sd 
e 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


kadangi turi daug vardu ir apibüdinimu, gali büti 
ijvairiai — skurd£iau arba Zodingiau — aprasytas. 
Zmoguje pasireiskia Dievo dosmumas ir galia. 


Si tema Zemuoju stiliumi gali büti issalyta varto- 
jant dvinarj perioda: ,Zimogus, kuris i$ Dievo gauna 
dvasia ir küng, moko mus suprasti, jog Dievas yra 
dosnus ir galingas*. 

Viduriniu siiliumi, vartojant schoinotenj*: , Daik- 
ty küréjas Dievas panoro, kad mogus, jvilktas j kü- 
na ir parengtas gyvenimo parcigoms, büny jo galy- 
bés ir dosnumo jrodymas Zeméje". 

;Aul&tuoju stiliumi, vartojant pneuma*: , Daugia- 
lypé ir nuostabi bütybé £mogus, sukurtas didiiojo 
daikty küréjo Divo, suristas gyslomis, sujungtas sa- 
nariais, visu künu, kaskokiu nuostabiu atskiry daliu 


Heri ponilician vello gue 


* 85 * 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur VII. m 
fe disfunilem. comimnatum : fpiritu. intus. 
«irvidum ,molile , an non fempiterne ilius 
Majeflatis Liberalitatem pariter tofatur y 
tg, V'otentiam depradicat ? 

Hocinuna rc, in diverfis crunt E- 
xempla cap. 9. 


EOS SEE COEUR UD 
CAPUT VIIF 


DE DISPOSITIONE ORA- 
TIONIS. 
itisPartibus Orationis,tem 

Cors ad ipfam Orationem ad 
mus. Duoautem in Oratione diítin- 
guenda funt. Unum vocari poteft Ma- 
teriale, & eft Inventio & Difpofitio rudis 
adhuc & incompta,fine ornatu & vclu- 
tiforma verborum. Alterum Fermale. 
Eftq; oratoria Elecutio fa&a verbis fe- 
le&is, & adhibitis omnibus ijs quz ad 
cultum & ornatum Orationis requirü- 
tur. De Fermali agemus capite fe 

ti: nanc de Materidli ; potiffimé je 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


darnumu papuostas, viduje gyvas ir judrus dvasia — 
argi jis neliudija tos amzinos Didybés dosnumo, ar- 
gi nerodo jo galios?* 

Tai pavyzdys viena tema. Skirtingy tem pavyz- 
diiai bus pateiki IX dalyje. 


VIII 


DALIS 


Apie kalbos i$déstyma 


Susipainus su kalbos dalimis, pats laikas periti 
prie patios kilbos. O Kalboje rekia skini du dily- 


dispozicija*, visai paprasta ir nesutvar- 
sri hat eias en ober Kitas — for- 
malus: tai yra oratoriné elokucija*, kuria sudaro at- 
rinkti Zodziai ir visa kita, kas reikia kalbai grakstumo 
ir puosnumo]Apie formaliuosius dalykus kalbésime. 
kitoje dalyje, o dabar apie materialiuosius, visu pirma 


2i etedex pusiktinn vello gi 


-30* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


r2 Dr Dissosrrroe Ogarrowas, 
prr Nam de I»ventione di&um , 

Cap. 2. quzft. 2. Et cap. 6. dcExor- 
dijs. 


QVJESTIO I. 
Quid imprimis cognof. me id qui 
compofituras. ationem?. 
CO: CAUSA. Kin CRINOME- 
NON, antc omnia , ponatur ob o- 
culos, ut di&um eft cap. 5. in fine. 
QV.ESTIO II. 
Partes Orationis primb provii- 
denda c. preparande. un 


formatur: lta Propofitie cum fua. Cenfir- 

mationc inprimis ab Oratore formanda 

elt, ut juxta cam ccterz partes oriátur. 
QV &E- 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


apie dispozicija, nes apie invencija buvo kalbama ap- 
tariant II dalies 2 klausima ir VI dalyje, aitkinant 
Banga- 
PIRMAS KLAUSIMAS 
| tapiminia reine sm, haben bari 
bg? 


Sakau: Pirmiausia reikia turéti prics akis bylos rurini 
irkaltinimd] küip buvo sakyta V dalies pabaigoj. 


ANTRAS KLAUSIMAS 
Kokias kalbos dalis pirmiausia reikia numatyti ir pa- 


anot Aristotelio, visu king [küno] 
nulemia frdis, rip tema jos pagrindima ora 


torius turi pateikti pirmiausia, nes i$ ju atsiranda 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur VIII. E 


QVJESTIO III 
Quomodo diffonenda fa Materia 


Orationis? 


IVodrideres in depingendis imagi- 

gibus facere confüeverunt , idem 
faciendum eftorareri in formanda O- 
ratione. Tli rudem ipprimis Formam 
ducunt ; ita tamenut i 
fius Locus & figura,& proportio certa 
tribuatur.tamet(iob(cura & deformis. 
Deinde Colores applicant; quorum ac- 
ceffa non perit prima difpofitio , fed 
ornatus & Lux quedam, & veluti vita» 
membrisacccdit. ltaOratori Priv? 
rudi penicillo. dac (unt membra & 
paries Orationis. imirum Argumenta 
(ais conftituenda funtlocis : apponédz 
Confirmationes;Amplificatióes &Di- 
grelliones pro mecellitate affignandz. 
Tandem ubi totius Di&ionis feries dili 
genter & ordinate digefta fuerit.ad E- 
locutionem oratoriam veniendá crit. 
Difouitar autem fic matcriaQrarm i 

l1 


£Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


TRECIAS KLAUSIMAS 


Ka tapytojas paprastai daro tapydamas paveiksla, ta 
pati oraroriui reikia daryti kuriant kalba. Anas pir- 
miausia padaro paprasta apmata, taciau taip, kad 
lóekvienai daliai bütg skirta sava vieta, pavidalas, 
tam tikros proporcijos, nors ir neaiskios, befor- 
més. Tada pritaiko spalvas, kurioms atsiradus pir- 
masis idéstymas ne£üva, tiktai prisideda puoi- 
menos ir kaZkokia $viesa, tarsi gyyybé sanariams. 


stropiai i 
Gratorinés dee Taigi kalbos mediiaga ii- 
déstoma m 


Zu. terminng paaikinima veikalo gale. 


x sc 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


m4 DzDisrosirioNrOnaTIONIS, 

I. Ponitur Caufa Propofitio & Cri- 
momenon, 

II. Inveniuntur aliqua Majoris mo- 
menti Argumenta, quz Propofitionem 
feu CrinomenoninSyllogifmo,velEn- 
iu ru res i SH poffin*, 

Ili. Eadem figillatim difponuntar in 
forma ut appareat, que Prepefitio in 
Syllogiímo ipdigcat probatione;& fta- 
fim recurrendum erit ad Argumenta- 
tionam modos, de quibus cap. z. di&tü 
eft: ac juxta aliquem ex illis Argumen- 
tumordinetur, Sicuno Argumento di- 
fpofito ad aliud progrefíus fiat. 


*9 * 


Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


1. ldéstoma priczastis, prielaida ir kaltinimas. 


2. Surandami kokie nors svaresni argumentai, kurie, 
remiantis prielaida arba kaltinimu, leidzia tuojau pat 
sudaryti silogizma* arba entimema*. 

3. Jie visi nuosekliai isdéstomi taip, kad paaiskétu, 
jau pat pereinama prie argumentavimo büdu, apie 
kuriuos buvo kalbama II dalyje, ir pagal kurj nors i$ 
ju pateikiamas jrodymas. ISdéscius vieng argumen- 
ta, pereinama prie kito [...]. 


2s wmmiom pailkinion villa pde 


*93 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Hzc funt exemplaDifpofitionis Ora- 
toriz:;Circa quamADVERTENDUM 
elt I. Quód in Difpofitione ponuntur. 
eatantüm, quz inferunt Propofitioné 
feu xowiueio;s Aur immediate, ut à 
Argumenta principalia , 4 mediate, 
quales fant Confirmationes & Ampli- 
ficationes Argamentorum. Dígrefiones. 
verb & Tranfitiones , quz in contexta. 
Orationis occurrunt, redu&ivé ad 
Propofitionem fpcétant. 

AD- 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


"Tokie yra oratorinés dispozicijos pavyzdziai. Cia 
reikia atkreipti démesj stai j ka: 
1. Dispozicijoje yra isdéstomi tik tokie dalykai, ku- 
rie pateikia prielaida ar kaltinima — tick tiesiogiai, 
jeigu pateikiami pagrindiniai argumentai, tiek ne- 
tiesiogiai, per argumentu sutvirtinima ir amplifika- 
cija. O kalboje pasitaikantios digresijos ir peréjimai 
savo ruoztu siejasi su prielaida. 


* 95 * 


S LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur VIII. 125 
ADVERTENDUM EST II. Quod 
in ip(a Elocutione plures Rationes & 
Argumentorum Confirmationes oc- 
currét , quein materiali Orationis Di- 
Ípofitione non apparebát. Intelledus e- 
nim pofito fundamento alicujus pro 
babilis argumenti , ubi excitatus di- 
fcuríu fuerit,facile, quz ad ej rei 
veritatem confirmandam pertinent , 
advertit;& in tempore függerit.Itaque 
Principalia tantüm Argumenta cum Có- 
firmationibus majoris momenti , tam 
ininvenienda materia ad componen- 
damOrationerm feu Concionem,quàm 
jn aliorum Orationibus & Concioni- 
bas legendis , cognofcenda funt. Sin- 
gulas enim Rationes, & Confirmationum 
Confirmationes, fi notare vellemus, in- 
immen(um labor crefceret, & (inc ullo 


ADVFRTENDUM ESTIIL. Tyro- 
nibus hujofinodi. materie Diffefirienem 
fümmé effe neceffariam , Nam fine ea , 
meo quidem judicio , impoffibile e(t ut.» 
AW: non aberrent á propolito : Auf 

pro- 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


2. Elokucijoje atsiranda daug teiginiu ir argumentu 
pagrindimu, kuriy dalykinéje kalbos dispozicijoje ne- 
buvo. Tuo tarpu protas, pateikus kokio nors tikéti- 
no argumento pagrindus, lengvai pastebi, ko reikia 
to dalyko tikrumui jrodyti, ir laiku ateina j pagalba. 
Taigi reikia Zinoti tiktai pagrindinius argumentus, 
kurie kartu su svarbiausiy dalyku jrodymu yra reika- 
lingi tiek surandant medziaga, skirta kalbos arba pa- 
mokslo sukürimui, tiek skaitant kitu kalbas ar pa- 
molslus. O jeigu norétume iivardyti visus teiginius 
ir argumenty pagrindimus, tai büny milzinikas ir 
beprasmi&kas darbas. 


3, [Retorikos] studentams sios medziagos isdésty- 
mas yra itin reikalingas. Nes be jos, mano nuomone, 
nejmanoma yra nenutolti nuo [prielaidos] arba da- 
ryti ilkalbos paanga. O jeigu stropiai suieskos ir i5- 
déstys kalbos med£iaga, tures didele nauda. Pirma, 
kas labiausiai kelia susifavéjima, yra tai, kad jauni 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


x36. DzDiseosrrioNE OgarioN1S, 
profe&umin Eloquétio facere poffit. 
Qaod fi diligéter Orationis Materiam 
invenerint & difpoluerint,commoda.» 
plurima confequantur. Prim? enim id, 
qued maximi admirandum eft in wveni- 
bus, difcentad propofitum loqui.Secun- 
dà citiàs & alacriàs Orationem com- 
ponent.Arguméta enim (ola uni rei in- 
tentus Intellc&us faciliüs invenit, in- 
venta vero nonoperosé difponere po- 
teft;hoc fimplici & inculto modo. Fa- 
&a autem Difofitione, preíertim (eriadr 
accurata, quod füpereit, non ita follici- 
tat. Tertio Ícient contrahere & dilatare 
Orationem. Nam fecundàm nnmerum. 
& Vim Argumétorum ampliorem , aut 
contra&iorem in  Argumentationibus 
i modum. Quart) Affüctu- 
dine id affequéntur ut ad repentinos & 
fübitos ca(us paratiores & expeditio- 
res fint.Quist? Auditores quoque totá 
Tftiusmodi Orationis feriem memoria 
retinebunt. Siquidem ordine &r. apr? di- 
fjefita. Argumenta memoratu facilia 
funt. Hzc omnino conunoda affert di- 
ligens 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


mones ismoks kalbéti pagal pateikta tema. Antra, 
geriau ir greiciau sukurs kalba. Mat vienam dalykui 
atsidéjes intelektas lengviau suranda tinkamiausius 
argumentus, o surastus nesunkiai gali isdéstyti, rem- 
damasis siuo paprastu ir nesudétingu büdu. O uz- 
baiges isdéstyma, jei daré tai rimtai ir kruopitial, 
kas itin svarbu, ne taip jaudinasi. Trecia, mokés kal- 
ba sutraukti ir i&plésti. Mat argumentacija gali büti 
platesné ir siauresné priklausomai nuo argumentu 
skaiiaus ir stiprumo. Ketvirta, pratybomis pasiekia 
to, kad tampa labiau jgude ir labiau pasirenge stai- 
giems ir netikétiems atvejams. Penkta, klausytojai 
[lengviau] islaikys atmintyje visa tokios kalbos eiga: 
mat i$ eilés ir tinkamai isdéstytus argumentus leng- 
viau arsiminti. Visus Siuos naudingus pranasumus 
suteikia kruop&ti irtiksli dispozicija. Kadangi jos daZ- 
niausiai nepaisoma, daugelio oratorii] ir pamoksli- 
ninky kalbos yra arba neaiskios, arba nutolsta nuo 
pagrindinés temos, arba [oratoriai] patiria dideliu 
sunkumu rengdamiesi sakyti kalba. Mat viska daro 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Caeur VIIL 17 
ligens & accurrataDiffofrio quz quoni- 
am communiter negligitur, idcirco 
plerique Oratores & Concionatores 
Aut obfcuti fimt; 4ur aberrant à Propo- 
fito: Aur gravem difficultatem patiun- 
turin paráda di&ione.Omnia enim fi- 
mulagunt; querit, difponkt & eloqut tur. 
Que càm fingula per fe difficilia fint, 
tum longé difficiliora fiunt , dum per- 
mifcentcr.Idem enim iftis evenit quod. 
illi, qui Oceanum jam ingreffus , guer- 
naculum tum primum quarit y remos aptat y 
atque quà fit avvigandum deliberat, Ut 
igitur huic malta contingere adver(a 
neceffe eft in navigando: ita in dicen- 
do Orator flattuabit, be alit ,bàc atque. 
illàc temeré feretur, nifi totam dicendi 
Iowa. priüsmente po com- 
prehenderit , aptéque difpofuerit. 

ADVETENDUM IV. Quàd in Gra« 
rulatorijs, Fanebribus, Genet bliacis,& alijs. 
hujufmodi orationibus fufficit plerum- 
quc invenirc um Syllogifmum , qui to^ 
tam Orationem efficiat. Ut fi gratu- 
lari velles alicui Digniratem ; Augmen- 
rum pamilie: Aut quid fmmile y pofíct ac- 

cipere 


* 100 * 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


vienu metu: ieiko[temos], ja désto ir sako [kalba]. 
Tie dalykai jau kiekvienas atskirai yra sunküs, o su- 
maisyti tampa dar sunkesni. Taigi tokiems oratoriams 
atsitinka taip, kaip tam [jürininkui], kuris, jau is- 
plaukes j jüra; ima ieikoti vairininko, rvirtina irklus 
ir svarsto, kur reikia plaukti. Taigi kaip tokiam jüri- 
ninkui plaukiant tenka patirti daug sunkumu, taip 
ir oratorius kalbédamas jaudinsis, mik£ios, puldinés 
sen ir ten, jeigu visos kalbos pirmiau nebus apgalvo- 
j&s mintyse, pasiraies ir tinkamai isdéstes. 


4. Sveikinamosioms, laidocuviu, gimvradienio ir ki 


gines 


* 100 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


33 Dz Eroenrrowe OnaroRtA. 
cipere aliquam rationem, Aut interná 
ute(t Amicitia, Con[ansuinita: ,&c. Aut 
extrinfecam,ut eft Tompas , Occafio , E- 
eventus aliquis. Mtem. Sexrentia aliqua: 
. Vel Teflimenium. Tum fic 
formandus effet Syllogi(mus. 
Amicus latari debet de forruua Amici, 
Ego fum amicus tuus. 

() EGO debro let ari de fortuna tua. 
"Hujus Syllogifmi fi fingulz Propofitio- 
nes comprobentur, Scaliquantüm am- 
plificentur, fatismagna & congrua e 
vadetOratio. Quanquam iftiufmodi 
Orationes Adsre magis egent, quàm 
Oratore. Fiunt enim in circulis , coram 
rudibus plerumque Auditoribus, qui 
nontam quid, quám quomodo dicatur 
attendnnt. Brevitaté vero & aujfncias 
id eft, libertatem. loquendi potillimé 
Jaudant. Memoria igitur híc maximé & 
Aliooftentandaeft. Nam Materia di- 
cendi in promptu femper crit ei, qui eft. 
exercitatus in Argumentationum & 
Amplificationum generibus:(i prafer- 
tim admoverit aurem aliorum di&is, 
Sadverterit, quàm pauco egeant Ingenio 
ér Elogaentia, queibidicuntur. AD. 


* 10 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


gali paimti kokj nors motyva —arba vidini, kaip an- 
tai: draugysté, giminysté ir t. t., arba ilorinj, tarki- 
me, laikas, proga, koks nors jvykis ar kokia nors sen- 
tencija, pavyzdys, liudijimas. Tada reikia sudaryti 
silogizma. Pavyzd£iui: 

 Draugas turi déaugtis draugo lame. 

AI esu tavo draugas. 

Taigi ai turiu déiaugis tavo laime. 


Jeigu atskiros &io silogizmo dalys bütu jrodinéja- 
mos ir &iek tiek ilpleZiamos, atsirasty pakankamai 
didelé ir tinkama kalba. Ta£iau Sios rü&ies kalboms 
salcyi labiau reikalingas akrorius negu oratorius. Mat 
da£niausiai yra sakomos susirinkimuose [ir skirtos] 
nei&silavinusiems klausytojams, kuriems ne tiek svar- 
bu kas, o kokiu büdu sakoma. Jie labiausiai giria. 
kalbos trumpuma ir xa ppno(av, t. y. laisvuma. Tai- 
gi ia itin pravertia atmintis ir mokéjimas kalbéti. 
Mat kalbéjimo mediiaga visada yra po ranka tam, 
kuris gerai fino argumentacijos ir amplifikacijos bü- 
dus, ypaé jeigu savo Zodiais atkreipé klausytoju dé- 
mesj ir parodé jiems, kiek nedaug talento ir iskalbos 
reikia tam, apie ka jis kalba. 


* 105 * 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca»ur IX. 15 
ADVERTENDUM X. In Orario- 
hibus longioribus Pancgyricis , fi une 
tanti Virtus laudatur, aut fa&um ali- 
cujas, tanc invenienda erunt principa 
lia Argumenta dicto modo. Quód fi 
totius vite feries referatur, tunc fingulz 
res nobiliores , additis entis 
brcviter,vel nervoséamplificádz crüt, 


SECOURS OD GUESS 
CAPUT IX. 


DEELOCUTIONE 
OxaTOR1A. 


E1ocuro culta & elegans, ita, 
propria eftOratori,ut e veluti For- 
ma fpecie differat Orator ab alijsSci- 
entijs. De hac Craffus apud Cic. lib. s, 
de Oratore differens, quatuor Res Ora- 
tori, ut beneloquatur , neceffarias effc 
dicit. Quifam inquit , dicendi ef! modus 
melior, quam ut Latine, ut Planà, ut Orna- 
1é, ut ad id , quodcunque agetur , Aptà con- 
gruemérque dicamus | — Quz tametfii- 

bidem. 


Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


5. llgesnése panegirinése kalbose, jei giriama tik vie- 
na kokia dorybe ar jvykis, reikia jau minétu büdu 
surasti pagrindinius argumentus. O jeigu yra pasa- 
kojama viso gyvenimo istorija, tada atskiri svarbesni 
dalykai, pridéjus argumentus, gali büti aiskinami 
trumpai ar energingai. 


IX 


DALIS 


Apie oratorine elokucija 


Sumaniai parengta ir puosni elokucija yra itin bü- 
dinga oratoriui, ir, pasinaudojes ja kaip [stiliaus] for- 
ma ir iéraitka, oratorius atskiria iskalba nuo kitu 
molsslu. Apie ja Krasas Cicerono veikalo ,Apie ora- 


Ci ce ro. De oratore IIl 10, 37-38 


* 15 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


140 Ds Eroonrowt Onaron1A. 
bidem copi: & erudit? explicantur j 


lan: intelligent, & ad Praxim, quam 
ác fpe&amus, zgré deducere pote- 
runt, 


QVASTIO I. 


Quid it Latini dicere? 

esses Latini dicere modum di- 

cendi effe optimum, ita Ariftoteles 
iib. 1, Cap. 3. Rhet. eNwíce, id eft 
Graciz.are principium Elocutionis effe 
docet. Vterq; decernit,ita unicuiq; O- 
ratori dicendum effe, ut  quacund, uta- 
tur Lingus, cjus morem patrium con- 
faetudinémque fequatur. Quatuor an- 
tem fant in quavis lingua fpe&anda» , 
Verba fingula , Confirudio , Proprietaé: feu 
nativus quidam veluti Haliru di&io- 
nis, Et Promanciatio vocum, 

DICO 1. In Latina Oratione latirir 
santim «verbs utendum eft: Peregrimis 
autem non nifi ijs , quz ufus & coa 

tudo 


* 106 * 


£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


kuriuos i$ ju reikia mokiniams priminti. Mar jei jie 
juos perskaitys, ne viska supras ir vargiai galés pritai- 
kyti oratorinéje praktikoje, kuriai Cia daugiausia sky- 


réme démesio. 


PIRMAS KLAUSIMAS 
Kg reitkia balbéti otynitkai? 
M 


Krasas sako, jog o t y n i $ka i kalbéti yra geriau- 
sias kalbéjimo büdas, o Aristotelis , Retorikos" I kny- 
gos 3 skyriuje aiskina, jog pirmasis elokucijos uida- 
vinys yra £XnviCew, rai yra kalbéri graikiskai. 
Ir vienas, ir kitas teigia, jog kiekvienas oratorius, kad 
ir kokía kalba jis kalbétu, turi atsisvelgti j tos kal- 
bos prigimtines savybes. Taigi kiekvienoje kalboje 
svarbiausi yra keturi dalykai: a ts ki r i £odiiai, 
ju sankloda, savirumas, arba tarsi kokia 
prigimta Zod£io sa v y bé, ir garsy tari mas. 


I. Lotyni&koje kalboje reikia vartoti tik lotyniskus 
Zodiius| O svetimus tik tuos, kuriy vartojimas 
nuo senb yra lotynu kalboje priimtas. Tokie yra. 


* 0 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. nen 
tudo longa pro Latinis recepit. Itti 
miodi ant ps quzdam Grace przfer- 
tim Artium & Scientiarum , quz (imul 
cum Artibus & Scientijs à Grzcis ad 
Latinos tranfierunt. Alia autem tam 
Grzca, quàm cujufcunque alterius 
Gentis vocabula, pro Latinis fübftitui 
fine vitio non poffunt. Id adcó veteres 
Romani vitabát,ut Tyberius Princcps, 
tefle Suetonio, veniam à Senatu petierit, 
priafquam Momopoliam proferret. ldem 
in Decreto Patrum Grecam "vot , ut 
p:regrinam eijci juffit & Latiná quari; 
aut efferri rem perCircumlocutionem, 
Atque quod deLatina di&um eftidem 
de quavvis alia lingua intclige, ne videli- 
€ct externis vocibus inf-rciatur Ora- 
tio, Sed hoc vitiüin Vernaculanoftra 
ufque adco ferpi*, ut jam ad clegantiá 
multüm facere plerique putent, fi Lati- 
n4 "voces patrio ritu proferantar 6. infle- 
Banrir. Ocigo & Caxfa erroris hujus 
duplexeft, Prima promifcuus & inor- 
dinatusufüs utriu(que linguz. Ná inter 
colloquédum hujus aut alterius lingue 

ver- 


Z£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


graikiski Zodziai, ypaé menu ir mokslu pavadini- 
mai, kurie kartu su menais ir mokslais i$ graiku 
peréjo pas roménus. Tuo tarpu iti tiek graiku, 
tiek kurios kitos tautos Zodziai negali pakeisti lo- 
1ynisku, nepadarydami [kalbai] Zalos. Todél se- 
nicji roménai ju vengé, ir imperatorius Tiberijus, 
kaip liudija Sveronijus, pasé senato leidimo pa- 
vartoti Zodj ,monopolija". Senato dekrete jis taip. 
pat liepé isimti graikiska Zodj kaip svetima ir iei- 
koti lorynisko arba pasakyti esme nusakomuoju: 
büdu. Tai, kas pasakyta del lorynu kalbos, tinka 
ir kiekvienai kitai kalbai, bütent, kad joje nebütu 
prikaisiota svetimos kalbos Zodiu. Tatiau müsu 
gimtojoje kalboje si yda taip issikerojo, kad dau- 
gelis mano daug pridésia kalbai gra$umo, jeilo- 
tyniski Zodziai bus tariami ir i&kraipomi pagal 
gimtosios kalbos normas. Sios klaidos atsiradimo 
yra dvi priezastys. Pirma, mailytas ir netvarkin- 
gas abieju kalbu vartojimas. Mat kalbédami var- 
tojame vienos ar kitos kalbos Zodius kaip papuo- 
la, be jokio skirtumo ir pama£u jprantame maisyti 
lotyniskus Zodzius su gimraisiais taip, kad galu. 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


142? Ds Erocurtow: OnarORJA. 

verba, prout occurrüt, fine difcrimine 
nfürpamus, & fenfim affuefcimus mi- 
fere Latina vernaculis;ut tandem z- 
gréalterutro fermone puro & proprio 
utipoflimus. Alters Caufa cft Often- 
tatio quzdam Eruditionis. Càm enim. 
abimperitis pro do&o habeatur, qui- 
cunque Latinam!liguá callet, hincfit 
ut plerique iliipti»fun?, gui nibil prerer 
vuerba e [cbolis retulerunt) hac ratione» 
Sapinctie famam apud vulgus aucupen- 
tur. Ita paucorum à principio pecca- 
tum poftquam zmulationeimpceritorü 
audum & propagatum eft, corrupit 
tandem judicium non modo eorum, 
qui verborum tenus duntaxat (apiunt, (ed 
etiam Eraditorum , atque adeó corum 
Virorum , quos alioqui prudentes effe opor- 
tebat. Audivimus enim & non fine in- 
dignationealiquádo à CONCIONA- 
TORIBUS;nó folüm Latinas voces da - 
ta opera detorqueri i» patrii mort, (ed 
exterarü quoq; Gentià vocabula & 
barbaras nomenclatras —exquifite 
colle&as ja&ari ad Populum Cu- 
jus rei no ali effe foeni 


* no * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


ar kita kalba. Kita priciastis — tai erudicijos de- 
monstravimas. Mat neismanéliy mokytu laiko- 
mas tas, kuris gerai moka lotynu kalba, todél dau- 
gelis (dazniausiai tie, kurie nieko, isskyrus Zod£iu 
mokéjima, i$ mokyklos neissine$a) mano, kad to- 
kiu büdu jie igis liaudyje i&mintiaus love. Taigi 
i pradziy nedaugelio yda, neismanélit skatina- 
ma ir didinama, galiausiai pakeité nuomone ne 
tik tu, kurie vos 8j ta nutuokia apie Zod£iu reili- 
me, bet ir issilavinusiu Zmonig, kuriuos, siaip ar 
taip, reikéjo laikyti ismintingais. Juk girdéjome 
ne be apmaudo ne karta, kaip pamollininkai ne 
tik stengiasi lotyni&kus Zodius pritempti prie 
gimtosios kalbos vartosenos, bet ir kitu tautu Zo- 
dius ir svetimu kalbu posakius, kruopitiai su- 
rinktus, svaido paprastiems £monéms. A$ supra- 
tau, kad sio dalyko tikslas yra vienintelis — tustios 
garbés troskimas, kuris tios profesijos monéms 
nctinka. Taigi mokiniai tegu i anksto save jtiki- 
na, kad yra klaida ir nemenkas nusiZengimas be 


*anos 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. 143 
finem colligere potui, prater inanis glo- 
ria cupiditatem,qua iftiusmodi homines 
mirüm quàm dedecet. Maturé igitur 
perfüadeant fibi Tyrones Errorem eff 
6 Peccatum. mon leve in Eloquentia , 
cuicunque lingaz peregrinam , (ine ma- 
gna neceffitate & judicio , admifcere, 
Derideant autem hzc fe&antes , utpote 
rudes & "vera Eloquentia gufu defltutos, 
quinon intelligunt,aliquiby verbis O)- 
fiureriOrationem,& cultum nitorémque 
nativz di&ionis extingui. 
DICOL ín Latina Oratione Con- 
ffrndio Latina (crvanda eft; Grajam Poé- 
tz interdum ufürpant, Ut Horat. lib.3. 


Fies nobilium tu quoque fontium, 
Hiftoricis rariks licet nti grzca cor 
ftru&ione. Oratióibus verà vix aligad 
DICOTIL In Oratione Latina íp 
&anda eft maximé proprietas lingue L. 
rine, Namut quzque Natio in(titu 
iria & mores patrios habet , qv 
bus qui deftituitur, barbaras &. Pereg 
na; habetur ; ita unicuique Lingue : 


* oan o9 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


didelio ir bütino reikalo vartoti svetimos kalbos 
Zodiius. Tegu juokiasi i$ tu, kurie taip daro, kaip 
i$ tamsig ir tikros iikalbos skonj praradusiy, ku- 
rie nesupranta, kad svetimkalbiais ZodZiais jie u2- 
temdo prasme ir sunaikina gimtosios kalbos spin- 
desj bei grozi. 


i loryniskai reikia issaugoti lotyniskas kon- 
ijas, tuo tarpu poctai da£nai vartoja grai- 
kaip sako Horacijus III knygos 13 odéje: 
Fies nobilium tu quoque fontium. 

(Tarp &iltiniy kilniu büsi ir tu, kuomet... 

Verte H. Zabulis)* 


Ir 


Istrikams reciau leidiiama vartoti graikitkas kon- 
strukcijas, o oratoriams vos retkarciais. 


IL. lopyni&kai reikia ziüréti lotymy kalbos 
em Nein rene 
statas ir j&imtus jpro£ius, nuo kuriu jeigu kas nu- 
tolsta, yra laikomas barbaru ir svetimdaliu, — taip 
ir kiekvienai kalbai büdingas savas israiskos büdas 


Horacij us Lyriks V., 1977, p. 137. 


* ano 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


144 Dsz Erocuriows OgaTORIA. 
eft (aus Genus  propriuslepos , qui fi in. 
externum fermonem traducatur , non 
modo plerum nullam gratiam , fed z- 
etiam rifum meretur, ld veró confi- 
it nón in fola Cenfiruttione Grammarica: 
fed potiílim? in Conjunüiene quadam 
Vocum c Verborum. — Certo enim modo 
jun&z voces vim babent& clegan- 
tiam inuna lingua, quam inalia, ver- 
baidem fignificantia codem jun&a» 
Ordine,non habé:, etiamfi Conftru&tio 
grammaticanonvioletur. Utíihanc 
hitidamSententiam latinam Vara (epe 
editur itat, convertas voce patria, a- 
nimadvertes elf wram effe , incultam cr 
frizidam:tametfi Conftru&io gramma- 
tica fit bona. 

Facile hic non folàm Ja"vene prola- 
buntur, qui Pbrafim Patriam plerumque. 
vcrbislatinis efferunt: verüm ctiam 
propter continuum linguz patriz ufi: 
utjam hoczvo no(trolstine legui non. 
minima fit res , (ut dicit Craffus) fcd 
inter magnas Ersten. 


* n4 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


ir savas grodis, kuris, perkeltas j kita kalba, 
da£niausiai ne tik nesuteikia jokio malonumo, bet 
netgi sukelia juoka. Tai nulemia ne tik [skirtin- 
gos] gramatinés konstrukcijos, bet dar labiau — 
skirtingas Zod£iu ir garsu jungimas. Vienoje kal- 
boje tam tikru büdu sujungti garsai turi jtaigos 
ir groZio, o kitoje— ne; ta patj reiskiantys Zodziai, 
ildéstyti ta patia tvarka [netinka kitai kalbai], net 
jeigu gramatiné konstrukcija nepadeidziama. Pa- 
vyzdiiui, jei $ia puikia lotynika sentencija , Vul- 
tu saepe laeditur pietas " [paZodziui] isversi j gim- 
taja kalba [.Veidu dainai j£eidZiamas 
padorumas*], pastebési, kad ji yra neaiski, nedai- 

li ir negyva, nors gramatiné konstrukcija ir tei- 

singa. 

Lengvai ia suklumpa ne tik jaunuoliai, kurie gim- 
tosios kalbos frazes perteikia lotyniskais Zodziais, bet 
ir mokyti monés, kurie nuolatos vartoja gimraja kal- 
ba, patiria tam tikru sunkumu. Nors müsy amZiuje 
lotyni&kai kalbéti néra lengva (kaip sako Krasas), bet, 
atrodo, jog tai daro didele garbe oratoriui. Mokiniai 
turi gerai padirbéti, kad i$ senuju autori jsisavintu 


* go 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


plerimiz letiofimiró ut vocant)Pbrafins 
fcripta (ua exornet. 

DICOIV. Pronanciatio ive prolatio 
vocum quoad vocales, commendata 4 
Crado latine loquentibus, apud nos 
regulam certam non habet. Propria, 


QVJESTIO II. 
Quid fit plani dicers? 
Die O PLANE dicere idem eft, 
quod dari: nimirü ut facil? omnia , 
pz ab Oratore dicuntur, cegwofiztur ab 
H Audito- 


* nó * 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


lotynu kalbos savituma ir grynuma, kad Zinotu kal- 
béjimo büdus, kad juos jsimintu, kad da£nai raytu, 
kad manytu, jog jie patys igis Slove tada, kai savo 
ratus papuos gausiais rinktiniais [lotyniskais] posa- 


aiskina lotyniskai kalbantiesiems, mes nesame pa- 
teike kokios nors taisyklés. Be abejo, lorynu kal-. 
ba turi savita tarima, ber skirtingos tutos [loty- 
ni&kus Zod£ius] taria skirtingai. Taigi kiekviena 
tauta tardama garsus turi laikytis gimtajai kalbai 
büdingo ipro£io. Skiemenu kiekis, kuris vienin- 
telis yra bendras, lyginamas remiantis eiledara ir. 
praktika. 


Kalbéti aiikiai reiskia tq patj, ka ir suprantamai, 
bütent, kad visa, ka oratorius kalba, klausyrojai leng- 
vai pagautu ir suprastu.|Nors sis bruozas yra bendras 


*auu"t* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


146 Dz Erocuriows OgarORIA, 
ditoribus, & inreligantur, Quz. virtus 
tametfi omnibus Artibus cornunis eft ; 
tamen peculiariterOratori eft neceffa- 
ria.Ceterz cnimScientiz &Artes com- 
ossa deae Lir UR 
quentia veró cum po) it. Et Phi- 
lofophus quidé Hu riecn fiquid 
fübtilisin Arte fua repererit,. 
poteft fenfu. fuo, tametfi id alios cele*; 
autita explicetmentem fuam, utnon 
omnino intelligatur. Quis verbin O- 
ratorum numero reponet eum , qui 44r 
nihildicit; aur ita dicit.ut propter ob- 
fcaritaténibil dixiffe exiftimetur? Atta- 
men reperiantur nonsalii, qui hic ma- 
nifefto vitio virtutis nomen tribuere) 
non verentur, Claram enim & apertam 
Oration:m exiftimant rudem effe & fim- 
plicem: Eraditamautem & ingcniofam 
talem debere effe cenfent, quz habcat 
fenfis aifrrafor, qui mon nif à Deüs 
intelligantur. Ea veró Opinio pu- 
t imprimi cam lumine rationis. 
Trrationabile enim eft, velle loqui 
cumaliquo, à quo intelligi 4 
molis; 


* u8 * 


Z. LIAUKSMINAS . Oratoriné praktika.. 


visiems menams, ratiau ypa£ bütinas oratoriui. Mat 
visi kiti mokslai ir menai paprastai skirti ilsilavinu- 
siems monéms, o itkalba yra susijusi su liaudimi. Ir 
flosofas, ir astrologas, jeigu ka nors subtilesnio savo 
stityje pastebi, gali dziaugris savo atradimu, nors ki- 
tiems jis gal ir neaiskus, arba taip paaiskina jiems 
savo mintj, kad ji ne visai bus suprantama. Tuo tar- 
pu kas laikys oratoriumi ta, kuris arba nieko nepasa- 
ko, arba pasako taip, kad del neaiskumo atrodo, jog 
nepasaké nieko. Ta£iau atsiranda tokiu, kurie sios 
akivaizdzios ydos nesibijo vadinti dorybe, o aitkia ir 
suprantam kalba mano esant prasta ir neislavinta. 
Tuo tarpu mokslitka ir isradinga laiko tokia, kurios 
prasmé yra paslépta ir kuria supranta tik mokyti mo- 
nés. Tokia nuomoné visu pirma priestarauja sveikam 
protui. Juk neprotinga yra noréti kalbétis su kuo nors 
taip, kad nenorétum ar negalétum büti jo suprastas. 
Be to, tai priestarauja nurodymams vis tu, kurie ka 
nors ras apie itkalbos mena. Mat jie visi labiausiai 
vertina ai£kia ir suprantamq kalba. Pagaliau, tai men- 


kina autoritet3 senuju vienos ar kitos kalbos [t. y 


* d * 


S LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. 147 
nolis: «ur non poffis. Deinde adverfa- 
tur przceptisomnium corum, qui de 
Arte dicendi aliquid. poni d Hi 
enim omnes dilucidam& plnem Ora- 
tionem vehementer commendant. De- 
niqueimminuit Authoritatem veterum. 
Oratorum & Poétarum utriufque lin- 
guz, qui non minis dar? quàm ingeuio- 
Wende lt4que nemo 
fe unquam bene dicere exiftimet , nifi 
plani &perficuidicat, Idautem fet, 
ut Crafíus docet, verbi utetur ufitarisz 
ambigua "vitabit: mediocres ducet Ambitu y 
non difcerpet fententias, non rurbabit ordi 
mmm. Demum, quod capat eft, fi 
Propofirionem Orationis fae diredà con- 
femabir. 


QVESTIO III. 


Quid fit ornati dicere? 
Oeil mit 
ris, non in Verbi folis confiftit ; (ed 
Pape Nam cumomni ex re at- 
ss vui eere Oratio (ait Craflus ) 


Ha neque 


* 120 * 


£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


graila; ir lorynu — E. U.] oratoriy ir poetuy, kuric raié 

aiskiai, o kartu iéradingai bei mokytai. Taigi tegu 

nickas nemano, kad jis kalba gerai, jeigu jis nekalba. 
kaij 


porre aac ccm 
diiai neteks pagrindo, o jeigu atimsi ZodZius, daly- 
kas neteks aitkumo*. Jis [Krasas — £. U.] daugeliu. 


C i c e ro. De orator II, 5, 19-20. 


* ago 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


148 Dr Erocuriow: Onarogia 
neque "uerba fedem babere poffunt , fi rcm 
fubtraxeris ned, ves lumen fi "verba femo- 
"viris. Idem maltisargumentis often- 
dit Prudentiam & omnem Philofopho- 
rumDo&rinam Oraterum effe Patrimo- 
mium. Olim enim ijdem Oratores, qui 
Philofophi, dicebantur: Neque diverfi 
erant Magiftri Eloquentiz & Sapien- 
tie, fed omnino ijdem; donecá Socra- 
teorti Sophiftz, repudiatá Eloquentia 
folam rerum cognitionem fibi vendi- 
carent. Ab his, veluti fui Patrimonij In- 
vuaforibus , repetédam dicit ille Oratori 
Rerum copiam ad ornádam & illumina. 
dam Orationem. Nomine autem Rei 
tum 4 zanenta intelligenda fant , tum 
vyis qua iam & modusin Argumétando. 
Ac Argumenta quidem fine Philofo- 
phiafepe multa ab imperitis ad confit- 
mandam caufam inveniüitur ; ut autem 
Orator advertat in Argumentis fitis, 
Quid delilc & olfcarii; quid rurfus fit o- 
bufium & evidens: in quo potiffimüm f- 
fiendum (it, & quid breviter commemoran- 
dum: n univerfum ut Act, Comf- 
quenti 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


argumenti jrodo, jog oratoria paveldéjo isa filoso- 
fi moksla ir imintj. Mar kitados oratoriais buvo va- 
dinami tie patys mones, kurie buvo filosofai. Ikal- 
bos ir iminties moké ne skirtingi molytojai, bet tie 
patys, kol Sokrato laikais atsirade sofistai, paniekine 
iskalba, pasisavino vien tik dalyku supratima. I5 ju, 
kaip savo palikimo pagrobéju, sako [Krasas], orato- 
tius curi susigrglinti dalyku gauss, kad ja papuoity 
ir pagrazintu kalba. Sakydami ,dalykas^ e gal- 
voje tiek argumentus, ientavimo. galia ir 
ü ic neprityre [kalbétojai], ne- 
turédami jokio filosofijos supratimo, da£nai suranda 
gausybe argumenny dalykui pagristi, tegu toks ora- 
torius atkreipia démesj j tai, kas jo argumentuose. 
yra silpna ir neaisku, o kas, atvirkitiai, stipru ir aii- 
ku, prie ko reikia ilgiau sustoti, o ka trumpai pami- 
néti. Apskritai kalbéti subriliai, nuosekliai ir astriai, 
nenukrypti nuo temos — viso to jis gales pasiekti tik 
tada, jeigu Zinos dalylaj prigimti ir bus perprates 
dialektikos moksla. Tatiau a$ £ia issakiau klaidinga 
nuomonz qj, kurie niekina nuodugnias studijas, nes 


* 75 t€ 


S LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. 149 
quenter & acriter dicat, prope) 3 
teneat , perficere non red he 
maturas cognofrar Cy Pracepris Dialcülicis 
inffratiu fir. Sed. animadverti híc er- 
roneumTudicium plurimorum, qui Altio- 
v4 fludia a[pernantur, propterea 
exiftimant fcholafticis tantüm difpu- 
tationibus ea neceffaria effe , nulli auté 
alteri ufui, ned, privato, ned, publico ,in- 
fervire poffe. Ad confirmandam opi- 
nionem fuam afferunt inprimiQaaftio- 
nes nonnullas, quz Philofophis ma- 
gno verborum & rationum apparatu 
proponi & agitari folent;nihil tamé ad. 
vitz Civilis iaftitutioné conferunt ; ut 
fant plered, Dialetica Praceptiones, Enti 
rationi, Diflindiones, Puncta , Modi rerum 
& fimiles. Deinde exempla producunt 
quorundam Philofophorum,quibus ni- 
hil à Philofophia Civilis prudentis ac- 
ceffife videtur, Imó veleo nomine 
maximé deridéturab alijs , quód das 
Philofopbi finr, nibil tam fapiant, V: 
his rationibus non magis Philefopbia 
Reipublicz, quàm Inteleclu naturx hu- 
H3 manz 


* 024 * 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


mano, kad jos reikalingos tik scholastu disputams ir 
niekam kitam — nei priva£iam, nei viesam reikalui — 
negali duoti naudos. Savo nuomonei pagristi jie pir- 
miausía pateikia kai kuriuos klausimus, kuriuos pa- 
prastai svarsto filosofai, pasitelke didZiulj Zodziu ir 
jrodymu aparata, ta£iau kurie niekuo neprisideda prie 
pilietinio gyvenimo sutvarkymo, o tokie yra: dauge- 
lis dialektikos taisykliu, protu vertinami dalykai, skir- 
tumai, nuomonés, argumentavimo büdai ir pan. To- 
liau kaip pavyzdj nurodo kai kuriuos filosofus, kuriais 
[remiantis] atrodo, kad filosofija nieko neprisidéjo 
prie pilie£iu iimintingumo. Negana to, jie yra kitu 
smarkiai ifjuokiami dél to, kad, büdami filosofai, nic- 
ko nesupranta. Ta£iau tais argumentais jie daugiau 
jrodo filosofijos nenaudinguma Respublikai, negu in- 
telekto — £mogaus prigimtiai. Mat labai da£nai mü- 
su protas iigalvoja daugybe absurdisky dalyku, kaip 
antai o£iaelnius, chimeras, aukso kalnus ir kt. Be to, 


* m5 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


ijo De Erocuriowe Ogaronia. 
enim perízpe Ratio noftra comminifci- 
tur abíarda ut Hircocervos , Cbimaras , 
montes aureos. Przterca non pauci inve- 
niuntur, qui (ont deridiculo alijs pro- 
pter [tupiditatem. Eadem ergó eft Ratio 
Intelle&üs c Philofopbie. Jam finemo 
fanus dcítitui Intellehu vult, propterea, 
qaàd multi inveniuntur inter homines, 
qimaléIntelle&uutantur:certé nemo 
otiam prudens defpicere poteft Philofo- 
phi«m propter eos , qui nemen quidem... 
Philofophia ufurpant;reverb autem rudes 
funt & ffolidi , fivc fua defidia, fivc 
naturz hebetudine, iones veró & 
Difpatationes Philofophicz non ita funt 
inutiles, utapparent. Oculi bumni fi 
ftru&uram (pc&es, exiftimabis pleraq; 
effc minuta &fuperflua: ut tot bumores, 
mervos tunicas ,membranulas, — Nihilo- 
inàs hzc Oculum conftituunt , & vi- 
dendi ficaltatem pre(tant. Eadem ra- 
tione diffzrendü eft de Philofophi.Hac 
cnim jam quód PLURIMA 
preterquam quà erm 


* n6 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


nedaug atsiranda tokiu, kurie del savo kvailumo bü- 
tu kity pajuokos objektu. Nors néra né vieno pro- 
tingo Zmogaus, kuris norény netekti proto, bet vis 
délto galima rasti moniu, kurie blogai savo proru 
naudojasi. I5 ties né vienas protingas 2mogus nega- 
li niekinti filosofijos vien del tu, kurie tik filosofu 
varda teturi, o i$ ikruji yra tamsüs ir kvaili ar dél 
tingéjimo, ar del savo bukos prigimties. Tiesa sakant, 
filosofiniai klausimai ir disputai néra tokie bepras- 
miai, kaip atrodo. Jeigu paziürési j Zmogaus akies 
sandara, tai pamarysi, kad joje yra daugybé maiy- 
£u, judriu komponentu, pavyzdiui, skystis, nervai, 
plévelé, apvalkalas. Ta£iau jie sudaro akj ir teikia ge- 
béjima maryti. Tokiu pat büdu reikia samprorauti 
ir apie filosofija. Ji ne tik apima daugybe Zinojimui 
büting dalyku, [aiskindama juos] po madyri klausi- 
mili, bet ir a&trina Zmogaus prota, kad jis tick vie- 
Éuose, rick priva£iuose dalykuose galétq atskirti, kas 


-amÓo 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca»ur IX Nu 
SCITU PERQVAM spend 


meme rd suri 


fcholis valedicunt. Nimirum, Ili ffudere 
defment, uli ffuaia incboare debebant. Sola. 
igitur Latinz Li aliquantula No - 
titia differunt ab ini, Ceterà ipfis 
omnino pares, Nequemultüm juvari 
poffuntlc&ionelibrorum. Quz enim 
legunt, nonintelligunt. Ac veluti Cz- 
cu colores non difternit- ita ilti (ine Philo- 
fephia , quz verisfimum Intelle&üs no- 
ftri lumen. elt, neque acumen Ingenij 
neque Eroditionis Eeganriam ,neque» 
genuinamSapientiz Formam in aliorum 
Scriptis agnofcere poffunt. Sed hzc 
Obiterannotáfie (atisfit. Jam ut ad 

inftitatum redcamus. 
DICOIL. ORNATUS Orationis fpe- 
atur inprimis in fingulis vetbis. Verba. 
H4 fingu- 


* 128 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


yra tikra ir teisinga. Todel man gaila ty jaunuoliu, 
kurie, pasieke retorikos klase, atsisveikina su mokyk- 
la. Tai yra liaujasi studijuoti ada, kai turétu pradéti 
studijas. Taigi vien tik sioks toks lorynu kalbos moké- 
jimas juos skiria nuo nemoldu. Visu kuo kitu yra su 
jais lygüs. Ir nedaug £ia tegali padéti knygu skaity- 
mas, nes to, ka skaito, nesupranta. Taip, kaip akla- 
sis neskiria spalvy, taip jie Pe filosofijos, kuri yra tik- 
roji müsy. intelekto iviesa, negali j£velgti kitu 
rastuose nei proto astrumo, nei issilavinimo Zavu- 
mo, nei tikrosios i$minties apraisku. Taciau pakaks 
tai tarp kitko paminéti. O dabar grjZkime prie pa- 
grindiniu dalyku. 

.. Kalbos puosnumas pirmiausia slypi ZodZiuose. Pa- 
vieniai Zodiiai turi arba tiesioging prasme, pa- 
vyzdiui, Zmogus vaikicioja, arba perkeltine, tarsi 
pasiimta i$ kitur, pavyzdziui, prevos juokiasi. Tarp. 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


352 Dz Erocurrowt OznaroRIA. 
fingula vel (unt propria, ut, Hemo ambu. 
latyoel aflumpta,ac quafi advocata ali. 
unde ; ut, Prata rident, Ex propriis vilis 
& ololeta fagienda funt, le&a & ilufris 
fumenda; in quibus plenum quiddam 
& (onansapparet. Exaffumptis?rifra 
& innovata raro ufürpentur: translata. 
Izpà, Hisenimfit res interdum clarior, 
ut, calo tonitru cintremit; clariüs eft 
quàm,vchementer tonat. Interdkm ma- 
gis fignificatur, ut, Confilium didis cónve« 
flit. fepit (edulo, pro, Occultat, Interdum 
breviüs explicatur jut relum manu fugit, 
pro, pcr impudentiam elapfam eft, 

DDICO Ii. Spe&atur rurfus ORNA- 
"TUS in verborum continuatione, quz 
exigit. L Collocationem, Hzc cavet, 
ne verba afjer? & biulc concurrant, (ed 
leniter & aqualiter fiuant, — Vide Soar, 
lib. . C. 5j. 1I. Exigit Modum & For- 
mam, Hzc in numero Oratorio confiftit, 
Nuneru gutem eft menfura & ordinatio 
cvm, prout ba lengu brevibave fjllabu. 
cenflant , (ve ut babent ceram quandam 
mora Cr (hasiim in promunciatione, Porto 

MN. 


* no * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


tiesioginés prasmés odii reikia vengti prasty ir 
pasenusitj, o vartoti rinktinius jr Zinomus, kurie 
daro kalba aiskia ir skambia. [Tarp perkeltines 
prasmés Zodiiu reikia vengti vartoti senus ir at- 
naujintus, daznai — metsfonikus, Dél ju dalykas 
neretai tampa aiskesnis, pavyzdziui, dangus dreha 


apdengia odiais,stropiai aptveria viexoj pa- 

ia. Kartais paailkinama trumpiau, pavyzdziui, 

inklas i rankos isprüdo vietoj begéditkai elgda- 
Eus 


IL. Puoinumo sutikia periodas. Jj sudaro: 1) Jodziu 
déstymas, kur svarbu, kad Zodziai nesusidurtu 
aktriai ir Siurksiai, bet plauktu svelniai ir lygiai 
(Er. Soariju, III kn. 33 skyriu); 2) ritmas ir [Zo- 
dinés israiskos] forma. Pastaraja sudaro oratorinis 
metras. O metras yra garsu kiekis ir tvarka, kuria. 


Kiprijonas Soarijus (Soarius, 1524-1593) — ispan jézuitas, retorikos 
profesorius, kurio veikslas De arte rhetorica libri res ex Aritotee, 
Cicerone et Quintiliano deprompti (Coimbrae, 1560) daugiau nei 
200 mety buvo pagrindinis retorikos vadovelis jézuim, molojdosc. 
XVI-XVIIL a. buvo üleistas 98 karus (K- E s re ic h e r.Biblio- 

grafia Polska, t. XXVIII. Krakiw, 1930, p. 341-343. 


*onm e 


| 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX, Ng 
Fámeru acceptus eft 3Poétis(qui iidem. 
olim erant cum Muficis) ad demul- 
cendasPrimimaures; Deinde animos 
Auditorum, Ut enim Cantirum & Car- 
mim aptis numeris compofitum dele- 
&ataures, &animostenet: ita Oratio 
eaduntaxat jucunda effe potcít, quz 
ita verbis concluditur, ut cum aurium. 
animorümque fenfu confentiat, Eft 
enim bare quzdam Menfura in a- 
nimis noftris,quam vel Imperiti a 
fcunt. Et quamvis caufam ejus seite: 
dere non posfint ; fiquid tamen aptum 
&conclufum & Lene, aut rurfus cartum, 
gnolixum & diflertum audictint, hoc ma- 
lijillad &ene di&um,non ratione decer- 
nunt,fed (enfa experiuntur. Ergo utin 
carmine, ita hic Pede; obfervandi (unt : 
fcd in Carminefant ccrtz leges, quas 
redi non licet ; In Oratione N4-« 
mma efl liberior: Nec Rythmicorüaut 
Maficorüacerrima norma , fed aurium 
animid judicio verba dirigenda funt. 
Commendantur tamcn ad inchoandá 
Periodum Dadylu, 5; »ndeu , Creticu. 
Hy Ad. 


* 32 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


lemia ilgu ir trumpu skiemenu kaita, ju istarimo 
trukmé ir laikas. Metras yra paimtas i$ poetu (o 
jie kitados buvo ir muzikai), pirmiausia tam, kad 
glostytu klausytoju ausis, o paskui — siclas. Taip 
kaip giesmé ir eiléraktis, paralytas tinkamu met- 
ru, diugina ausis ir pavergia sielas, taip ir kalba 
tik tokia gali büti maloni, kurig sudarantys Zo- 
diiai vienodai patinka ir ausiai, ir sirdiiai. Mat 
yra müsy sielose kaZkokia igimta matuoklé, kuria 
turi net ir neissilaving Zmonés. Nors jie negali 
paaiskinti prieZasties, taciau kai girdi tinkama, rit- 
mi&ka, ramia kalba arba, atvirkitiai, prastai pa- 
rengta, iitesta, padrika, — atskiria, ne tiek protu, 
kick pojütiais, kad ana yra gera, o sita bloga. Tai- 
gi kaip eiléraityje, taip ir £ia reikia paisyti pédu; 
taciau eiléra&tiui yra privalomi tam tikri désniai, 
kuriy negalima paieisti, o kalboje metras Zymiai 
laisvesnis. Zod£ius reikia déstyti ne tick laikantis 
gricitu ritminiy ar muzikiniu normu, kiek kliau- 
jantis klausa ir Sirdimi. Siaip ar taip, periodo 
pradiioje rekomenduojamas dakrilis, spondéjas ir 


* 5 4 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


M4 Dr Erocnriows OmaroRiA 


DICOIIL Spe&ctur ORNATUS ter- 
tio inTropis & Figuris. Dehis vide» 
Soar. lib. 3. à cap. 8. 

DICO IV. Spe&atur quarto OR- 
NATUS in affe&ious. Affedu enim fant. 
veluti Colores quidam, quibus natura & 
nabitusanimorum depingitur.Eam ob 
rem flatuas ctiam atquc imagines eba- 
lsgsntiores effe jadicariils, quà melils ef- 
felius natura in eis expreflos videmus, 
Adhzc omnis Ornarw, 

d dele&at fenfum ,bencvolentiam 
vorémque meretur: ita Aff. apté 
tra&ati mirific? recreant animos Au- 
dienfium, & in Sententiam dicentis 
etiam invitostrahunt. Atque hoc eft, 
(ait Quin&il. libro 6. cap .3. ) quod 
dimimatér ip judiij, — PrObatiorcs 
enim 


* DA * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


kretikas, o pabaigoje dichoréjas ir j jj panasüs, 
taip pat spondejas, dalilis, du dakriliai, doch- 
mis, Metro vartojima kalboje daug lemia prigim- 
tis, dafnas ir stropus ralymas, 5ymin oratori skai- 
tymas. 


III. Puosnumo teikia tropai ir figüros. Apie juos 2r. 
Soarijaus IIT kn. nuo 8 skyriaus. 


IV. Puoinumo suteikia afekaai. Mar afektai yra tarsi 
kuriomis atvaizduojama prigim- 

tis ir sielos büsena. Dél tos prieZasties manome, 
kad tos statulos ir paveikslai yra graZesni, kuriuo- 
se geriau ibreikdti prigimties afektai. Taipi nors 
kiekvienas puosnumas, kuris dziugina jausmus, 
nusipelno palankumo ir pritarimo, radiau tinka- 
mai panaudoti afektai nepaprastai atgaivina klau- 
sytoju Sirdis ir net rin&ius vertia pritarti kal- 
bantiojo mintims. Kaip tik jie yra pagrindinis 
dalykas (sako Kvintilianas VI kn. 3 skyriuje)*, 


Quincilianu s Insiuto orari, VI, 2, 3-12. 


x Po 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca?ur IX. »$ 
eunti Golem ncfcam 
lisrem Judices putent Affcáus prz- 
flant,ut etiam velinr. Porro duplex eft 
genus Affc&uum. Alterum vocatur o 
quafi moralia quidam Affcdu. sie 
motus & affe&us lenis & mitis. C 
aur noftri morcs dicédo pellucidi fiüt ; 
aut alieni Oratione exprimütur.Nera- 
petum, cüm fequimur dicédi modum, 
qun pentan confuetudine ufürpart 
let. Ut e(t. fingere, aut pra fe ferre amo- 
vem erga Adroerfarium. | Depracari boflem. 
arridere avgurà Cr jucunda. Acutà perfirin- 
gere. Simulare timorem. De (e aliquid, vel 
de Adver[ario narrare. Con(alere. Auditae 
res, Deferibere mores aut fngulorum , aut 
Gremium. Ethis ümilia. Nihil hic 
fuperbum effe dcbet; (ed omnia jucunda 
probabilis, & credibilia dicenda. funt. 
Exempla vide pro Sex. Rofc. lbi. 
Qua[o, Eruti, ut boc. inbonam partem 4c- 
tipias &c. Et, Cum boc mado accu[as, Eru- 
ti, Nonne boc palàm dici, Ego quid acce- 
prim (io, quid dicem nejcio.Et infrà de- 
fcxibitquomodo (c gcíferit. Ertiusin 
Hé accu- 


* n6 * 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


kuris nulemia sprendima. [Kalbétojas] pateikia 
irodymus, kad teiséjai laikyny müsu byla geres- 
ne, ir suZadina afektus, kad jic norétu tai daryti. 
Taigi yra dvi afekty rüsys. Viena vadinasi in, 
t. y. tarsi koks moralinis nusiteikimas. Sis susi- 
jaudinimas, ar afektas, yra ramus ir &velnus: [jj 
pasitelkus] tiek mas jprotiai kalbant pasidaro 
ai&küs, tiek nusakomi kit jpro£iai. Taip atsitin- 
ka rada, kai kalboje vartojame tokj kalbéjímo bü- 
da, kuris jprastas artimai bendraujant. Pavyzdfiui, 
vaizduoti arba rodyti meile priesininkui. Maldauti 
pricia. Smaik&£iai ir linksmai juokauti. Aátriai 
peikti. Vaizduoti baime. Ka nors pasakoti apic 
save arba prictininka. Pararti klausytojams. Pa- 
vaizduoti jvairiu moni ar tautu paprocius. Ir 
panatiai. Cia neturi büti demonstruojama pui- 
kybé, ber turi büti sakoma visa, kas malonu, tiké- 
tina, jtikima. Pavyzdi Ziürek [Cicerono kalboje] ,Uz 
Seksta Rosciju*. Ten sakoma: , Pralau, Erucijau, 
kad rai priümtum u£ gera". Ir t. t. Arba: ,Sitaip 
kaltindamas, Erucijau, atrodo, atvirai pasakai: ko- 
kj ufmokesti gavai, Zinau, ka pasakyti, nedinau"?. 


Cicero. Pro Seno Roxio XXI. p.8. 2r. Markas Tulijus 
Cicerona s. KalbosV., 1997, p. S3: Cicero De oratore, Ill. 
30, 120. 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


fjó Ds Etocuriowr Onaronia. 
accnfádo, Item Divin. in Ver.Confert 
fecam Czcilio: & Hortenfij agendi 
modá exagitat. Etalibi frequéter.Hoc 
genus Cemem & Prudentem ac bene mora-. 
tum Virum exigit. Alterum genus dicitur 
saloc Pasfio : & eft ARcGus concitatus 

& vehemens, qui circa Iram, Odium, 

Metum , Wevidiam, miferationem "ver(a- 

twr. Huc pettinent Amplifiationes , 

maxim? rem augent , & Figure ar- 
Ites, ut Exclamatio, Interrogatio. Apo- 
firopbe & fimiles. E; la apud Ci- 
ceronem multis in locis itur, at 
pro Quin&. ibi. Nunc caufa perrorata 

&c. Pro P. Sylla ibi.Quamobrem vos Dij 

Patrij &c. In Catilinam, Etalibi. 1n.» 

Affeibu, rradandu hzc. obfetvandas 

fant ex Quin&iliano. 

1. Tota. Cau[a "uires Orator ante oculos 
ponat,at cám viderit, quid invidio- 
fum, favorabile , invifum , aut fit in 
rebus, aut videri poffitl, ca dicat, 
quibus, f. Judex ipfa efot , maxim? 
moveretur. 

2.1» parri rebu. Affeiu maguos vn 

m- 


* 188 9 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


Toliau prato, kaip elgési Erucijus kaltinimo me- 
tu. Panaliai kaltinamojoje kalboje ,Pries Veri" ly- 
gina save su Cecilijum ir aptarinéja Hortenzijaus 
veikimo büda, Ir kitur da£nai [galima rasti pana- 
iu pavyzdiiu]. Ta [afektu] rütis ugdo malonu, 
protinga, padoru Zmogu. 

Kita rüfis vadinasi z&Üv — aistra, t. y. pakilus, 
aistringas jausmas, isreiskiantis pykti, neapykanta, 
baime, pavyda, gailestj Jai priskirtina am plifi- 
kacija, kuri labai iipletia kalbos apimtj, ir u£- 
deganéios figüros, kaip antai: sufukimas, 
klausimas, apostrofa ir panaiios. Cicerono kalbosc ga- 
lima rasti daugybe pavyzdziu, antai kalboje ,U£ 
Kvinkciju*, kur sakoma: ,Dabar byla aptarta..." ir 
t. t; ,U£ Publiju Sula": ,Dél &ios prielasties jüs, 
dieviskieji senatoriai..." ir t. t; ,Prie$ Katilina" ir ki- 
tose. Su£adinant afektus, kaip nurodo Kvintilianas, 
reikia laikytis 8iu taisykliu: 

1. Visas bylos aplinkybes oratorius tegu aikiai ii- 

désto, kad büry matyti, kokie dalykai kelia pavyda, 

palankuma, neapykanta, ir pasakytu apic juos taip, 
kad susijaudintu pats, jeigu büry teiséjas. 


2. Kalbant apie ma£us dalykus, nercikia Zadinti 


— 


* 79 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


«4. Ad mecvendas lacymas mon nifi fummis. 
ingenij viribu aggredi audeat. — Nihil 
habet ifta res medium; fed aut /a- 
cbymasmerctur, autrifam. — 

3. In Épilogo potíafimé (. feré ubique 
facit Cicero) movendi [unt Af-iu, 

4, Summa circa movendos Affe&us in 
hoc pofita eft, ut mo-veamar ipfi: nec 
evultim tantum, fed. animum accom 

Mrpreri ribs 
pet Phbátafias, Terum abfen- 
nim adiri 
ritatem fangamu imagines. Ut fi Homi- 
genium , clamorem, 4s i 
mem, & fimilia. Vide Cicer.proRofc. 
Amer.ibi: Nonne vobis bac quaaudiflis, 
£tTWTe o6lis videmini? Judices Kc. 

Hy DICO 


* Mo 


Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika. 


dideliu afektu. Antraip atrodys lyg küdikiui ude- 
tum Heraklio kauke ir koturnus. 


3. Tiek visur kitur, tiek vartojant afektus, kalba turi 
tolyd£io stipréti. Nes jeigu ko nors nepridedama prie 
anksciau pasakytu dalyku, atrodo, kad kazkas atima- 
ma. Afektas, kuris nuslügsta, lengyai i$nyksta. 


/. Norint sujaudinti iki aSaru, reikia pasitelkti visus 
gebéjimus. Vidurinio atvejo néra: arba dalykas ver- 
tas alaru, arba juoko. 

5. Geriausia afektus sujadinti epiloge (taip beveik 

pes daro Ciceronas). 

6. Suzadinant afektus, svarbiausias dalykas yra tas, 
kad susijaudintume patys: tai pasalcytina ne tik apie 
veido iéraiika, ber ir apie siela. Lengvai sujaudinsime 
panaudodami ismone, t. y. nesanéius dalykus, gar- 
sus, veiksmus vaizduodami tarsi tikrus. Pavyzd£iui, 
jei gailisi nuzudyro Zmogaus, tegu primena dejones, 
Sauksmus, Zaizdas, krauja ir pan. Zr. Cicerono kalba 
,U£ [Seksta] Rosciju i Amerijos", kur sakoma: ,Ar 
jums neatrodo [teiséjai], kad tai, ka girdéjote, regé- 
jote savo akimis?* (XXXV, 98) ir c. t. 


* "o 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


1$ Ds Erocurows OmaroORiA. 

DICOV. Spe&atur tandem ORNA- 
TUSinapra Hypotheíeosad Thefim., 
translatione. Nom juxta Cicer. 3. de O- 
fat. Sumt ermati.fema Orationes ea , qu& 
latisfant co agantur; &v à privvata 6r fmgu- 
lari Controverfia (ead Univerfi generi 
vim. explic. conferumt 6v comotr- 
sunt. Sed judicio efthicopus. Caven- 
da enim eft. Perifologia: quz. facilé 
committitur, fi dc rebus alioqui claris 
prolixior inftituatur Rariecinatio. Vide 
quz diximns de Sententijs Cap. 4. q.t. 
Conclaf.1. 


QVJESTIO IV. 
Quid fit sptà dicere? 
CO. Apté dicere, eft convenien- 
ter Rebus perfonisqne dicere. lta 


eft Cap. 7. Etin Praxi hic oftédetur, 


2, Per- 


* oa 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


V. Pagaliau puosnumas rebünie panaudoras tin- 
kamai pakeitiant hipoteze j teze. Nes Ciceronas vei- 
kale , Apie oratoriy" sako: , Puosniausios yra tos kal- 
bos, kuriose oratoríus aptaria daug temuy ir nuo 
privati bei atskiry klausimu pasuka ir percina prie 
bendry klausimu aiskinimo"'^. Bet cia reikia elgtis 
apgalvotai: vengti iétestumo, kuris lengvai atsiranda, 
jeigu apie aiskius dalykus sudaromas platesnis silo- 
gizmas. Zr., ka apie tai kalbéjome skyriuje ,Apie sen- 
tencijas" (4 dalies 1 klausimo 1 iivada). 


KETVIRTAS KLAUSIMAS. 
Ka reitkia kalbéti ti i? 


Sakau. Kalbéti tinkamai reitkia kalbéti taip, kad 
kalba pritiktu svarstomiems dalykams ir asmenims. 
Taip sako Krasas minétoje vietoje. 

Taigi Cia reikia apgalvoti &tai ka: 

1. Ar svarstomieji dalykai priklauso aukétu, Zemu ar 
vidutinig dalyku grupei? ir, kaip reikalauja dalyko 
prigimtis, reikia parinkti [tinkama] jam iskalbos sti- 
liu. Apie tai buvo kalbéta [sios knygos] 7 dalyje ir 
praktiskai bus parodyta cia. 


Cicero. De oratore TII, 30, 120. 


* oa t€ 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. 159 
2, Perfona dicenti , sitné cir Maturu , E- 
ruditus, Religiofus? An Jurvenu Inexero 
itat, Politicu. 
3. Perfena Auditorum; in quibus fimilia 
occurrunt. 


44. Tempus &? ordo rerum , ut non permi- 
fceantur promi(cué priora cum fe- 


Jg. Huc peat, apta Rebu. Verba. adjun- 
geres Affelüsque convenientes asfi- 
gnare. 

6, Hac VALER AUD E. 
quod ubique fpe&ádum Oratori 
Qua in re poffe quid decear facere , Ar- 
tis & Naturz eft: (rire quid Toren 
deceat , Pradentiz.Hzc eft DoGrina 
de Elorutioue breviter colle&a ; que 
á Ciceróe & alijs copiose tra&tatur. 

PRAXIS DOCTRINA 
Hocloco non catantüm,quz ilo (a 
pite di&a fant, Exempli illvftrabo; fed 
etiam eaomnia , quz ab initio libri fi- 


gillatim per difinga Capita expofui, fi- 
mul propium, & oliendam — 
C 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


2. Ar lalbantis asmuo yra subrendes £mogus, asi 


vines, religingas? Ar jaunuolis, nemokytas, politikas? 


| Reikia paisyti laiko ir dalyku sekos, kad nesimai- 
ankstesni dalykai su paskesniais. 


ls. Reikia Ziüréti, kad dalykus atitikty Zodziai, kad 
ipee aces iode 


6. Su Sia savybe siejasi deramumas (decorum), j kuri 
oratorius visada turi atstivelgti. [güdis ir prigimtis 
padeda visur kur daryti tai, kas dera. Zinojima, kas 
ir kada dera, suteikia ismintis. 

Toks yra trumpai isdéstytas molymas apic clo- 
kucija. Ciceronas ir kiti apie tai kalba platiau. 


Praktiniai nurodymai 
Sioje vietoje iliustruosiu pavyzd£iais ne tik tai, 
kas buvo kalbéta &ioje dalyje, bet ir visa tai, ka atski- 
rose dalyse isdéstiau nuo knygos pradzios, pateiksiu 


* MS * 


5. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


160 Ds Erocurtowr OnarORIA, 
fingula in Oratione locum babeant. Mate 
terias erg illas in triplici genere 
Eh fM Come ir 
mem babes, Oratione explicabo. Momeo 
autématuréne cuiquam veniat in mé- 
tem, exiftimare mc, Orationes, af 
Ex iion efe limatae Vue 
Scioenim quantumijs defit ad perfe- 
&ionem. Neque mens mihí unquam 
fuit, Elequentiam offentare , quz nulla eft 
in me,fed mcistantàmDi(cipulis Exer- 
ditium Artis Rhetorica in Exemplo propo- 


pleno gradu codem progrediar , difja- 
Tes eva prohibent: quz. (aperioril 
etiamannis impedimento fuerunt.At- 
tamen nemo jure me reprebenderis , quà 
aliibese eris: 8 menie biam 
certádum , veluti in ftudio , eriam ma 
anccuminvitem Sienim pracurrife vi- 
debrr, hilhil detrimenti patiar. Quod fi 
Molodesiteddtet ehe to pl 
"jronibus vvincar, ctiam gloriam mere- 


* M6 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


ir parodysiu, kaip tie dalykai pasireiskia kalboje. Sia 
mediiaga iidéstysiu pagal tris kalbu rüsis, kurias ap- 
tariau atuntoje dalyje. Ii anksto jspju, kad kam nors 
neateitu j galva, jog kalbas, kurias &ia pateikiu, a$ 
laikau puikiai parengtomis ir nudailintomis. Zinau, 
kiek joms crüksta iki cobulumo. Niekada man neki- 
lo mintis pademonstruoti itkalba, kurios visai netu- 
riu, bet tik mano mokiniams pateikti pavyzd£iu re- 
torikos meno praryboms ir tarsi nutiesti kelia, kuriuo 
jie; manau, tiesiausiai gali pasiekti iskalbos virsüne. 
Man pama£u ten pat eiti kliudo jvairüs rüpesciai, 
kurie jau ir ankstesniais metais daré kliü£iu. Tatiau 
niekas teisétai negali man uZdrausti, kad kitiems ge- 
ro noré£iau, ir, büdamas vyresnis, kvieziu su savimi 
jaunuolius j [kalbos] varZybas tarsi j stadiona. Ir 
jeigu pasirodys, kad mane pralenke, jokio nuostolio 
nepatirsiu. O jeigu, ko labiausiai trolcitu, Siose lenk- 
tynése büsiu nugalétas mokiniu, pelnysiu slove, nes 
manysiu, kad savo pastangomis bent &iek tiek padé- 
jau jiems pasiekti ta pergalc. 

Toliau [pateikiamose] kalbose skaiciais pasymé- 
siu argumentus ir tuos dalykus, kurie turi didele 


toa os 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX, 16r 
bor, med enim operá ad eam vi&oriá 
aliquantum auxili) attuliffe cxiftimabor. 


meris Argumenta & res. majoris momenti 
ad Artificium. Fisiche rie vero 
quz vel per fe patent, vel minuta fant , 
legentibus relinquam. Quisenim effet 
mods cribendi, 6i fingulas Figurar, Tro- 
pes, Periodo; & fimilia, enumerare vel'e- 
mus. Explicationem Numererum in finem 
rejiciam. Sic enim «ur totam (imul O- 
ratione, fine iriterruptióe, quif- 
que poterit,aur (i volet Artificium co- 
gnofcere;confület numeros. Relegat 
Interim ea,quz monuimus Cap. 8. poft 
Difpo. Orationum in Adver. 1. 


IN GENERE DEMON- 
STRATIVO, 

Caufa, Propofitio , & Kpimiptrer y 

HARACTER dicendidebet effe 


^ Meliecris. Agnofces antem Medie- 
arem Characteren , fi adverteris Perioder 


effe neque prolixas nequc curtas ; 4f- 
» je 


* as 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


reiléme meniskurnui pasiekti. O visa kita, kas arba. 
savaime aiiku, arba néra taip reil&minga, paliksiu 
skaitantiesiems. Nes kaip turé£iau ralyti, jeigu noré- 
iau itvardyti atskiras figüras, tropus, periodus ir 
pan.? Skai£iu paaitkinima nuksliau j gala. Taigi jei 
kas nors nores, galés perskaityti visa kalba be per- 
traukimo, o jeigu norés su£inoti meniskumo princi- 
pus, tegu pasiziüri j skai&ius. Tuo tarpu tegu per- 
skaito tai, dél ko jspéjome asuntos dalies pirmoje 
pastaboje po kalbu isdéstymo [aptarimo]. 


Vaizdinguju kalbu rüsis 
T iix ir alin 


Ju stilius turi bri vidurinis. ;. Vidurinis stilius yra 
toks, kai vartojami nei ilgi, nei trumpi periodai, san- 
türüs afekrai, ne verlios, bet malonios ir ritmingos 
figüros, o tokios yra antitezés, ritminés periodo 


klauzulés, konversijos, palyginimai ir pan.; turi büti 


* MwM9 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


xó: Da ErocuroNs OnaTOR1A, 
fetus temperatos , Figuras non arden- 
tes, (ed fuaves, & numerofas, ut funt 
 Antbiseta. fniliter cadetia & dementia , 
Comverfiones, Compar. & [miles , ipfa 
Ceompofitio Artem prz fe ferre debet , & 
deindu(tria quzfitam Concinniterem di- 
&ionis. Etquoniam juxta dita dc Af- 
fe&ibus n. 3. crefeere debet Oratio , id- 
Circo circa finem erunt & longieres Pe- 
riodi & Affe major. 


ORATIO. 

1.) Malta perízpe in vita hominum. 

M sou Omatif. quz mife- 
ram & acerbam hominibus vitam red- 
dunt. (2.) Ejus veró rei caufam fi inve- 
ftigare velitis, non aliam profc&o effe 
deprehendetis , quám ipforum bominum 
hebetudinem,qui ca, quz bene beaté- 
que inftituendam vitam fpectant», 
providere nó poffunt, Dixerim potiüs , 
Rolunt. (3.) Sepius exim ce «mimi 
impetu, mow cenfiio , regantur. ( 4.) 
Excodem in(citiz fonte manare credo 
illo- 


* 50 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


akivaizd£iai matoma kompozicijos saranga ir pastan- 
gomis pasiektas kalbos darnumas. Kadangi, kaip sa- 
kéme kalbédami apie afektus (3 punktas), kalba pri- 
valo stipréti, todél pabaigoje turi büti ilgesni periodai 
ir stipresni afektai. 


Rae 


[1]. Da£nai monii gyvenime, garbingiausieji 
klausytojai, jvyksta tokie dalykai, kurie padaro ta gy- 
venima varginga ir nemalonu. [2]. Jeigu norétuméte 
su£inoti to prieZastj, tai neabejotinai rastuméte, kad. 
tai ne kas kita, kaip atbukimas patiu Zmoniy, kuric 
nepajégia iivelgti cu dalykay, kurie daro gyvenima gera. 

ir laiminga. Geriau pasaky£iau, nenori. [3]. Mat da- 
nai vadovaujasi aklu Sirdies potraukiu, o ne protu. 
[4]. Ii to paties neZinojimo &altinio, manau, plaukia 
taip pat ny Zmoniy tinginysté: kadangi nesupranta 
ilkalbos bütinumo, niekina kalbos sudarymo mena 


* 1532 


S. LAUXMIN, Praxis oratoria. 


iex insons 36 
illorum quoque hominum ignaviam ; 
i cüm Eloquentia neceífitatem igno- 
prx Artem etiam & ftudium confor- 
mandz Orationis defpicatui habent ;, 
rumque publicé privatimque delin- 
quant; fi multa agunt, multa (üftinent , 
quz neque agere neque perpeti vellét. 
(5. ) Hoquentia enim virtus quadam efl 
perfettio natura bumana , ufque adeo ad 
ufus & mores hominum accommo- 
Ferd rer es 
Repub. fieri , fed nec ip(a quoque vita 
d fuftineri poffc videatur, (6.) 
Nolim exiftimetishzc à me dici more 
illorum Oratorum, qui res parvas am- 
plificando augent;verüm ita, ut res eft. 
(7.) Quod fi vos mihi tatum modà. 
temporis concedetis, quo animi mei 
fenfum Argumentorum mométis con- 
firmem, fpero fore. ut ea, quz à mc af- 
ferri de Eloauztie nece fate audiveritis; 
ipfi veftris judicijs atq; fentencijs com- 
probetis. (8.) Ac initium quidé de Elo- 
4seria dicendrinde ducédum eft,unde. 
& prin-. 


* 0502 * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


ir molsla. Todél neturi stebétis, jei da£nai vielai ir 
privatiai sukdysta, jeigu daro ir iSken£ia tai, ko nei 
daryti, nei kesti nenorény. [5]. Mar iikalba yra tam 

"rst aa 


in dais Feniel prigimestobul 
m kad Videns pe irisesdaie. 
je» bet ir paties gyvenimo E Iti, atro- 
do epis [6] NenoreBan, kad manyrumáte jog 
"af tai pasakiau sekdamas tais oratoriais, kurie, pasi- 
dil, kad nip yra. [7]. Jeigu tiktai jüs man duosite 
laiko, kad a$ savo mintis sutvirtinéiau argumentais, 
tikiu, atsitiks taip, kad tai, ka igirsite i$ manes apie 
iikalbos bütinumz, patvirtinsite patys, remdamiesi 
savo sprendimu ir nuomone. [8]. Bet prad£ia to, ka. 
reikia pasakyti apie iikalba, glüdi ten par, kur pra- 
sideda bendro gyvenimo pagrindai ir egzistuoja 


* 1015 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


164 Dz ErocurioNE OnaTORIA. 
& principium vite communis extitit; & 
tota deinceps erdinat? vivendi lex con- 
ftat. Nam colloquendo amicitias con- 
traximus; Ac tandem ex agris & fylvis 
in Civitates & Urbes devenimus. ( 9.) 
Hic verà qua ratione fübfiftere ac o- 
mnino vivere po(femus, nifi eris & lin- 
gua facultate adjvaremur; Hác mutuos 
animorum fenfus explicamus: hac in.» 
commune confülimus: hac promulga- 
musleges: abhac, quz domi bellique 
agenda (unt, proferuntur. Hujus deni- 
que adminiculo Divina Oracula co- 
gnofcimus;& virtutis moduin,& ratio- 
nem docemur. (1o.) Quid fi quis exifti- 
matnatare bacdona effe quz unicuique 
abortu fimul cum vita vecem dedit , ut. 
non magnopere in ca re laborandü fit, 
is, inquá advertat, nóomnesita verba 
ufürpare, quemadmodum bomini loqui 
neceffe efi. (11.) Etenim quemadmodi 
án Mufica arte non fatiseft vocem edi- 
diffe; impuliffe nervos; inflaviffe tibias; 
fed hzc omaia, ut fcit? fiant , oportet». 
Adfit men(ura certa vocis, Carmen fit 
aptum» 


* Di * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


teisingo gyvenimo jstatymas. Mar kalbos déka uZ- 
ky, susibüréme j valstybes ir miestus. [9]. Kaip bü- 
tume galéje &ia apsistoti ir visiskai apsigyventi, jeigu 
mums ncbün pagelbéjcs gebéjimas kalbéti, Kalba 


issakome abi; jausmi 2 
preme ecre mercis. e E 
karo ir taikos metu. Pagaliau per ja padistame-Dievo. 
Zodj, esame-mokomi dorybés ir protingumo. [10]. 
Jeigu kas nors mano, kad tai yra jgimta dovana ir 
kad kiekvienam nuo gimimo kartu su gyvybe duotas | 
ir balsas, todél &ia néra reikalo labai stengtis, tas,sa- | 
kau, tegu atkreipia démesj, kad ne visi taip vartoja | 
sodiius, kaip Zmogui kalbéti bütina. 11]. Juk mu-. 
zikoje nepakanka isleisti garsa, paliesti stygas, püsti 
fleita, bet reikia, kad visa tai büry daroma sumaniai. 
[Reikia], kad bütu tam tikras balso stiprumas, kad 


* D5 * 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carr IX. 168 
aptum, & canticum arte formatum , : 
inipfo pula przfit quedam ratio , que 
difcordes fonos ingeniosé compóat & 
jangat: ita in loquendo, fatis no eft ex- 
tuliffe vocem; verüm magnoperé pro- 
videndum eft, utiid, quod dicitur, ju- 
eundum fit, &r aptum, c. pradentia legibus 
conforme. Ac vox quidem rebus con- 

effe debet: verba vero ad aurium. 
judicium dire&a: Rerum autem di- 
cendarüisordo & nexus, quem reóta 
ratio fuadet. (12. ) Enimvero animi indi- 
4i efl ferme.Sermone & ipfi denobiste- 
ftificamur, & de alijs, quid fentien- 
dum fit, dicimus. Przclaré Diogenes 
Olla inquit, nen emitur, nifi timsitum edat: 
Neque dc homine judicium fertur nifi 
vocis & fermonis teftimonio. )13.) 
Quare divinus Syracides ad flarere mo- 
mentum expendi verba noftra vult; ne 
forté lingue incuria derrimentum noftri 
faciamus. Q iandoquidem tanti quifz; 
efl hominum judicio, quanti cuju[gue fermo 
pesditur.(14.) Videte porró; Audir. 
quanta inde jam rri e(oguentia necef- 
fitas 


* 56 * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


büty tinkamai sudéta daina ir meniikai sukompo- 
nuota melodija; kad lieciant stygas bütu ram tikras 
apskaitiavimas, kuris nedarnius garsus talentingai su- 
délioty ir sujungtu. Taip ir iskalboje nepakanka pa- 
rodyti balsa, bet reikia labai stengtis, kad tai, kas 
sakoma, bütu malonu, tinkama, protinga. Kalba tu- 
ri atítikti dalykus, Zod£iai turi pasiekti teiséju ausis, 
o sakomu dalyk turi büti tokia. ir jungtis, 
kokios reikalauja teisinga nuovoka][12]. I5 tikro kal-. 
ba yra siclos atspindys. Kalbos déka ir patys apie sa- 
"ve liudijame, ir pic kitus suZinome, ka reikia Zinoti. 
Puikiai yra pasakes Diogenas: , Tik ta puoda perka, 
kuris skamba". Ir apie Zmogu sprendziama ne ki- 
taip, kaip tik i$ kalbos ir Zodziu. [13]. Todél dievis- 
kasis Sirakidas nori, kad mes savo Zodzius svertume 
svarstyklémis, kad neapgalvota kalba nepadarytume 
kartais sau Zalos. Mar kiekvienas sulaukia tokios Zmo- 
niu nuomonés apie save, kokio svarumo yra jo kalba. 
[14]. Ziürékite toliau, klausytojai, kokia i5 to aiskéja. 


*a0a52* 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


166 Ds Erocuriowr Osaromn. 
fitas oftenditur? ( 15. ) Hzc enim eft 
Scientia , quz fola Orationem format 
& humanam vocem ad rationis libram 
expendit. Elequentia przceptionibus 
continetur, & quo quidque loco ad di- 
cendum affumi; & quo ordine & tem- 
pore dici; & quibus verbis argumenta 
rerum exponi conveniat, Eademme- 
tas dicendi definit, ne temeré vagetur 
& effluat Oratio: Et, qui fit ad conver- 
tendas audientium métes modus opti- 
mus, edifferit. ( 16.) Eam obrem non 
aliud eft Elequentia viris fapicntiffimis, 
quàm copiose loquens Sapientis. Ex quo 
illud confequi neceffe cft, nt qui (unt E- 
loquentes; fimul fint & Sapientes; quique 
ita copiam verborumSapientiz artibus 
ánftruunt, ut eorum omnia di&a Ora- 
cula effe credantur. ( 17.) Long? difpar 
eorom eft ratio, qui Eloquentia ftudium 
defpiciunt, Hos enim non tam verélo- 
qui; quàm emortuá verz vocis imaginé 
edere, non incongrue, cum Quintiliano, 
dixcris. ( 18.) Ncceffe enim eft, vt 
eorum fermo frequenter à rationis 
nor« 


* 08 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


ikalbos meno bütinybé? [15]. Mat tai yra toks moks- 
las, kuris vienintelis padeda sudaryti kalba ir mo- 
gaus Zodiius pasveria proto svarstyklémis. IBkalbos 
meno taisyklés paaitkina, i$ kur ka kalbai paimti, ko- 
kia tvarka bei kokiu laiku sakyti, kokiais Zod?iais tin- 
ka isdéstyti argumentus. Jos nustato kalbejimo ri- 
bas, kad oratorius kur papuola neklaidiiotu ir 
neplaukioty. Jos smulkiai idaitkina, koks yra geriau- 
sias büdas klausytoju sieloms paveikti. [16]. Todel 
proti jems imonéms ya ne kas kit, kaip 


iskalbingai bylojanti i 

UrOyeTeIDer eee e ad 
mintingi: jie taip sutvarko ZodZiu gausq remdamiesi 
iminties menu, kad tuo, ka jie pasako, tikima tarsi 
orakulo Zodziais. [17]. Visai kitokia yra nuomoné 
tij, kurie niekina iskalbos moksla. Galétum pasaky- 
ti, pritardamas Kvintilianui, kad i$ tikrujy jie ne 
tick demonstruoja itkalbos mena, kiek parodo tik- 
rosios itkalbos negyva pavidala. [18]. Mat ju kalba 
neisvengiamai nutolsta nuo proto reikalavimu, nes, 


* 439 8 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca»ur IX. 167 
norma defci(cat; propterezquód cüm 
fint alieniab Eloquentie inflirutis , nullas 
proinde bene dicendi leges ; nullam. 
conformandz Orationis regulam;nul- 
Ium apté differédi modum tenere pof- 
fant.( 15. ) Vereor, ne quis inducatin 
animum, Eloquentis Commendatione. 
aliquantüm de jufta laude aliaramscien- 
tierum detra&tum effe, équibus neque 
modicas,neque perpaucasutilitates in 
humanum genus promanare;nemo eft, 
qui ignoret. 2o.) Eft, inquit, Pbilofo- 
phia, que rerum naturas fcrutatur. Et 
 Affralogia quz coeli converfiones notat 
& explicat. Ethica mores inftruit; Theo- 
logia dei myfteria interpretatur.Quid. 
medica Ars ? Quid juri periria? Earum. 
altcra zgris corporiby medetur:altera 
zqua & iniqua diícernit. An non hz 


magna gloria. ( 21.) Verumtamen fine. 
injuria cajuíquam affirmo, quà illuftri- 
ora 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


nefinodami itkalbos pagrindu, nepaiso jokiu gero 
kalbéjimo désniu, jokiu kalbos sudarymo taisykliu, 
jokiu tinkamo kalbéjimo büdu. [19]. Bijau, kad kas 
nors nepagalvoti, jog sitaip aukstindami iskalba at- 
imame kakiek teisétos slovés i$ kitu molelu, i$ ku- 
riu — to nickas negali paneigti — Zmoniu giminé se- 
miasi daug ir nema£os naudos. [20]. Stai, sako, yra 
filosofija, kuri tyrinéja daiktu prigimtj. Yra astrolo- 
gija, kuri Zymi ir aitkina dangaus [künu] judéjima. 
Etika moko elgesio taisykliu. Teologija aiikina tiké- 
jimo paslaptis. O kur dar gydymo menas? Kur teisés 
imanymas? Vienas i5 ju gydo serganéius künus, ki- 
tas aiskina, kas teisinga ir neteisinga. Ar sie molclai 
néra svarbüs, ar néra labai naudingi monéms? Ar ne 
taip yra? Taip, i$ tiesu, didelé yra Siu mokslu verté, 
didelé nauda ir didelé slové. [21]. Taciau, niekam 
nedarydamas skriaudos, tvirtinu: kuo svarbesni sie 


* 160 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


168 Dz Etocurnwe Omron. 
ora hzc (unt, eb majorem  Elequentia 
effc neceffitatem. ( 22.) Etenim fant 
hzc (ut vereri verbo utar )Dcorum im- 
mortalium inventa; atqui Dij ipfi Mer- 

curio interprete & ejus Eloquentiá 

habent. (23-) Bt profedo qnbd ene- 
viu inter Deo: , hoc Elequentia eft inter 
Artes. Ille € ccelo in terras defcendere 
dicinarihec ab altifimis rationis 
(ecretis ad humile vulgus progreditur. 
TileDeüm jura & leges populis ferebat: 
hecinftituta bonarü Artinm omnibus 
Cosrat; tilinsquidemoperibonam 
rtunam, opes, quietem, vitam, czli- 
tàs hominibus offerri, plerique falso 
Opinabantur: quicquid veró boni fru- 
Guseft in ceterisScientijs , quisneget 
footpe Elogaentia in homines con- 
ferri poffe? (24. Ecquid utilitatis que- 
Vui pirneeean pe Philofophiis 
dererum natura di 
putarent? «ut Mathematici in pulvere 
aftra dcfcriberent? Ri jura juftitiz ; ili 
remedia (alntis domi decernerent?4iij 
intra privatos parictes differerét dc 
moribus: 


* 162 * 


Z. LIAUKSMINAS, Oratoriné praktika. 


molclai, tuo labiau jie parodo itkalbos bütinuma. 
22]. Mat ji yra (pasinaudosiu senu posakiu) nemir- 
tinguju dievy isradimas, nes ir patys dievai naudojo- 
si Merkurijaus tarpininkavimu ir jo iskalba. [23]. 
Taigi kas Merkurijus buvo rarp dievu, tas iSkalba yra 
tarp kit mokslu. Sakoma, kad anas i$ dangaus nusi- 
leisdavo j eme, o si i giliausit proto paslapéiu cina 
pas paprastus mones. Anas neé 2monéms dievy jsa- 
kymus ir nurodymus, o ài visiems aitkina dailiuju 
menu pagrindus. Daug kas klaidingai mane, kad, 
anam padedant, £monéms i$ dangaus buvo atneita 
sékmé, turtas, taika, gyvybé, ta&iau kas galétu pa- 
neigti, kad vien tik per itkalba Zmonéms buvo per- 
duota tai, ka gero turi kiti mokslai? [24]. Kiek, klau- 
siu, turétume naudos, jeigu filosofai palestroje 
disputuoty apie daikty prigimrj? Arba matematikai 
smélyje aprainén vaigides? Jeigu tie teisingumo 
nuostatas, o anie sveikatos priemones skirstyny na- 
muose? Jeigu kiti tarp savo namy sienu nekéty apie 


* 16 * 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca»ur IX. 169 
ribus? multa de fidei (acramentis con- 
cludcrent nomalii intcr difpatandum 
Neque fe univerfi ad populorum utili- 
tatesefferrent? Eccui tandem non ina- 
neshzcurz, & de(idiz compendia effe 
viderentur?(25.)At ubi Elequentia hifce 
Artibus accefferit , omnia illa , quz ar- 
dua, & remota ab intelligentia vulgi 
fuerunt, prona. jam & aperta & oppor- 
tunafimt. Eleggemriaenim caufas re- 


quentia effe (atcbitur; perquam omnes 
I Sci- 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


papro£ius, o dar kiti daugelj dalyki apie tikéjimo 
paslaptis apribory tik dispuru? Jeigu jie visi negalvo- 
ty apie naudinguma Zmonéms? Ar neatrodytu kam 
nors &itie rüpestiai tuti, vien tinginystés vaisius? 
[25]. Bet kai iskalba prieina prie ju su savo menu, 
visi Éitie dalykai, kurie buvo sunkis, tolimi ir Zmo- 
néms nesuprantami, pasidaro paprasti, aisküs ir nau- 
dingi. Mac [orarorius], pasitelkes iskalbos mena, taip. 
iidésto monéms dalyku pric£astis, kad iiveda ne- 
mokyra liaudj i$ neZinojimo tamsybiu. Taip paais- 
kina dangaus [küny] judéjima, jog darosi supranta- 
ma, kad nieko pasaulyje nejvyksta atsitiktinai. Apie 
ligas taip samprotauja, kad kartu palalina ir sielos 
negalavimus. Taip iidésto teisés pagrindus, kad lei- 
diia isvengti teisés paeidimu. Taip kalba apie dory- 
bes, kad monit elgesj suderina su teisingais proto 
reikalavimais. Taip analizuoja dieviskasias paslapris, 
kad sukelia klausytoju Sirdyse didziule pagarba dic- 
vilkajai didybei. [26]. Kai Sitaip yra ir kai tokia at- 
nefa mums nauda, kas nepasakys, kad iskalba yra 


* 16 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


x70 Ds Etocturiowe Onaronta, 
Scientiz id confequuntur,quo proficuz 
fint vitz mortalium, ( 27. ) Verias exim 
"vcrb (int hzcinter mediocres laudes , 
quz ha&enus veftra benevolentia , 4u- 
dit , oruatif. de neceffitate Hoguentia 
commemorate licuit.Illud jam qua ra- 
tione profequar, quod Carleftem quá- 
dam & proximam Divinitati potefta- 
tem Eloguemtia oftendit? (28.) Nam 
quecunque tandem vite commoditates nu- 
merantur in bonis , vitÀ certe ipsa inferio- 
ves (unt. Quantüm itaque vita rebus o- 
mnibus przftat, tanràm excellunt vitz 
prafidia ceteris vivendi Ornamentis. 
(zo.) Q.id igitur magis certum. eft ne- 
cefari&ome Flequouiam? am falutaren 
generi humano: (3o.) Sed de utriufque 
reiveritate przjadicium feciffe j jam o- 
lim vidstur iageniofa. fila Antiquita:, 
clim Mercurij «iisg4 ab inferis animss c- 
vocari comenta eft. peii hanc. Elogsttia 
efevoluerunt. Aut potiüs hoc com- 
mento divinam Elo juentia vim expref- 
ferant, qua à faucibus mortis, atque; 
ab ipfis inferis homines eripi po 2 
y 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


kuo labiausiai reikalinga, nes jos déka visi molslai 
tampa naudingi 5monéms. [27]. Ta£iau i$ ikruju 
visi tie dalykai, kuriuos jüsu, gerbiamieji klausyto- 
jai, palankumas leido priminti kalbant apie ilkalbos 
bütinums, tegu susilaukia kuklios 8lovés. O kaip man 
kalbéti apie tai, kas parodo iskalbos dangiskuma ir 
jos galios artimuma dievikajai? [28]. Nes kad ir ko- 
kie gyvenimo patogumai, suteikiami turty, büty var- 
dijami, jie i$ ikruju yra menkesni u£ patj gyvenima. 
Taigi kiek gyvenimas yra aukdéiau u visus kitus da- 
lykus, tiek gyvenima apsaugancios priemonés yra svar- 
biau u visas kitas gyvenimo puosmenas. (29]. Tad 
ar yra kas nors tikresnio negu tai, kad iskalba yra 
bütina ir gyvybiskai naudinga $monéms? [30]. Abicju 
Situ dall teisinguma jau sent senovéje, regis, jro- 
dé protingoji Antika, kai sugalvojo, kad Merkurijus 
ilkviesty i$ poiemio karalystéssielas. Tuo noréjo pa- 
rodyti, kad itkalba yra dievu [nuosavybé]. O gal la- 
biau tuo sumanymu isreiské dieviska iskalbos jéga. 
kuri, kaip mané, gali iplesti mones i$ mirties nasrq 


* 16 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


7 Carur IX. 
jdicárunt. (31.) c ex hoc 
jd teferam(nifs pem hodic audire 
velitis) quot Eloguentie opera ab extre- 
mo lethi periculo cduáti, vitam falu- 
témqueret nt. (32. Merito enim. 
Demetrius Phalereus, quod in £elte fer- 
vum, hoc iin Rep. Orationem effe dicebat, 
(33) Inbello milites nó privatam mo- 
dO, fed etiam publicam fecuritatem in 
ferro cóftitutam habent: ijdem armis 
Hoftes cedant, & Patriam tuentur : ita 
in pace vices ferri Eloguenria excipit , ; 
quz dum improbos infequitur,& inno- 
centes defendit.univeríz (imul Reip.& 
fingulorum propé Civium faluti & in- 
columitati fuccurrit (34.) Itaque. fapi- 
CERTES OCHRMAHOR dubitavit Elc- 
eutiam przferre dievirijs, 
cd auro abHoftibus vita gue pof- 
fit: honeftius tamen eft, esndem ferr 
defendi; pari ratione Elocuexrie , quim 
«pit y prafidijsniti multo & ad cloriam 
illuftriüs eft, & certiusad. fecuritatem. 
(35-) Falax. enim c. fluxa divitiarnm y 
torta Cr immortali Eloowiniia eff Peffi:fo 
1a H1 


* 168 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


ir i$ pa£iu poZemiu. [31]. Tatiau ai &ioje vietoje ne- 
pasakosiu (nebent norite Siandien girdéti neuZbaig- 
tus dalykus), kiek iskalbos déka isvaduoty i$ mirtino 
pavojausatgzvo gyvybe ir isigelbéjima. [32]. Pagiis- 
tai Demetrijas Falerictis!! sake: , Kas kare yra kardas, 
tas valstybéje yra ikalba". [33]. Kare kareiviai kardu 
gina ne tik asmenini, bet ir visuotinj saugumq: tais 
patiais ginkdais Zudo priesus ir saugo tévyne. Sitaip 
taikos metu kardo funkcijas perima iskalba. Ji puola 
nedorus ir gina nekaltus, o kartu ji tarnauja visos 
valstybés ir atskiru pilieciu gerovei ir nelie£iamumui. 
[34]. Todél i&mintingasis Sokratas neabejojo, kad ià- 
kalba pranoksta turus. Nors auksu galima ispirkti i$ 
pricsu savo gyvybe, tatiau garbingiau apginti ja kar- 
du. Lygiai taip pat graiau siekti Slovés ir patikimiau 
saugoti save remiantis i&kalba, o ne turtais. [35]. Mat 
turty galia yra apgaulinga ir netvirta, o iskalbos — 
patikima ir nemirtinga. Aniems trüksta to, kas verti- 
nama, jie skirti tiems, kuriuos valdo nedora prigimtis 


Demeurijas [Falerietis) — La. graikg autorius, parzies veikala ,Apie 
dodinc ikraika" (nzpí épumveíac), kuriame rémési Aristotelio ir 
Teofrasto teiginiais. 


* 16 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Dux 
rum, & fidus fatelles. (36.) Quo fa&um. 
effe reor, ut plàsunus quandoque ora- 
or,quàm plures (imul Insperatores Reip. 
opis attulerint.(37.) Referte enim ocu- 
Tosad Principem Nationam Urbem: in 
canon magis Daces Exerciruum , quàm 
Cauferum Aéheres,dc Civitate infigniter 
meritos invenictis, E multis (olus inte- 
rea fatis eft M. Tuis , locapletillimus 
&teftis& a&or caufznoftrz. Quem, 
tandem huic Oratori Imperatoré an- 
tcpon:tis, cui duo maximi Imperato- 
res, Pompejus Ó* Cafar , eam laudem de- 
tolerant, n: alter vitam Patriz ci acce- 
ferret: alter de nomine ac digni- 
tate Populi Rom. przclaré meritum. 
confteretur.(38.) Quod quàm ver di- 
Gam fit, ex co intelligi poteft, ex quo 
gloriz materie defumpta eft. Si enim 
Cati- 


* uo * 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


ir likimo nepastovumas. O £ia isminties pilna siela. 
yra pati saves valdytoja: ji ir vadas, ir karys. Ji spren- 
dimy bendrininké ir istikima palydové. [36]. Del 
tos prieZasties, manau, atsitinka taip, kad vienas ora- 
torius kai kada daugiau atnesa naudos, negu daugy- 
bé valstybés valdytoju. [37]. Pazvelkite j svarbiausia. 
visu taut miesta: rasite jame ne tiek kariuomenés 
vadu, kiek oratoriu, valstybés labui nepaprastai nu- 
sipelniusiu. I$ daugelio pakanka paminéti vienintelj 
Marka Tuliju [Cicerong], i&kalbingiausia müsu by- 
loje liudininka ir advokata. Kokj siam oratoriui gali- 
te prilyginti imperatoriu, jeigu du didiiausi impe- 
ratoriai — Pompéjus ir Cezaris-— suteikia jam ypatinga 
Hove: vienas leido [saugoti] Tévynés gyvybe, o kitas 
pripa£ino jj puikiai pasitarnavusj romény tautos gar- 
bei ir orumui. [38]. Kiek tas pasakymas teisingas, 
galima suprasti pamaéius, kur yra jo &lovés &altinis. 
Mar jeigu palyginsime Katilinos planus su kaimy- 
ny karine grésme ir imperatorit] kovas su oratoriaus 


*oamo* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX* 793 


fuiffe Romanis vincere Hoftes, & Per 
ducllesopprimere. Magni enim impen" 
bella. : atroeioresini- 
eA eps 
ris,armis,ftipendij. Quid quódiillu- 
flrioresquzque vi&oriz non nifi cruo- 
re párantur? ut Romanorum bella re- 
colenti dubitare veniat in mentem, lu- 
porxcerce ne ice an 
dium ex vi&oria Imperatorü in Remp. 
redundárit? At hic nofter veré Pallidi- 
us Imperator, neque vcigalia exegit ; 
neque dele&uminftituit; neque ftipen- 
dia numeravit ;.attamen omnium gra- 
viffimum bellum confecit: neque cui- 
quam vitam ademit, nifi nocéti: omni- 
busautem dedit, à quorum jugulis im- 
minentes Perdnellium gladios nó vi & 
pugna ; d (ua folius authoritate & di- 
cendi induftria refatavit. ( 39.) O in- 
13 gulare. 


* o 0 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


veikla, ne vienas turbüt pasakys, kad ir ten, ir &ia 
valstybei grésé toks pat pavojus, bet niekas nepasa- 
kys, kad roménams buvo tas pats, ar nugaléti pric- 
fus, ar sutriuskinti tévynés idavika. Mar karai reila- 
lauja dideliu islaidu: kuo arsesni prietai gresia, tuo 
daugjau reikia kariu, ginklu, pinigu. Argi kokios nors 
Zymesnés pergalés pasiekiamos be kraujo? Tegu tas, 
kuris atmena romény karus, pagalvoja, ar didesnis 
liüdesys kilo valstybéje del kareiviu mirties, ar 

d£iaugsmas dél imperatori pergalés? O $is müsu pa- 
ladiskasis imperatorius" nei mokes£ius rinko, nei ka- 
rius telké, nei algas skirsté, taciau uZbaigé sunkiau- 
sia i$ visu kara; ir niekam neatémé gyvybés, isskyrus 
13, kuris kenké, tuo tarpu padéjo visiems, nuo kuriu 
gerldés pasalino jremtus i&daviku kardus, padary- 
damas tai ne jéga ir kaurynémis, bet vien tik autori- 
tetu ir mokéjimu kalbéti. [39]. O iskalba, ypatinga 


$. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


174 Dt Erocur;owt OnaronrA. 
gularc DELO. M. donum Hequentiam, 
Donum cnim eft profc&ó & benefici 
admirabile ad (lutem hominum cceli 
tüsdemiflum, (40.] Radíu gtidem Di- 
vine mentis , & propago Vr&wi illius, 
quod inhumaná aliqvádo carnc in ter- 
ras deicédens caufam generis humzni 
2d Tribunal Patiis egir.[41.] Unde li- 
bertatem captivi, (alutcm agri, vitam 
emortui, miferi & perditi percicm be- 
atitatem fcliciffimo cventufortiti fü 
mus, [42.] Atqueuttante pietatis & 
memoiia & fru&ius in popalis perpctu- 
vsef:t, cadem illa Divina Elequentia 
dcSPIRITU fuo linyuas Difcipulorum 
accendit.[43.] Quciisdmodum igitur. 
admirabilis illa DEI HOMINISQcon- 
jun&tio naturz coftrz dignitatemultra 
€«:los extulit; ita hzc fermonis czlitüs 
immifTi commouio ufque adeo linee 
nofi z facultatem uobilitovit , at mhil 
ufquam fitin orbc terrarum, quod ci 
v«l dignitate vcl agendi virturc con- 
ferri posfit. [44 ] — Et Apoflolorum 
quidem Icgat;onibusad cat; mosulqs 
terra 


* vá * 


£. LIAUKSMINAS. Oratorine praktika.. 


Visagalio Dievo dovana! Dovana, o kartu ir nuostabi 
geradarybé, atsiusta ii Dangaus moniu gerovei. [40]. 
Tai dicviskojo proto spindulys ir Dievo Zod?io vai- 
sius, kuris, be Zmogaus küno nuZengzs kitados j Ze- 
me, sprendé Zmonig reikalus Tévo teisme. [41]. Cia. 
laimingiausios lemties d&ka visi buvome apdalyti: be- 
laisviai [gavo] laisve, ligoniai — sveikata, mirusieji — 
gyvenima, varpéai ir nelaimingi — am?inaja laime. 
[42]. Kad sitos meilés atminimas ir vaisius amzinai 
likty Zmonéms, ta pati dievitkoji iskalba savo 
DVASIOS déka udegé mokinius. [43]. Taigi kiek 
&ita nuostabi Dievo ir Zmogaus jungtis iikélé müsu 
prigimties vertinguma ligi Dangaus, tick sis i$ Dan- 
gaus atsiustos kalbos bendrumas raip pagerino mü- 
y ilkalba, kad néra nieko pasaulyje, kas galétu jai 
prilygti verte ar veiklos pranasumais. [44]. Ir Apai- 
taliy kelionése j tolimiausius Zemés pakra&tius, po 


* u5 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca»ur IX. us 
terrz limites fufceptis, qui deinde dies 
Oibiterrarum illaxerint , qaid attinct 
dicerc? Non enim ignorare poteftis, 
qua calizo olim infederit mentes mor» 
talium, fi mores gentium, fi Civitatem 
leges, fi confuetudincs populorum, re- 
ligionum faciilegia, ad omnem p-tu- 
Jantiam proje&z licentiz dcdecor2 a- 
nimo rccolitis. Huic tanta;tam laté pa: 
tenti, tam inveteratz gencris humani 
calamitati , dicámncá paucorum ho- 
minü Elegurtis remedium affcrri potu- 
iile? (45.2 Im non nifi ho« potuifi 
ferri. Disinitatistellimonio coinone- 
mur. Nam chm multa magni Di Filig 
& cgiliet & toleráffet noftri caufa;huj» 
tanti operis ex hominibus vicarios in- 
ftituit. At noluit opulentos.qui often- 
datione divitiar: non gloriá illuftres » 
qi honoris cornendationc virtutem 
füaderent: non qui tcrrerent armis, vi- 
ros militari arte inlignes,fed ejusmodi 
quibus,cum prompta fide,cffet animus 
ad parendam alacer , & parataad di^ 
ccudum elegnendi porcfl, His &-tunc 

l4 à prin 


* Uu6 * 


£Z LIAUKSMINAS. Oratorine praktika. 


kuriy nusvito pasauliui diena, kaip svarbu buvo [mo- 
kéti] kalbéti. Negalite ne£inoti, kokia tamsa gaubé 
kitados mirtinguju protus; [tai suprasite], jeigu pa- 
galvosite apie taut papro£ius, valstybin, jstarymus, 
Xmoniu jprocius, religiniu apeigu isnickinimus, ne- 
variomq pasidavima palcistuvybei ir nepadorumui. 
Esant iita didiiulei, placiai paplitusiai ir jsisenéju- 
siai nelaimei, a$ noréciau paklausti, argi ne Situ. keliu. 
moni iskalba atnesé issigelbéjima? [45]. Maza to, 
tik ji ir galéjo atnesti. Tai mums primena dieviskasis 
paliudijimas. Mat daug nuveikes ir ikentéjes dél mü- 
su, Visagalio Dievo sünus Siam svarbiam dalykui i$ 
moniy paskyré savo padéjéjus. Bet nepanoréjo tur- 
tinguju, kurie garsüs ne Slove, o turtais; [issirinko 
tuos], kurie, siülydami garbe, lenktu j dorybe, o ne 
tuos, kurie baugina ginkdais; ne kariniu menu Zy- 
mius vyrus, bet tuos, kurit Sirdyse tvirtas tikéjimas, 
kurie greitai paklüsta ir kuriu iskalbos galios skirtos 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


176 Ds Erocurioxs OgaTORIA. 

à principio, & deinceps fzculis omni- 
bus erudiendz plebis curam; ac totiüs 
legis Chriflianz negotium omne im« 
pofuit. (4&.)ut intelligerent homines, 
tantam prope fibi Elequentia , quantam vi- 
rrr falutis eviterne unicuiq; effe necesfe- 
tatemy( 47.) Hic jam mihi fit terminus 
& met2 dicendi, Audir.Ornatif.übi Ca» 
Icftibus tcfimoniis cau(z veritas fua- 
detur. Itaqne revocabo me, & Oratio- 
145 vcla vobifcum pariter compendio 
recolligsm(48.) Magnum clt, Audir, 
O;nati f. dicedi facultatem lcgibus pru- 
dentix ad(tringere : majus omnium, 
Difciplinzruminftituta ad ufus homi. 
mum adjungere: maximü, vitam cor- 
poris tueri:infinitum,animz faluti füc- 
«urrere.(49.) Qxz cüm ab Eloguenria 
przftari & me dicente,& vcítrá (pontc 
exploratem habcatis , agite , vos pra- 
fertim ; quos tempus & aias adjuvat, 
uteam Sientlam & vobis, & communi 
Patriz, & univcrfo generi humano 
perquamneceffariam,& ipfi colatis; & 
quó propenfiiis ceteri colant , exem- 
Plo&authoritate vcftrá messi 


* v8 * 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


kalbu saleymui. Jiems ir tada, nuo pradziu, ir véliau. 
per daugeli am£iu pavedé rüpintis monii mokymu 
irvisos krik&éioniu religijos gyvavimu. [46]. Kad Zmo- 
nés suprastu, jog kiekvienam tiek yra bütina iskalba, 
kiek bütinas gyvenimas ir amzinasis isganymas. [47]. 
Cia jau galétu büti mano kalbéjimo ribos ir pabaiga, 
gerbiamieji klausytojai, prie kurios, remiantis dan- 


[49]. Kai jau suZinosite ir i$ mano kalbos, ir i$ savo 
patirties, ka suteikia iSkalba, veikite; ypaé jüs, nes 
jums ir laikas, ir amzius padeda, kad Sita moksla, 
bütina ir jums, ir tévynei, ir visai £monity giminei, 
tiek patys puoselétuméte, tiek savo pavyzd?iu bei au- 
toritetu paskatintuméte kitus noriai puoseléti. 


* at 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


CaPuT IX. u7 


EXPLICATIO NUME- 
RORUM, 
EXORDIUM. 
jaxta Secundam Exordiorum 
Forinam. 

1, Exordii Propofitió Dicolor. 

2. Ratio Propofirioni Tricoles , cum aduexo 
fibinetene. 

4. Confirmatio Rationis, 

4. Complexio contin.m: Decilitatem, 

y. Bic eriam efl Docilitas C fonul Attentio, 

6, Midem eft. Attentio, 

Propofitio, 

7. Hic e Propofitio rationi fimul cum Be« 
nevolentia, Attentione €? Docilitate, 

4, Aceffas ad caufam ex cj elt generali lo» 
quendi, qui eit. Communicatio inter.» 
fe. 


Primum Argumentum. 

9, Hic ell prima pars Ratiocinationis , o 
rimum ejus puntüum expofitum ez ptr- 
ficula Cur, Kflque membratim ufa di- 
die, 

15 16 Al- 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


SKAICIU PAAISKINIMAS 


]£anga 
Pagal antraja jZangos forma 


1. Dvinaré jZangos propozicija*. 

2. Trinaris propozicijos pagrindimas, prijungus 

schoinotenj. 
3. Pagrindimo sutvirtinimas. 
4. Apibendrinimas, kuriame siekiama supratingumo. 
5. Supratingumo ir démesio suZadinimas. 
6. Taip pat ir démesio atkreipimas. 
Propozicija 
7. Cia pateikiama propozicija, isreiskianti palanku- 
mo, démesio ir supratingumo siekima. 
8. Peréjimas prie reikalo, remiantis svarbiausia 
kalbéjimo priemone, kuri yra tar pusavio 
bendravimas. 


Pirmasis argumentas 


9. Cia pateikiama pirmoji silogizmo dalis ir 
pirmasis jo punktas, paaiskintas remiantis Zodeliu 
»kodel". Taip pat dalimis suskirstyta kalba. 
Za. verminy pasidkinizma veikalo gale. 


* i806 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


m8 Ds Erocurrowr, Osaronia: 

10. Alterum. gunium Majoru per Occu- 
pationem, qua aquimvalenter. com 
net bunt fenfum. Non temere eft 1o- 
quendum, fed prudeuter. 

n. Confirmatio Majori à Simili , tratta- 
tur per Amplificstionem, qua "vocatur. 

'erics, & Commoratio. Hic funr. 

Figura florido Generi fervvientes. 

12.Confirmatio abeffedu, — Sententia a- 


perta 

1g. Confirmatio ab. Autboritate. Sententia. 
occulta Gr aperta. 

1$. Efl Conclufio Sylogifmi ante Minorem 
pofira. 


15. Minor. Syllogifmi exponitur per Enu- 
guiones qua 4d Congeriem [je- 
at. 
16. Confirmatió Minori 2 Definitione. 
17. Altera Confirmatio à Contrario. 
1g. Amplificatio Contrari ab ffedu & 
[o 
Secmdum Argumentum. 
19, Eft Prolepfur» (eu Occupatio cbjedtienis , 
que cantiner Tranfitionemm perfcái , 
& primam partem Autecedentis. 
avi. Singuleram Scientiarum Definirienes, 
at. Cen- 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


10. Antrasis didiosios premisos* punktas, paremtas 
uibégimu ui akin priciininko argumentams; jo 
prasmé yra tola: kalbéti reikia ne bet 
kaip, o protingai. 

11. Did£iosios premisos sutvirtinimas remiantis 
pana&umu ir amplifikacija, kuri vadinasi ,gausinimu* 
(congerie) ic uideimu (commorazi. Tai figüros, 
12 Sutiirinimas remiantis pasckmémis. Aitkinuomoné. 
13. Sutvirtinimas remiantis autoritetu. Paslépta ir 
atvira nuomoné. 

14. Silogizmo isvada, pateikta pirmiau uz mazesniaja 
premisa. 

15. Makesnioji silogizmo premisa, sudaryta remiantis 
itvardijimu, kuris sicjasi su amplifikacija. 

16. Maiesniosios premisos sutvirtinimas remiantis 
apibrézimu. 

17. Kitas sutvirtinimas remiantis priesingybe. 

18. Priesingybés amplifikacija remiantis pasekme ir 
priciastimi. 

Antrasis argumentas 
19. Prolepsé*, arba uibégimas u£ akiu prietininko: 
priestaravimams; &ia panaudotas robulas peréjimas ir 
pirmoji antecedento* dalis. 

20. Asking moksh; apibréimai. 

Zr. termin paailkinima veikalo gale- 


* 1895 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ca»ur IX. 75 
a1. Condiafio feu. Confequens Entbywemas 
Tu ante feoundam partem ejus pofirum.— 

22, Efl altera pars. Antecedentis , 
Propofitio Expolitionis cwm (i4 
ratione allegoricà propofita,. 

25 Confinmatio ab Exemplo fabulofo , Tra- 
&atur per Secundum genus Ampli- 
ficationis. 

24. Exernatio à Contrario ; per Diftribu- 
tionem partium. Toraw eít Scientia. 
Partes Philofophia , Mathematica 
&c. 

2j. Complexio Expolitionis amplificeta ex- 
particula Quid, & Cur? 

26. Hic efl totum. Argumentum Epiche- 
remate compreben(um. Vide pag. 43. 

Tertium Argumentum, 

27. Tranfitio perfclta, in qua Attentio 
Benevolentia remevatur.- 

ag. Sententia aperta, in qua Major Sle- 
gifmi continerur cum [a confirmata 
mibur, que in plures Syllegifmos ecooluii 
po[ant. Vide pag. 31- 

29. Dilemma , que cemprebenditur & 

16 Minor 


* 184 * 


Z LIAUKSMINAS Oratoriné praktika.. 


21. livada, arba entimemos konsekventas*, einantis 
pirmiau u antraja jos dali 
22. Antroji antecedento dalis, o kartu stilistinio 
dailinimo propozicija, pateikta alegoridkai. 

23, Sutvirtinimas remiantis mitologiniu pavyz- 
diiu, panaudojant antraja amplifikacijos rüsj. 
24. [Kalbos] dailinimas remiantis priesybe ir daliu 
iidéstymu. Mokslas yravisuma, o dalys — 
filosofija, matematika ir t. t. 

25. Dailinimo pabaiga, sudaryta Zodeliu ,kas?" ir 
.kodél?" pagrindu. 

26. Cia pateikiamas visas argumentas, uibaigtas 

epicheirema'. 


Tre£iasis argumentas 


27. Tobulas peréjimas, kuriame atnaujinamas 
démesio ir palankumo siekimas. 

28. Aitki nuomoné, kurioje pateikiama did£ioji 
silogizmo premisa su savais sutvirtinimais, kurie 
gali pavirsti j daug silogizmu. 

29. Dilema*, kurioje pateikiama ir madesnioji 
silogizmo premisa, ir kartu jos isvada. 


Zu. vermimy poailkinima veikalo gale. 


* 185 * 


5. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


38e Dr ErocoriowE OmarORJ4. 
Minor Sogifmi, c- fand Conclufic 


de. E Minoris ab Exemplo fabu- 
lofo: 
31, Preserito & Trenfuio ad alteram Con- 
donem. 


32. Confirmatio altera Minori à Tefima- 
nie. 


E Amr iiut Teflimeni; per Compa- 
34. "Aliud lid tofimnitm com. funili Ampli- 


ficatione, 
3p. Sententio(e. Ratiocinatio idem confir- 


man. 

36. Tranfirio ad Exemplum. 

P pir oipe tertia Minoris ab Exem- 
plos fermata (uis v tionibus. 

3s. Amplifiatio Exempli ex — particula 
Quid &Q 10modo, perComparatio- 
nem. 

39. Epiphonema, quo repetitur Minor Syl- 
legifni bactema probata. 

42. Digreffio i» laudes Eloquentia ab ef- 
felibu fupernarur alib, 

t. Effe VERBI incarnati, 

2. Mif 


* 186 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


30. Makesniosios premisos sutvirtinimas remiantis 
mitologiniu pavyzd£iu. 
31. Praleidimas ir peréjimas prie antrojo sutvir- 
tinimo. 
32. Antrasis ma£esniosios premisos sutvirtinimas 
remiantis liudijimu. 
33. Liudijimo amplifikacija remiantis palyginimu. 
34. Antrasis liudijimas su panatia amplifikacija. 
35. Sentenciskas silogizmas, ta patj teigiantis. 
36. Peréjimas prie pavyzd£io. 
37. Tre£iasis maZosios premisos sutvirtinimas 
remiantis pavyzd£iu ir savais argumentais. 
»kas?", ,kodéb" ir palyginimu. 
39. Epifonema*, kurioje pakarrojama madoji 
silogizmo premisa, ankséiau jrodyta. 
40. Digresija Bkalbai palovinti, kurioje remiamasi 


Ze. verming paaikinima veikalo gale. 


* o o 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. Yer 

42. Mirfio SPIRITVSS. in linguit ignei , 
explicata C dilatata ex particulaCUR? 

43- Mem applicetur Propofito à Compara- 
tione funilium. 

444. Fffedu Elequentia. Apoflolorum., am 
plifcari ex adjundis potifim? Ubi, 
Quando, Quomodo per Ratiocina- 
tionem, rertium genu Anplificationi, 

«y. Idem confirmatnr autboritate CHRI- 
STI D. qui Eloquentibu commifit ple- 
bem erudiendam. — Amplifuatio eft 4 
Partium Diilributione, & à Caufa 
finali, 

46. Contlufio Sylogifmi * reditu Digref- 

LL 
PERORATIO. 

47. Tran[itio perfeia ad Perorationem., 

«à. Prima pars Perorations Recapitula- 
tio. 

49. Altera Pars Perorationi continens bre- 
"yc adhortationem, 


IN GENERE DELIBERATIVO. 
Caufa , Propofitio , Ksiríunie. 
Religiofus curam boneri Divvini babere. 


debet, 
17 Cha- 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


42. $v. Dvasios atsiuntimas ugniniais lie£uviais, 
itaitkintas ir iSdéstytas remiantis Zodeliu ,kodel?* 
43. Cia pat prijungiama propozicija, paremta 
panasiy dalyku lyginimu. 

44. Apalialu iskalbos rezultatai, i&déstyti remiantis 
daugiausia Zodeliais ,kur?", ,kada?*, ,kokiu 
büdu?*, panaudojant silogizma ir tre£iaja amplifi- 
kacijos rüij. 

45. Tas pats sutvirtinta Kristaus autoritetu, kuris 
—— inovams pavedé mokyti mones. Amplifi- 

kacija sudaryta remiantis daliu isdéstymu ir 
galutine priedastimi. 
46. Silogizmo isvada ir digresijos uZbaigimas. 


Pabaiga 


47. Tobulas peréjimas prie pabaigos. 
48. Pirmoji pabaigos dalis — pagrindiniu punkt 


* 189 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


184 Dr EroouriNr Omaronis. 

Charaá&er dicendi debet effe fublimi. 
ld agnofces ex. Periodir, Figura , Affe- 
ibu & Amplificaienibu, Nam Periodi 
in hocgenere majori ex parte folent 
effe Pneumatica: Figura ardentes: ARfe- 
Gus imirati : Amplificationes denfa. 
debet auté híc aparere cura exquifita 
circa jamduram verborum & cloquendi 
elegantiam quoad contextum di&ionü, 
Sic enim oftentaretur 1r;, quz in de re 
centis, 


* 190 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


 Pamaldus $mogus turi rüpintis Dievo garbinimu 


... Kalbos srilius-tusi büti aukstasis. Jj paZinsi i$ pe- 
riodu, figüru, afektu ir amplifikaciju. Sios kalbu rü- 
sies periodai daugiausia büna sudaryti pneumos [ikve- 
pio] principu, figüros verzlios, afektai jaudinantys, 
amplifikacijos glaustos. Pabandysiu tai pavaizduoti. 
O dl kalbos sandaros, tai cia nereikia ypatingai rü- 
pintis Zodziu jungimu ir kalbos graumu. Taip yra 
pademonstruojamas [i&kalbos] menas, kuris, kai kal- 
bama apie didelius dalykus, suma£ina kalbanéiojo 
autoriteta. [...]. [Kalbos pavyzdys praleidZiamas.] 


* mBÍt* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


IN GENERE JUDICIALI. 
Ex A8oris. 


CAUSA & PROPOSITIO. 
ariftodemus. eff punicnim. 
Koiigoer. 
Quia fugit 2pralic. 

CHARACTER dicendi propter di- 
&ain Difpofitione Cap. 8. debet effe. 
Infoww. Agnoícesautem Infamun 65 tc- 
nucm. Charaercm €x brevi ac fere vul- 

gari 


*3092 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


. Kalbos stilius, kaip buvo.sakyta 8 dalyje apie dis- 
pozicija, turi büti Zemasis. Zema ir subrilu stiliu pa- 
Zinsi i$ glausto ir beveik liaudisko kalbéjimo büdo. 


* 195 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


ii Dr Erocuriowe Omaronta, 
i modo dicendi.In hac enim dicédi 


[s io: 
Compolioratodi e Ofen ion nt 


ad Genw flóridum, & ad aliquem ye 


* 194 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné prakrika.. 


Mac éia periodai daugiausia ruri büti trumpi, figü- 
ros paprastos, afektai ramüs, kalbos kompozicija to- 
kia, kad nebütu matomas iskalbos menas. Nors kai 
kada kalba turi pasickti pakilios iskalbos lygi ir suia- 
dinti tam tikrus afektus. 


[Teisminiu kalbu analizé praleidiiama. — E. U.] 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


hoctantüm dico, quód quamvis ada- 
muffim elaboratus non fi; efttamen., 
clarus, & ad captum Tyronum acad 
jmitationemconformatus. Ceterüm.. 
ADVERTENDV Meft,quód ficut E 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Siose keturiose kalbose paband?iau praktiskai pa- 
demonstruoti tai, ka anksciau atskirai buvau isdéstes 
taisyklése ir pavyzd£iuose. O dél ru dalyku, kurie 
buvo isdéstyti ankstesnése dalyse, manau, kad pasie- 
kiau to, ko noréjau. Tuo tarpu apie kalbos puosnu- 
ma sakau tai, kas, nors ir néra visiskai apdorota, ta- 
iau yra aisku, suprantama mokiniams ir tinkama 
sekti. Be to, reikia atkreipti démesj j tai, kad, tiek 
kituose dalykuose, tiek £ia, monitu sprendimai, ypaé 


* ag9 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


234 Carur IX. 
Mis rebus ita hic quoque »wdieia bomi 
aum, przfertim Adolefcentinmn errare 
ontingit, Solent enim plerique /wyenez 
ornatiffimos interdü Scriptores frwpli- 
itatis arguere, &aliorum inferioris no- 
tz Zntborum vitia, veluti eximias virtu. 
tes, pleno ore deprzdicare, Ex eorum 
ergó numero fant sosnulli, qui totam., 
Oratoris gloriam» Figuri & Tropis, & 
Formulis dicendi fitam effe autumant, 
Vnde ubi adverterint non decffe. fibi 
*Phrafes ut vocant, &aliquam Latinà 
loquendi copiam, in Oraterum nume- 
nn) jamfe Segui nan pas omifsá po- 
li curd, quidquid pracipiti 

deles EE UE ERRAT effe 
fibi perfuadent. eAfíj acumina & Sen- 
tentia [c&antur :nequé quicquam elo- 
qui, nifi arguté,volunt. His Leci com- 
mime maximé placent. Hic enim hz- 
rent;& quà diutiüs haferint, de uni- 
verfaliffimis principijs differendo , eà 
meliüs fe Offcr» Oratoris fun&os. opi- 
nantur.Tandem plerzg nimiüm Studiofi 
Eloquentiz modü cain re fibi ftatuere 

non 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


jaunu, kartais büna kdaidingi. Daugelis jaunuoliu yra. 
iprate kai kada geriausiems ralytojams prikaitioti pa- 
prastuma, o kinj, menkesnés vertés autoriu ydas visa 
gerkle ilovinti kaip didziausias dorybes. Tarp ju yra 
ir tokiy, kurie mano, kad visa oratoriaus ilové pri- 
klauso nuo figüru, tropu, kalbos taisykliu. Todel, 
lai pastebi, kad jau yra ismoke nemalai fraziu, kaip 
jas vadina, ir tam tikra kiekj lotynisku Zod?iu, drista 
laikyti save oratoriais ir, nesirüpindami stiliaus dai- 
linimu, [mano, jog tai] k staigaus impulso paska- 
tinti ilpila, yra pasakyta graziai ir puikiai. Kiti vai- 
kosi $maik&tumy ir sentenciju ir mano, kad gerai kalba. 
tik tas, kuris kalba &maik&ciai. Kitiems labiausiai pa- 
tinka bendrosios vietos. Jie laikosi ju isikibe, ir kuo 
ilgiau su jomis vargsta samprotaudami apic univer- 
saliausius dalykus, mano, jog tuo geriau atlieka ora- 
toriaus pareigas. Pagaliau daugelis, per daug atsida- 
ve ilkalbai, negali rasti büdo kaip patiems joje reiktis. 
Jie nejvertina savo [sugebéjimu] ir kaltina kit [ià- 
kalba], kaip nuvalkiota ir prasta; patys save danai 


* 99 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Dr ELocuriQME ORATORiA, — 23g 
non poffunt. —Defcimnt enim fwa & 
damnant omnia, nt protrita& vulzaria; 
atque fe ipfos fzpe fine caufa hoflilem, 
in modum exerweiant, Vt igitar omni- 
bus fübveniatur, venit in mentem ali- 
uid ea de readdere, Nam illa quzan- 
te retulimus de Elecatione , fant caufz 
formales Ornatm , & quafi Reeule à 
Prisri, Sd videndüeft an aliquid cla- 


riüs à Pofferiori deprehendere polfi- 
mus. 


QVZRITVR, 


Queeffe poffit Regula ad diju- 
licandum, utrum aliquid or- 
naté & apté dica- 


tu 
A Niequam. refpondeam , SUPPO.- 
NO I Quod omnis Ornatus five d 
Natura fa&us,five ab Arte quzfitusad 
dele&andos eos fenfus & potentias re- 
fertur , à quibus fentiri percipique po- 
teft : ut colores ad recreandum ecwliem; 
Yoces&foyi ad aere; Leech 
E 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


be jokios prieZasties jie tarsi kokius priesus kankina. 
Taigi, kad bütu gilima visiems padéti atéjo i gilva 
mintis dar ij ta iuo klausimu papildyti. Mar visa 
tai, ka ankséiau isdéstéme apie clokucija, yra forma- 
lüs puosnumo dalykai ir tarsi taisyklés a priori. Bet 
reikia paZiüréti, ar negalime ko nors aiskiau pasakyti 
4 posteriori. 
Klausiama 


Kaip nuspresti, ar kas nors sakoma 
- eet niues v3 
puoiniai ir tinkama 


Pirmiau negu atsakysiu, tvirtinu: 


1. Kiekvienas 'pacénumas; arba i$ prigimties atsira- 


ninti tuos jausmus ir galias, kurie padeda jj pajusti 
Arsuvokti: pavyzd£iui, spalvos— akims atgaivinti, bal- 
sai ir garsai — ecd geqisaenis e S sko- 

e BST, bad 


bos pin NC 


*20 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


116 Carup IX, 
addeliniendum queste Meide Or- 
matu Oratoris diferendum eft;quód ni-. 
mirum ideo ab Oratoribus adhibearur, 
ut dele&et & mulceat aliquem fenfum, 
feu porentiam cognofcitivam.InterO/- 
ficia cnim Oratoris eft declare, quod 
fit Ornarw. 


SVPPONO1L Quàd omnis Erwx- 
&iatio fcu Propolitio perfe&a,conítans 
Subjetio, Copula, & Praedicare, quatuor. 
effe&us habere poteft in audiente; feu 
qui eam audit , quadrifariam interíüs 
C deexterierzinterm Senfm,ut anditut$ 
vifu nen agimus) Operatur, Prim? enim, 
pcr er endo, percipit jun&u- 
Tam vocum & fonum carum notat, et- 
jamabíqueulla prolatione verborum, 
animo cantàm, ut 

Petria eft candidus 

Singulz hujus PropofitionisSyllabz re 
fonantin animo: &qué voce prorun- 
ciatz numerum habent in auribus,enn- 
défilentio le&z , aut memoriá repeti- 
tz, babent in mente.Srcwsdo Rei figni- 
ficatz per vcrba imaginum feet pe 

an- 


*2x5ÓbÓó * 


2. LIAUKSMINAS. Oratorine praktika.. 


i viduje (apie isorinius pojücius — 
girdéjima ir regéjima — nekalbame) j keturias dalis. 
Pirma, kdausydamasis pagauna garsy sujungima ir 
ju skambesj, ir tà ir tai daro netardamas Zod£iu, vien &ir- 
dyje. Pavyzd£iui, Perras yra sviesus. Arskiri Sio pasa- 
kymo skiemenys skamba 5irdyje, ir kiek ju, garsiai 
iitarcu, girdi ausys, tiek, rylomis pakartotu ir iliku- 


Zinojus pomum iti mors vmm 


* 2x35 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX. [rd 
Phantafiam Terri». fntelle&a difcerni: 
fitne, id quod dicitur , erum, an Fal 
fum, aut faltem id cognofcere defide- 
Tx. Qwarn. Cogaiti re al 
gsiin animo cooritur, conformis rei, 
dequaetfermo, Sitexemplo illud de 
matre Euryal. Zineid.9.. 

— — acfubitus miferz calor offa, 
reliquit: 

Excaffi manibs radij;revolutáque pen- 
fa. Qui hzclegir.nocat I. celeves. 
memeros & przcipites; & ibi; Excwffr, 
violentos A4olofius cnicn fubfittit : de- 
inde Anapztti quafrimpul(i ab co,refi- 
limtIL Cermi quafi fidem Marro- 
nam; & fübità expallefcentem; radio/g, 
dc manibus cjus cadentes, LL, Intelligit. 
ideffe Conforme Feriati: ac hiscircum- 
flantijs pofitis, deouiffe hoc fieri. IV. 
Concipit aliquem 4feEum commfera- 
fionis erga afflitam matrem ex morte , 
unici filij. Hzcomaia. inqua-n fiunt ia 
pup eis UELUT 

0. 

SVPPONO LLL Qaàd hz fimgulz 
intcrio- 


* 204 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Kas skaito sias eilutes: 


1) pastebi greita ir staigu metra, nes Zodis ,excussi" 
(pai. ,i$musti") sudaro verzlu molosa, o nuo jo, tarsi 
pastüméti, atoka anapestai; 

2) tarsi mato sédin£ia moterj, kuri staiga isbala ir 
Saudyklé iskrinta jai i$ ranku; 

3) supranta, kad tai panas j tiesa ir, pridéjus ias 
aplinkybes, taip turéjo jvyktis 

4) pajunta tam tikra gailestj vienintelio sünaus mir- 
ties pritrenktai motinai. Visa tai, sakau, jvyksta klau- 
santiojo sirdyje, taip sakant, tiesioginio poveikio dé- 
ka, be apmastymo. 


5. Sios pavienés vidinés savybis (ju prigim 
Vergilius Aads Iz 4/5 
..-At subitus miserae calor ossa reliquit, 


excussi manibus radii revolutaque pensa. 
Cia Eurialo motinai pranciama apic jos sünaus mirrj (E. UJ. 


* 205 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Carur IX: 

interioris hominis virtutes (Natraps 
C difinthonem carum *Philofopbis relin. 
guum) ut munia, feu, a&us habent di. 
verfos, ita diverfis caufis dele&antur, 
& offenduntur, 

Primo Mufica. & menfuratrix. illa, 
s citca beni ior verfatur , 

his aptis capitur,refpuit ineptos. Ni- 
[penes decerni potell, qni 
nam (int numeri optimi, cim plurimi 
fuaviffimi effe poffint : ut patet ex Ca- 
ticis & Carminum generibus, Triple 
tamen numer in. Oratione multum, 
jutcunditatis haber, Eft autemis, qui (o. 
no & vocü concordi fimlis eft verfui 
Trochaicei fambco; Anapefhco, Hienim 
fecundüm fonuminveniuntur nonraro 
in Orationibus. utPbilip.s. 

Te mirer, Antoni quorum fatTa imiterz. 
E(tfonusCarminis Trochaici fimilis illi 
Senecz in Hypol, 

Huc adefle monífra Ponti, 
Sequitur, — Eorum exitim nan perborre- 
Jer, 


ER 


£2. LIAUKSMINAS. Oratorine praktika. 


ir skirstyma paliekame filosofams) turi ri skirihgas 


rie oütent metrái yra geriausi, nes daugybe gali büti 
labai maloniuy: tai matyri i$ dainy ir eilérascig met- 
ru. Ta£iau kalbai trys metrai labiausiai tinka: tro- 
chéjas, jambas ir anapestas. Dél savo skambumo jie 
dani kalbose, pavyzdiiui, [Cicerono] ,Filipikose": 
»Stebiuosi, Antonijau, kieno Zygius tu mégd£ioji*. 
Yra trochéjinis metras, pana&us j Sita, panaudota Se- 
nekos ,Hipolite": cia yra pabaisos Ponto". Arba: ,Ju 
mirties nebijok". Yra jambinis metras, panasus j sita 
trimetrinj jamba Horacijaus 2 epodéje: ,Laimingas 
tas, kuris toli nuo rüpesciy". [Cicerono] kalboje ,Uz 


*22) /* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ds EcocurtowE Ozaronis. 239 
Eft fonus [Jambici , fimilis illi Trimetro 
Epodz. E : 

Beatua ille, qui. negutijs. 
poserRoíioMuen s 
Quidoie Ws Quid mjeaneris t quid 

ind 


Eft fonus Anapzttici.fimilis illiin Tro- 
ada& z, In Chor. 

— — Fx Priamu., 

Felix quisquis , omia fecum 
Con[umpta videt. 
Sed hzc non follicité obíervanda. Vis 
&natura,(wr am dus)(ant optimi 
iftri. 


Secundi) imativa virtu tunc re» 
creatur , cüm fine difficultate exprimit 
vivà qua(i imaginem tei fignificate 
voces. Diffcwítas autem effe (olet in, 
exprimendisijs.quz fecundüm naturá 
ee non poffant,ue Zufftiam logua : am * 
bulare Virtutem, Aut quz nullo fenfa 
exteriori cognita (unt: nt nobis, qui 
monquam Elephantum turrium vidi- 
mus, aliquantüm difficilis ef ejus ima- 
go. J5gré cuim poffumus in animali 

turrim. 


* 208 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Selsta Rosciju i$ Amerijos': Ko nori daugiau? Ko 
Sieki? Kur verZiesi?* Yra anapestinis metras, panasus 
i Sita, panaudota [Senekos] , Trojietése", 2 veiksmo 
choro partijoje: 

s Laimingas Priamas, 

Laimingas kiekvienas, kuris 

Viskg su savimi nusineié. 

Bet viso to nereikia labai kruop&tiai analizuoti. 
Praktika ir prigimtis (kaip ankstiau sakiau) yra ge- 
riausi mokytojai. 

NL e 

tarsi gyva paveiksla to, kas nusakoma 
Sodiiais. Sunkuj paprastai Eyla tada, kai reikia pa- 
vaizduoti tokius dalykus, kuriu is tikruju negali bü- 
ti, pavyzd£iui, ,teisingumas kalba", ,dorybe vaik3- 
to*, Arba rokius, kuriu mes nesamce paryre isoriniais 
pojütiais. Pavyzd£iui, nelengva mums jsivaizduoti 
»boldtuora" drambli (elephantem turritu), jeigu nie- 
kada tokio nematéme. Mat sunku ant gyvulio pasta- 
yii boli. [sivaizdavimg sunkina, jei vienu metu. 


* 29 * 


S. LAUXMIN, Praxis oratoria. 


240 GarurIX. 

turrim edificare. Farigatur etiam ima. 
ginatio (i multa fimul ingerantur, aw: 
divería inter fe : aw: (i circamftantia a- 
liqua ex di&is defuifle intelligatur Pre. 
terea offenditur Jpaginatroa, (i imago 
eft turpis & horrorem creans; ut fi dicas 
Todes in CHRISTI facie [puta appende- 


runt. 

Tertio InteleHus: deleatur. cognita 
veritate five ca certa fit; five probabi. 
lis :idquenon folüm in veris Narrationi. 
bus exigit; fed etiam in fabulis hoc re- 
quirit. at quz finguntur.non peenent fe- 
cum faltem manifefté. Nam tametfi ali- 
undc (ciatrem fiam effe ; tamen fup- 

fira hac fi&ione petitur congruz af- 

ingantur circumftantiz. Dele&atur, 
etiam Intelle&us orex peElaris & rari & 
partienlaribus circumítantijs rerum, Ut 
eft illa. 

Excuffi; mambus vadj , revolutàgnt 

nfa. 
E: neid. 1 Vbi defcribitur pi&us T 
ilns ia Templo Carthaginenfi, 
Parit alia. fnguns, amifu y Trovstarmi, 


* 210 * 


2. LIAUKSMINAS Oratorine praktika. 


pateikiama daug dalyku arba skirtingu. Arba jeigu i$ 
Zod£iy aiikiai maryti, jog trüksta kokios nors aplin- 
kybés. Be to, jsivaizdavimo galimybés apsunkinamos, 
jei vaizdas yra slykétus arba keliantis siauba. Pa- 
vyzdiiui, jeigu pasakytiau: Zydai Kristaus veida nu- 


imonc atitikty vaizduojamos aplinkybés. Intelektas 
taip pat dziaugiasi netikétomis, reromis, dalinémis 
aplinkybémis. Pavyzd£iui, Sita: 
Siülas surriko Jeivoj, itkrito i ranky Jaudykl 
[Encida, IX, 476] 


Arba ,Eneidos" I kn., kur apraomas Kartaginos 
Sventykloje pavaizduotas Troilas: 


*2101* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


DzErocuriowE OmarORua, — 24a 
Mice: angue impar congre[fia de 
e 


: * 
Fertur equis: currüque beret efupinus. 

daani: 
Lora tenent tamcnz buic cervixá, comag, 

avabuntur 

Per terram: GF verzà pulvis snferibitar 

baflá. 
Hic particulares & inopinatz Circuim- 
fantiz miré recresncintelle&um, Of- 
fendimr veró fi falfa mauifefté (int , & 
impoffibilia, quz dicuntur. 44st cüm., 
enumerantur sitate Circumlantie, que 
facileex re intelligi poflunt, ut (i quis 
dicat Matrem Euryali audità morte Fi- 
lij doluiffz € fleviffe » ingrataeritnarta- 
tio, Caienim dubinmelt, Matrem au- 
ditá morte unici filij fevile; Debecer- 
gbaliquid dici molum. Quarri. 4p- 
guts Senfitéoma dele&atur Affethibus, fi 
érebustribuantur. Vnde A4ur, ob 
mortem uaici filij tantàm fZre ;non eft 
conveniens, Soror enim idem, aut plas 
facit, Exprimi ergà deber vehessens 
tonfiernatroin Matre, — Dersde dele&a- 
Bette dioe. fierefeat uffetine, 
vt 


* 212 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Mato Enéjas, haip ginklu netenka ir béga Troilas, 
Vargias karys, kovon nelygion priei Achila iéjes. 
 Lekia £irgai, jis ratuos dykuos aukitielninkas tjso, 
Bet nepaleid&ia vadéiu, plaukai ir kaklas nusvires 
Velkas Zeme, o ietis virüne brükinj joj rao 
(478—482 eil. Venté A. Dambrauskas) 


Cia dalinés ir netikétos aplinkybés nuostabiai gai- 
vina intelekta. Jj Zeidiia, jeigu kaltinamieji dalykai 
yra aiskiai melagingi ir negalimi. Arba jeigu iivardi- 
jamos nuvalkioros aplinkybés, kurias lengyai galima 
suprasti ii patios situacijos. Pavyzdiui, jeigu kas nors 
pasalyny, kad Eurialo motina, iigirdusi apie sünaus 
mirtj, kentéjo ir verké. Toks pasakojimas bus nema- 
lonus. Nes kas gi suabejos, kad motina, iigirdusi apie 
vienintelio sünaus miri, verké. Todél reikia pasaly- 


j E 
ae dics ptsiemelio eicit aiticr yre 
netinkama: ta patj arba dar daugjau daro sesuo. Todél 
motinos jausmuose reikia pavaizduoti staigu isgasti. 


* H5 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


smplet. 
Hunc ego te Eurjale afpicio. Cc. 
Quod dicas. 
Foolat interea: Nati caput. afpicit bafi 
Preficum: lachrymis vultum perfufa pro- 
fatur. 
ne egotefili cerno; 
Togratifima eri Oratio, Aféthu enim. 
concitatus prit verfibus, repenté 
languefcer. Vixenim alicujus Ztmci af- 
fetim (equentes verfus exprimant noa. 
"Matri, Offenditur ergo Animus Afe- 
bu incongrue € deficientibu. 
SVPPONOQquartó:Hac omnia dicta 
non effici, nifi mediantibus verbis, In 
verborum ergo deleum & u[um quàm 
rimüm ingenij & Artis conferunt 
Oratores przftantes, Veltiuntenim o- 
mnia aptilfimis Epirbetiz: & voces itas, 
vebuaccornodant;ucnontam narrare, 
quàm 


* 214 * 


£. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


TToliau, jauciame d£iaugsma, kaip buvo anks£iau pa- 
sakyta, jeigu afektas stipréja. Taip daro Vergilijus. 
Tolesnés eilutés [apie Eurialo motina] tokios: 
Plaukus sau raudama, prie pylimo béga pamilus 
Ir pirmutiniy gretu, jai nei be prieiai, nei ietys, 
Nei be pavojus galvoj, padange srodkia jos skundas: 
Koki tave, Eurialai, regiu? 
(Eneida, IX, 477-481. Verte A. Dambrauskas) 


Jeigu ta patj nupasakotum taip: ,Skubiai isbéga. 
Mato sünaus galva, pamautz ant ieties. Laistydama 
veida asaromis sako: ,Stai matau tave, sünau", — tai 
büry nemaloni kalba, nes afektas, sudadintas anu 
pirmuju Zod£iu, staiga ima silpti. Galbüt kokio nors 
draugo jausmus tos eilutés ir iéreitkia, bet ne moti- 
nos. Taigi müsy siela jZeidia netinkami ir nepakan- 
kamai stiprüs afektai. 


ir mena labiausii parodo  parinkdami ir vartodami 
tinkamiausiais epitetais, taip. 
pritaiko Zodiius dalykams, Isecspem 


pasakoja, kiek piesia ir tarsi pirétu 


* 25 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Dz Erocurtows OzaroRrA 143 
quàm pingere, & velati digito feriem ve- 
rum. dee tpm Sic Cic, 
Philip,2. Templum | Coscordie api 
vit(*lam concerdie,quà ar&ioremcon- 
cordiam indicaret, Virgilius verà de- 
fermitatem Polyphemi vel folá compofr- 
Apt vocum apertiffimé oftendit, JE. 
neid. 3. 

Monfirum horrendum informo jingent, 
ti lumina ademptum,  Etcucrentem e- 
quum. aeid, g. 

Quadrupedante putrem [onitu quatit 
sngula campum, His ita (apppofitisad 
quzfitum. 

DICO, Illa Oratio, frve foluta [roe li- 
gata; eft ornata & apta;cajus & Numeri 
implent menfuram animi ; & mago re- 
rum propofitarum facilé formari po- 
telt, & Persas probaliter Intelle&ai 
apparet; & Afi cum naturá rei con» 
gruit. E contr, Illa e(t deformis & in- 
eptequz hoíceeffz&üs przítareno 
teft; nempe fi perturbata eft. (ine diftin- 
&ione congruáCommatum.Membro- 
rum& Periodorum. 5 obfcura; fm^ 

M; pii- 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


dalyki eiga. Antai Ciceronasantroje,,Filipikoje* San- 
tarvés sventykla pavadino Santarvés cele, kad sitaip 
parodytu glaudesne santarve. Vergilijus Polifemo bjau- 
rum arba laukiniskuma aitkiausiai pavaizdavo pa- 
rinkdamas [tinkamus] odzius: 
Miléinas tas, fiurpu kretias ir 3viesg prarades. 
(Eneida, III, 658. Vert A. Dambrauskas) 


O beégantj Zirga taip aprase: 
Kerta kanopom &irgai, ir dunda dulkédama 3emé. 
(Eneida, VIII, 596. Verte A. Dambrauskas) 


Taigi &iaip atsakes j klausima, pridursiu. Ta kal- 
ba, tick poctiné, tiek proziné, yra puosni ir tinkama, 
kurios ritmas pripildo siela: kurioje déstomus daly- 
kus lengvai galima jsivaizduoti; kuri protui atrodo 
panai j tiesg; kurios afektai atitinka dalyku prigim- 
tj. Ir, prieingai, ta yra negraái ir netinkama, kuri 
tokiu rezultatu pasiekti negali; jeigu yra padrika, 
tinkamai nepadalyta j atkarpas, narius ir periodus; jeigu 
neaiiki; jeigu nejtikétina ir nutolusi nuo propozicijos. 


3 8 


$ LAUXMIN. Praxis oratoria. 


244. Carur IX. 
pelfibila. & aberransà Propofito, | Side. 
nique carer afe & languet. veluti 
emortua, Ratioafferti patet ex Suppo- 
nendis. Inde jam collige: eam folá efe 
rationem, cur inter Latinos Oratores 
CICERO, & inter Po&as VIRGILIVS 
principem locumtenenr. Hienim duo 
vel maxime hiíce rebusexcellunt. Alij 
jnoqueClafficz Autbere s;anufquifque in 
no genere, proximá ipfis laudem me- 


rentur, 
Iam ad diffolvenda dubia, quz hic 

etiam occurrere poffunt 
NOTANDVM ESTI. Niwmerum 0- 
ratorium elegantioremiaterdum datà 
operá vitandum effe;ne Artem offentare 
Orator videatur: quz resin magnis & 
ferijs rebus gratiam, przfertim. apud 
dentes & do&os viros, perdit:quod 

anté monutmus. 

NOTANDVM EST IT- Quàd 4b- 
Jfralia voces non facelfant Imagmations 
diffcultarem, fiillz a&iones, quz for- 
mis tribuuntur, conveniunt ipfi Subje- 
&o, rationcillaram formarum, Tanc 
enim 


* 218 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Pagaliau, jeigu stokoja afektu ir yra silpna, tarsi mi- 
rusi. Sio pasakymo esmé paaiskinta anks£iau isdés- 
tytuose [punktuose]. Taigi turbüt aitku, kad tos es- 
més atitikimas ir nulémé, kodel tarp lorynu oratoriu 
pirmauja Ciceronas, o tarp poetu — Vergilijus. Juod- 
viem labiausiai büdingos ios savybés. Kiti klasiki- 
niai autoriai, kiekvienas savaip, nusipelno &alia ju pa- 
na&ios Slovés. 

Dar reikia paaiskinti kai kuriuos abejotinus klau- 
simus, kurie €ia gali iskilti. 


I ais iir -———— 
gesnio oratorinio j 

rius demonstruoja sa; : tai, kalbant apie di- 
diis ir Timtus dalykus, ypaé protingu ir molt 
3moniu akyse, praZudo [kalbos] Zavuma. Dél to jau 
ankséiau jspéjome. j 


II pastaba. Abstraktüs Zod£iai nesudaro sunkumu 
vaizduotei, jeigu tie veiksmai, kurie reikalauja [Zodi- 
nés] iiraitkos, atitinka parj subjekta ir tos raitkos rei- 
kalavimus. Mar rada gebéjimas jsivaizduori priklau- 
so nuo subjekto, ir tada protas masto apie tai, kas 


* n9 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Dz ErocurtowE OmxarOmn, 344 
enim imagimativa adhzret Subjecto ; & 
Jutelletina de eodem, quod dicitur;intel- 
ligi. Cicero Philip, 2. Perfeci eperie 
fuccifivis , ut mee. vigilia » mead, litera, 
C juventuti utilitati, € nomini Romano 
laudis eliquid adferrent. Hic omnes vi- 
lie € lere cum Cicerone agnofcun- 
tur:aut potiüs ipfe Cicero wigil &* litera- 
Tut. Madasiideeloqueudieit frequen- 
tiffimus apud Oratores & elegantiffi- 
musjimó neceffarins. Vixenimaliquid 
diferte dici poteft fine huj modi abftra 
Gionibus. Quod fi Ferme à Subjeto Js 
unis ca tribuantur que recspfisfor. 
mis, nec SubyeHo,r atione carum Forma 
rum veré congraunt;( Vt gui Charitas 
tem cum Toleranti, aut ambulare 6$ core. 
queri Virtutem ) vonc vix. fieri poteft, 
quin offendatur vis Imaginativa & in- 
telle&us. Ideà nec affectos concizari, 
nec quicquam fingulare effici talibus 
figmentis poteft.Intellige autem de $o- 
datd Oratione , 8 derebu ferijs que ab 
Oratoribus tradantur. Po&is enim 
id, (fitamen adf: Prudentia interdum 

M3 licer 


* 220 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


kalbama. Pavyzd£iui, Ciceronas antroje , Filipikoje" 
[sako]: ,Pridéjes papildomu pastangu, pasickiau, kad 
mano budéjimai ir mano raktai atnestu kaZkiek nau- 
dos jaunimui ir roménu sovei". , Budejimai" ir rai- 
tai" &ia yra suprantami kaip pats Ciceronas ,budin- 
tis* ir ,ralantis". Toks kalbéjimo büdas yra labai 
da£nas tarp oratoriu ir labai puikus; dar daugiau — 
bütinas. Vargu ar galima ka nors graiai pasakyti be 
Sitokiu abstrakciju. O jeigu Zod£iais iisakomi nutole 
nuo subjekto dalykai, kurie neatitinka nei Zodinés 
raiskos, nei subjekto pagal tai raitkai bütinus reika- 
lavimus (kaip antai kalbéti apie meile ir tolerancija, 
arba vaik&cioti ir skustis del dorybés), tada gali atsi- 
tikti taip, kad bus paieista vaizduotés ir intelekto 
galia. Todél nei suZadinti afektu, nei ko nors ypatin- 
go pasiekti tokiais isigalvojimais negalima. Taigi su- 
sitinok, kas oratoriu yra kalbama apie prozine kalba 
ir apie rimtus dalykus. Tuo tarpu poetams tai lei- 
diiama (jeigu tik neprarandama proto), ypat kai [Jo- 
dine] forma pateikiama kas nors, kas siejasi su tikrais 
dalykais. Pavyzd£iui, pasakymas , Vainikuoti vasara 


*21* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


246 Capur IX: 
licet; prafertim quando fermi; nonnul. 
lisaliqua tribuuntur propterconnexio 
nem earum cum rebas veris.Licet enim 
e/£ffatem coronare ferto,  fpiceo, Tntelli. 
gimus enim bíc homines , qui eo anni 
temporc fic coronarifolent, Deinde in 
rebus ludicris, ex quihus fola dele&atio 
& jocus quaritur, ifla locum habent, 
Infoper in rebus alerericiz & myflici (o- 
lent hojufmodi formz induci, Pf. 84. 
eMfiricodia & Veritas obviaversnt. fr. 
br. luflitiac pax ofemlate. 'famt.Hicenim, 
quoniam calefte continetur myflerii; 
reveretur divinam authori- 
Tatem; & ad me beieued 
erigitur; Alioqoi fii nus - 
Picus pe aes NOCERE 
ColiBiviretiam Oratori fimile quidaf- 
Eit Ne Catil, 1, Patrie cumCi. 
cerone loquitur; conqueritur Rtfp. In 
telliguntur enim his piii [2 

ves; 

NOTANDVMEST III Quóàdznid. 
detis non de fingulis, ut dicantur, il 
licà: ferc judicium , fiue ver» -« 

falfin. 


£. LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


varpu vainiku*. Cia turime galvoje Zmones, kurie iuo 
met laiku paprastai Sitaip yra vainikuojami. Tai pa- 
sitaiko pramoginiuose Zanruose, kuriais siekiama vien 
tik malonumo ir juoko. Be to, &itoks kalbéjimo bü- 
das da£nas alegoriniuose ir mistiniuose dalykuose. 
Pavyzd£iui, 84 psalmé: , Susitiks ten Gailestingumas 
ir Itilimybé, pasibuciuos Taika su Teisybe". Ka- 
dangi ia kalbama apie Dangaus paslaptis, protas pa- 
junta pagarba dieviskajam autoritetui ir stengiasi su- 
prasti aukstesnius dalykus. Kitu atveju, jeigu tai 
pasakytu bedieviskas oratorius, sukeltu juoka. Pana- 
süs dalykai leidziami oraroriui kuopiniuose vardaZo- 
diiuose. Taip pirmoje kalboje , ries Katiling" su Ci- 
ceronu kalbasi Tévyné ir skundiiasi Respublika. Siais 
Zod£iais £ia suprantami pilicciai. 

III pastaba. Intelektas dél atskiru dalyky ne tuoj pat, 


kaip sakoma, nusprendiia, ar jie teisingi ar neteisin- 
gi, bet palaukia pasekmin ir apgalvoja, kokios buvo 


*25* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Ds Etocurtone OgArOR1A. 247 
falfum ; fed expe&at fequentia; & qua 
miffa funt,recolit.Itaquererum 


ne- 
xum inter fe, & earum firmamenta di- 
judicat; quain fingulis Periodisnon in- 
veniuntur. Desde in ledicrir rebus 
patitur aliquid contra rationem dicis 
feriis nonitem. 

NOTANDYVM EST IV. ZAfétium 
vtbementem efe non poffe, nifiin cert 
&notabiliOrationisportione, Lewis 


frequentius occurrit, 

NOTANDVM EST V. Quàd, fi 
fierinon poreft,ot omnia, quz Orna- 
tup requiri diximus , ad(int, cerandem 
eff, uc faltem ZntelleBui: farisfat. Nifi e- 
nim babearis id, quod namrá fod re- 
quiritmgraratrit emis dicho, Ekquam- 
visconabimur excw/are C laudare , quz 
pulo pincuekdsn te 
junum fentietnus.Experientia id quem- 
visdocere poteft, di eP/cwraw alicj9&c 
difülutam Orationem aut Concimem au- 
di:. Si veró fatisfit rarioni, alii defeétus. 
utcunque zolerabiles erunt. 

NOTANDVMEST VLQuodnon- 

Ma nulli 


* 224 * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


prielaidos. Taigi issiaiskina dalykuy tarpusavio rySj ir 
ju Pagrindus, kurit nepasitaiko atskiruose perioduo- 
se. Kita vertus, pramoginiuose dalykuose leidziama 
pasalyti ir ai, kas prietarauja protui, rimtuose — ne. 


IV pastaba. Audringi afektai gali büti panaudoti tik 
tam tikrose ir ypatingose kalbos dalyse; dainiau su- 
tinkami ramüs. 


deem neturésite to, ka reikia turéti i$ prigimties, 
visa kalba bus nemaloni. Ir nors bandysime kalbéda- 
mi kaltinti arba girti, müs dvasia bus sausa ir alka- 
na. Tai gali parvirtinti i$ patirties kiekvienas imogus 
girdédamas kieno nors neaiikia ir nerislia kalba ar 
pamoksla. Ta£iau jei protas bus patenkintas, visi kiti 
trükumai bus pakenciami. 


VI pastaba. Kai kas Ciceronui ar Vergilijui prikita 
paprastumq ir priesina juos kitiems, kurie, ju 


*25* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


448 Carur IX. 
nulli Ciceremom aut. Parpiluum fimplici. 
ul 


eorum judicio fublimixs & artifei 
loqai videntar; cesa^f. vel quód mal? 
ab imitio Precrptis. Rhetorieir. imflituti 
fent, & minus confiderata aliorum af- 
ferra,veluti certiffima Elogmentie dogma- 
1 arripnerunt : vel quód,ciiw owria fa- 
cili percipiant , nibiP in ei Artis C Elo- 
quentie efft fu[picantur, Contrá tumidis 
& afftlatirdeleGantur,proptereà quód 
ut in omnibus rebus, ita in verbis mon- 
fra €! portonta rapiuntad fe eculos C a- 
mimo: curioforum . üm Iuvenum, 
Deindc quod cum folis attendát verbis. 
dererum yeritate. sminw [unt felicii; & 
quz intelligunt, eaersdita C inge- 
ofa effe putant, e, c, cà illud Virgili 
legunt JEneid. 5. 
pee eerulens [uprà caput. adfitit imber. 
lem , Plyemema, ferens : & inborruis 
snda tentbris, ies 
Quia imbrem eguitatem, & alatam no- 
Zim non vident;fed omnia verba pla- 
na& per fficua, putant effe. fowplicio. Ex 
apud 


£ LIAUKSMINAS. Oratoriné praktrika.. 


manymu, kalba pakiliau ir meniskiau. To priefastis 
yra ta, kad arba nuo pat prad£iu blogai suprato reto- 
rikos taisykles ir menkai apgalvotas kity mintis pasi- 
&iupo kaip kaZkokias tikriausias iskalbos dogmas; ar- 
ba, kadangi viska lengvai supranta, jtaria, kad [minétu 
autoriuy veikaluose] néra iskalbos meno. Savo ruoztu 
ipüstais ir afektingais dalykais déiaugiasi, kadangi, 
kaip visur, taip ir Zod£iuose, baisüs ir isgalvoti daly- 
kai patraukia akis ir sielas smalsiu, o ypac jaunu. Ki- 
ta vertus, kadangi visa démesi skiria Zodziams, daly- 
kar tiesa majai juos jaudina, ir ai, ka sunkiai supranta, 
laiko esant mokslinga ir protinga. 

Taigi kai skaito tokias Vergilijaus eilutes (Enei- 
da, V, 10-11 eil): 

Debesys tuosyk, viri jo galvos padümaue, atuaro 

Audrg ir nakt, patiurpsta vilnim vandenynas aptemes, — 

(Vent£ A. Dambrauskas) 


nors skrendan£ios audros ir sparnuotos nakties ne- 


matyti, bet visi Zodiiai yra aisküs ir suprantami, tad 
mano, jog jie yra paprasti. Arba Cicerono kalba ,Uz 


*2me* 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


Dr Erocurtowr OsarORu, 249 
apud Ciceronem pto M. Marcello, Dz- 
muifá gentes immanitate barbaranyraul- 
vixdaie snmumerabiles, loci imfenitas, 
eweni genere. copiarums abundantes Gc. 
Mallent calcazam Galliam, gementems 
Germaniam, procidentem ad genua Bn- 
tanniam ; Orbem terrarum in:ri, 

à Cafare du&iam audire : atque hac illis 
fumma Elsquentia effe videretur,cümre- 
vera ftolida effet & puerilis ja&antiau, 
indigniffimatanto viro. Tyronesigitur 
ftudeant inprimis veram CP genuimam. 
Eloquentiam digmofeere: deinde conen- 
turimitarsfed non nimis folicité, Ipfis 
enim ad comparandam verborum co- 
iam ab initio affe/lario neceffaria eft. 

NOTANDVM EST VII. Quod Af- 
filia vehementior, fappofitá veritate, 
fzpe orna: eleganter ca.quz alioquin in- 
eredibilia viderentur, & ad. efforman- 
dam imagiaé difücilia: utin illis Clau. 
diani verfibusin 3 Honor. Conful. 
Qximium Diletle D EQ , csi funditab 

antri 
«Aly armatas Hyemes, oui militat 4- 

ibers 
M5 E 


* 28 * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Marka Marcela": , Sutramdéme tautas, barbaritkas 
Ziaurumu, nesuskaiciuojamas didumu, neaprépiamas 
Zemiy platumu, klestin£ias visokios rüsies istekliais" 
ir c. t. Jie labiau noréty girdéti ,sumindyta Galija", 
»dejuojanti Germanija", ,ant keliu puolanti Brita- 
nija", ,pasaulis, Cezario pergalingai nukariautas"; 
jiems atrodo, kad tokiu büdu parodoma puikiausia 
i&kalba, nors i$ tikruju tai yra tik kvaila ir vaikiska 
savigyra, neverta Sitokio vyro. Taigi pradedantys ora- 
toriai tegu stengiasi pazinti tikra ir natüralia iskalba. 
Paskui tegu bando imituoti ja, bet ne per daug uo- 
liai. Mat nuo pat pradiiu jie turi jausti karkta troiki- 
ma sutelkti Zodiu gausa. 


VII pastaba. Stipresnis afektas, paremtas tiesa, da?- 
nai puikiai puosia tuos dalykus, kurie kitu atveju at- 
rodyty nejtikétini ir sunkiai jsivaizduojami, kaip Siose 
Klaudiano konsula Honoriju Slovinanciose eilutése?: 
O numylétini Dievo, kuriam, olas atidares, 
 Siuntia Eolas ginkluotas audras, ir eteris gelbsti; 
Fiiys edam IM E sium RNC NUEE ir 
pancgitinius kürinius. Seké Lukano, Stacijaus, Juvenalio küryba 
Cituojamos eilutés paimtos i$. Panegirikos Honorijui Augustui, 
trefiakart ürinktam konsulu* (Panegyricus dicus Honorio Augusto 
tertium consuli). Zr Claudii Claudiani Carmina 
Edidit John Barrie Hall. Leipzig, Teubner, 1985, p. 56. 


* 29 * 


S. LAUXMIN. Praxis oratoria. 


150 Carur IX. 
Et conjurati veniunt ad. Claffta venti. 
Eft quidem difüicile cogitare armata 
byemes, & audire jmrantes ventos :atta- 
men quia praceffit vera hiftoria. 
Te propter gelidis Aqwilo de monte pro- 
eclia 


Obrwit adver[as acier, revolutag, tela 
Fertit im amtboress 6$ tmrbine reppuli 


baffas. 
Hác veritate fappofitá, quod fequitur 
lxelecusapienban cond ym non. 
gratis fingifabulam; ute conclu. 
risa EE vr- 
bementiere affcn res mirifica placer., 
Hacmihi vifa funt deOrsatuOrationis 


* 2:0 * 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


Zenklg tau davus, ruojau atvyksta véjai prisieke. 
(96-98 eil. Verté E. Ultinaité) 


F6 tiesy sunku jsivaizduoti ,ginkluotas audras* 
(armatas hyemes) it, prisiekian£ius véjus" (jurantes 
ventos), taiau anks£iau buvo minétas tikras jvykis: 

Tau j pagalbg audra ledine Akvilonas ateina, 

Prielo udgriüva gretas ir stréles apgretes nukreipia 

Vel pried siuntusius jas, ir sükuriu ietis iiméto. 
(93-95 cil. Verte E. Ulcinaité) 


Priémus £ia tiesa, protas pateisina ir tai, kas eina. 
toliau, kadangi maro, jog ne &iaip sau yra kuriama 
fabula, bet samojingai papasakojama tiesa. Taigi pa- 
sakojimas nepaprastai patinka, kai pirmiau cina stip- 
resnis afektas. Tiek, man atrodo, reikia pasakyti apie 
kalbos puosnuma. 

Vené EUGENIJA ULCINAITÉ. 


Versaik Sigismundus Lauxmin. Praxisoratoria sive 
praecepta artis rhetoricae. Francofurti ad Maenum, 1666. 


* 294) Á 


Z. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


KAI KURIU Z. LIAUKSMINO 
RETORIKOS TERMINU 
PAAISKINIMAS 


AMPLIFIKACIJA — (lot. a»plificario) — kal- 
bos plétojimas, jtaigos didinimas naudojantis 
sinonimais, epitetais, palyginimais ir kt. re- 
torinémis figüromis. 

ANTECEDENTAS -— (lot. antecedens) — 
pirmasis loginés implikacijos narys, po kurio 
cina antrasis implikacijos narys konsekventas 
(lot. consequens) — iivada. 

DIGRESIJA — (lot. digressio) — oratoriaus nu- 
krypimas nuo pagrindinés temos, sickiant pa- 
teikti papildomu loginiu ar emociniu kalbos 
argumenty. 


* 23:2 * 


Z LIAUKSMINAS. Oraroriné praktika.. 


DILEMA -— (gr. dilemma) — loginis 
o kita — skirstytiné. 
DISPOZICIJA — (lot. dispositio) — antroji 
retorinés kalbos dalis. Temos suskirstymas 
limis, iidé 
EPICHEIREMA-- (gr. epicheirema) — glaustas, 
trumpas loginis iiprotavimas. 
EPIFONEMA -— (gr. epiphonema) — 
EKSPOLICIJA — (lot. expolizio) — stilistinis 
ELOKUCIJA - (lot. elocutio) — trecioji 
inés kalbos dalis. Silistini: inis kall 
parengimas. 


ENTIMEMA - (gr. enzhymema) — nepilnas 


INVENCIJA —- (lot. inventio) — pirmoji 


*25* 


Z LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika.. 


retorinés kalbos dalis. Temos suradimas ir 
pee " irinki 
KONSEKVENTAS — ir. antecedentas. 


PNEUMA - (gr. pneuma — kvépavimas, 
dvasia) — retorinio periodo rüsis, kuri remiasi 
oratoriaus fizinémis galimybémis: kalbétojas 
tesia perioda tol, kol ustenka kvapo. 
[KVÉPTIEJI PERIODAI — iaip vadinami to- 
él, kad suderinti su kalbanciojo kvépavimu 
(ikvépimu ir iskvépimu). 

PREMISA — prielaida, viena i$ loginio 
silogizmo rütiu. 

PROLEPSÉ — (gr. prolzpsis) — nuojauta, 
numatymas, kai oratorius aplenkia oponento 
argumentus ir i$ anksto juos atremia. 
PROPOZICIJA - (lot. propositio) — retorinés 
kalbos dalis, isplecianti, aiskinanti pagrindine 
tema. 


* 24 * 


2. LIAUKSMINAS. Oratoriné praktika. 


SCHOINOTENIS - (gr. schoinotenes— virve, 
grandinc) — retorinio periodo rülis, susidedanti 
i$ daugelio trumpy atkarpu; ,sakinys — virvé".. 
SILOGIZMAS — (gr. sllogismos) — dedukci- 
nis loginis isprotavimas, kurj sudaro dvi prie- 
laidos (did£ioji bei maZoji) ir i$vada. 


Sudaré EUGENIJA ULCINAITÉ 


$5 


* 295 * 


Prof.habil.dr. 
EUGENIJA ULCINAITÉ. 


Z. LIAUKSMINO RETORIKA 
EUROPOS BAROKO ESTETINIU 
IDEJU KONTEKSTE* 


Zygimantas Liauksminas (gimé 1596/97 Zemaitijoje, mi- 
ré 1670 09 11 Vilniuje) — vienas Zymiausiu senojo Vilniaus 
wniversiteto profesoriu. Kiles i& Zemaitijos bajony Seimos, 
jézuitas (1616). Vilniaus universitete studijavo filosofija 
(1619-1622), teologija (1625-1629), véliau jvairiose jézui- 
u kolegijose (Polocke, Nesvyziuje, Vilniuje) désté retorika, 
filosofija, teologija, paciu sudétingiausiu Vilniaus universite- 
to laikotarpiu (1655-1657) buvo jo vicerektorius, Kraziu ko- 
legijos rektorius (1661-1665). Filosofijos (1638) ir teologi- 
jos (1642) daktaras, retorikos (1648), graiku kalbos (1655), 
muzikos (1667) vadovéliuy autorius, pamokslininkas, admi- 
nistratorius, Lietuvos jézuitu viceprovincijolas. 


ilniaus universiteto sukaktis: 1579-1989. 


medtiaga. V., 1989. Kalba taisya. 


* 236 4 


2 Liauksmino retorika.. 


Z. Liauksmino veikla yra palyginti nemazai tyrinéta. Aptar- 
o5 jo filosofinés ir teologinés paziüros [13, p. 444; 21, p. 110- 
1131, retorikos [20; p. 85-94; 23, p. 90-92] ir muzikos [7, 
p. 9-46] vadovéliai. Nauja, platesni ir i&samesni, Z. Liauksmi- 
no mokslinés bei pedagoginés veiklos jvertinima yra dave 
lenku mokslininkai Bronislovas Natonskis [9, p. 578-579] ir 
Liudvikas Piechnikas. Pastarasis , Vilniaus universiteto istori- 
joje" pazymi, jog Z. Liauksminas kartu su kitais 2ymiais to. 
meto profesoriais (prie ju priskiria Motieju Kazimiera Sarbievi- 
ju, Jona Ryvockj, Toma Klagiju, Jona Chondzinski, Mikaloju 
Kmici£iu) Vilniaus universitete susibüré j humanistu büreli, 
kuris ,suküré ypatinga antikos ir antikinés literatüros kulta* 
[11, p. 80, p. 84], padéjo Vilniaus universitete stiprinti huma- 
nitarinius mokslus, ypa€ retorikos ir graiku kalbos mokyma, 
i&vengti tokio nuosmukio, kurj XVII a. antroje puséje patyré 
kitos Lietuvos ir Lenkijos jézuit kolegijos [12, p. 185-186]. 

Vis délto Z. Liauksmino mokslinis palikimas dar ne iki 
galo istirtas, jo reikimé XVII a. Lietuvos kultüriniam gyveni- 
mui dar nevisikai jvertinta. Siame straipsnyje bandysime 


artis rhetoricae" (Oratoriné praktika ir retorikos meno taisyk- 
làs) pirma karta buvo itleistas Braunsberge 1648 m. Jj suda- 
10 1631-1635 m. NesvyZiuje skaitytas retorikos kursas. XVII- 
XVIII a. &ios knygos buvo i&leista dar 14 leidimu, ir visi uz 
Lietuvos ribu: daugiausia — Vokietijoje, keletas — Cekijoje ir 
Austrijoje. Stai tu leidimu chronologija: | — 1648 Braunsber- 
ge, ll 1658 Miunchene, IIl 1665 Frankfurte prie Maino, IV — 
1666 ten pat, V — 1675 ten pat, VI — 1680 Kelne, VII — 1682 
Frankfurte prie Maino, VIII — 1690 Viurcburge, IX — 1705 


* 23] * 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


Kelne, X-— 1707 ten pat, XI - 1710 Prahoje, XII— 1717 Kelne, 
XIII — 1720 Vienoje ir XIV.— 1732 Kosicéje. Tokius duomenis 
pateikia Karolis Estreicheris [6, p. 130], kuris, eje, nenuro- 
dé 1665 ir 1682 m. leidimu, iuo metu Zinomu de visu. Kita 
vertus, ne£inía, ar visi K. Estreicherio nurodyti leidimai rea- 
liai egzistavo. Mums Lietuvos ir Lenkijos bibliotekose teko 
matyti tik penkiu leidimu egzempliorius (1648, 1658, 1665, 
1666, 1682). 

Vis délto kas lémé toki lietuvit autoriaus knygos popu- 
liaruma? Tai néra tustias klausimas Zinant, kad aptariamuo- 
ju laikotarpiu retorikos veikalu buvo leidZiama labai daug. 
Kiekvienas ratas, kiekviena konfesija, netgi kiekviena mo- 
kykla turéjo savo retorikos mokslu autoritetu, kuriais rémési 
ir seké. Jézuitu mokyklose Zymiausi buvo: ispanas Kiprijo- 
nas Soarijus (Soarius), prancüzai Mikalojus Kausinas (Caus- 
sinus), Prancikus Poméjas (Pomey), Karolis Pajotas (Paiot), 
Juozapas Juvencijus, vokie£iai Jokübas Masenas, Jokübas 
Pontanas, Dominykas Dekolonija, Lietuvoje ir Lenkijoje (be 
2. Liauksmino) garséjo M. K. Sarbievijus, Kazimieras Kojala- 
vitius, Mykolas Radau, Jonas Kviatkevi£ius. Populiarüs bu- 
vo protestanto olandu mokslininko Gerardo Jono Vosijaus 
(Vos, Vossius) retorikos veikalai. Siu autoriu knygos buvo 
leidziamos po kelis ir keliolika kartu (pvz., K. Soarijaus reto- 
rikos vadovélis buvo isleistas net 98 kartus!). Taigi kokios 
savybés leido Z. Liauksmino vadovéliui atlaikyti kitu retori- 
kos veikalu konkurencija, kuo rémési jo autoritetas, kurj bu- 
vus patvirtina ir rankratiniai XVII-XVIII a. retorikos kursai 
lietuvit teoretikas ten ne kart minimas, cituojamas, pataria- 
ma jj skaityti (22, p. 25, 181, 184]. 

15 dalies j 3j klausima atsako leidéjas Georgijus Froma- 
nas, 1665 m. Frankfurto prie Maino leidimo pratarméje pa- 
Zyméjes, jog ypatinga Z.Liauksmino knygos pranasuma bei 


* 238 * 


£obiauksmino retorika. 


verte sudaro tai, kad autorius joje iSsamiai aiskina sintaksi- 
niu periodu rü&is, ju sudaryma ir vartojima, nes bütent nuo 
sakinio sarangos, anot Fromano, priklauso visa kalbos har- 
monija, grozis ir jtaiga. Tuo tarpu nesa nieko kvailesnio ir 
vaikiskesnio kaip manyti, o daugelis taip mano, kad | iskal- 
bos virsüne galima pasiekti prikaisiojus j kalba graZiu fraziu, 
tarsi kokiu spalvotu popieréliu* (Lad eloquentiae fastigium 
adspirasse se opinantur, si orationem nescio quibus phra- 
sium purpurisatarum laciniis exornare sciant") (B, p. A]. 

Reikia paZyméti, jog nuo XVII a. vidurio oratorinéje prak- 
tikoje, iskalboje, ima ryskéti polinkis j Zodine ornamentika, j 
perdéta démesi formai, iSoriniams efektams, | mokytumo de- 
monstravima prikaisiojant j kalba svetimybiu, ZaidZiant Zo- 
diriu prasmémis ir t. t. Tai ir sudaré vadinamosios barokinés 
i&kalbos esme, kuria lenku retorius J. Kviatkevicius jvai 
kaip eloquentia reconditior arba eloquentia non vulgaris, 
t. y. paslaptingoji, neiprastoji iskalba. Z. Liauksminas 
priesinosi sitai krypéi stengési ikiné 
antikinés retorikos reikalavimus, nors, kita vertus, neseke 
aklai nustatytais kanonais, daugeli tradiciniu klausimu in- 
terpretavo labai originaliai ir savitai. 

Pirmojo (1648) retorikos leidimo pratarméje, skirtoje i5- 
kalbos studentams, arba, anot autoriaus, ,kandidatams j i$- 
kalba", Z. Liauksminas glaustai i&désté savo metodikos ir 
mokymo principus: siekti nuoseklumo, nuo lengvesniu da- 
lyku eiti prie sunkesniu, atsiZvelgti j mokini amziu ir su- 
gebéjimus, o svarbiausia — visur kur Ziüréti dalyku prigimties 
(ut naturae ordinem sequantur), nes kiekvienas menas yra 
tuo tobulesnis, kuo labiau atitinka prigimtj tu dalyku, ku- 
riuos imituoja (eo enim perfectior est, quo propius ad natu- 
ram, quam imitatur, accesserit) (8, p. A.J. Tuos principus. 
turéjo prakti&kai realizuoti skaityto retorikos kurso — o véliau 


* 239 * 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


jo pagrindu parengto vadovélio — struktüra, kuri gerokai ski- 
riasi nuo kitu tuo metu paplitusiu vadovéliu, kartu ir nuo 
tradicinio retorikos mokslo modelio, susiformavusio per ke- 
lis Simtme£ius nuo antikos laiku. 

Tas tradicinis modelis, trumpai tariant, buvo toks. Retori- 
kos mokslas pradedamas aiskinti nuo retorikos apibréZimo, 
jos objekto, funkciju, tikslo nusakymo (definitio, objectum, 
materia, officium, finis), toliau paeiliui aptariamos retorikos 
dalys, Zyméjusios atskirus kalbos parengimo bei realizavi- 
mo etapus; invencija (inventio) — medziagos arba temos su- 
radimas; dispozicija (dispositio) — tinkamas jos i&déstymas; 
elokucija (elocutio) — stilistinis meninis kalbos parengimas; 
isiminimas (memoria); sakymas (pronuntiatio, actio). Galiau- 
iai buvo analizuojamos kalbu rü&ys (genera causarum) ir 
jas atitinkan£ios stiliaus rü$ys (genera dicendi). Paprastai buvo 
skiriamos: vaizdingosios, arba parodomosios, kalbos (ge- 
nus demonstrativum), skirtos ka nors iSauktinti arba, atvirki- 
iai, — pazeminti, pasmerkti; svarstomosios, arba patariamo- 
sios (genus deliberativum), skirtos visuomeniniams, 
valstybiniams klausimams analizuoti, ir teisminés kalbos (ge- 
nus judiciale), susijusios su konkretiomis bylomis, vieno- 
kiais ar kitokiais nusikaltimais. Stiliaus rüsys taip pat buvo 
skiriamos trys: aukstasis (gravis, sublimis), vidurinis (medioc- 
ris, modicus) ir Zemasis (humilis, tenuis). 

Visas sis klausimu kompleksas bei terminologija susifor- 
mavo antikoje, pradedant sofistais Graikijoje (V a. pr. Kr), 
baigiant helenizmo autoriais (Ill a.). Tokj sintetinj retorikos 
mokslo modeli randame Zymiausiy Renesanso humanistu — 
Johano Sturmo, Pilypo Melanchtono, K. Soarijaus vadové- 
liuose, kuriuose daugiausia remiamasi Aristotelio, Cicerono 
ir Kvintiliano, i$ dalies — Dionisijo Halikarnasiecio ir Hermo- 
geno retorikos veikalais. 


* 240 * 


£ Liauksmino retorika.. 


Z. Liauksminas, kaip minéjome, nesilaiko tos tradicinés 
struktüros — savo vadovéli jis pradeda nuo sintaksés dalyku, 
nuo retorinio periodo aiskinimo, jo sudarymo büdt bei var- 
tojimo galimybiu aptarimo. Kitus retorikos klausimus jis glaus- 
tai aptaria vadovélio pabaigoje. Tokj déstymo büdo pasirin- 
kima Z. Liauksminas motyvuoja tuo, kad mokiniams esa per 
sunküs grynai teoriníai klausimai, nieko neduodantys prak- 
tiniam iskalbos menui, Todél jis pradedas savo kursa nuo tu 
dalyku, kurie naudingi ir bütini praktinéje oratoriaus veiklo- 
je (esse necessariam oratori), nes, nesuprantant periodo 
struktüros ir esmés, nieko negalima graZiai bei ridliai (culte et 
ordinate) paraiyti ar pasakeyti [8, p. 1]. Galima spéti, jog ypa- 
ting démesi retorinio periodo struktürai ir sintaksés daly- 
kams lémé ne vien metodinés Z. Liauksmino nuostatos, bet 
ir noras grazinti i&kalba prie Cicerono oratorinés kalbos mo- 
delio, nuo kurio baroko epochoje ji buvo gerokai nutolusi. 

Tiesa, jézuitu mokyklose Cicerono autoritetas buvo ne- 
ginéytinas. Mokymo nuostatos (Ratio studiorum) jsakmiai 
pabrézé: ,Stylus ex uno Cicerone sumendus est" (stiliaus 
reikia mokytis vien tik i$ Cicerono). Remiantis Cicerono kà- 
riniais, buvo mokomasi lotynu kalbos, Cicerono küryba bu- 
vo visais aspektais analizuojama (nuo gramatikos iki retori- 
kos klasés imtinai), gausiai leidziami Cicerono laiskai, kalbos 
buvo pritaikyti mokykloms ir turéjo bàti originalios kürybos 
pavyzdys. Vien Vilniaus universiteto spaustuvéje XVII-XVIII 
a, nurodoma buvus 19 ivairiu Cicerono veikalu leidimu [5, 
p. 48-49, 210-212]. 

Tatiau jau nuo XVI a. pabaigos émé formuotis vadina- 
masis anticiceroniskasis stilius, paremtas ,sidabro amziaus" 
romény autori Tacito ir Senekos stiliaus kopijavimu. Jam 
büdingi trumpi sakiniai, sentenciskumas, $maikstumas, an- 
titezés, subtilios aliuzijos bei metaforos [10, p. 74-76]. Viena 


*02ü * 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


ankstyviausiu teoriniu sio stiliaus aptarimu bei jvertinimu 
randame prancüzu jézuito Mikalojaus Kausino retorikoje 
,De eloquentia sacra et humana libri XVI" (Apie baZnytine ir 
pasaulietine itkalba, I leid. ParyZiuje, 1619). Skyriuje, pava- 
dintame , De acuta styli brevitate, sententiisque abruptis et 
suspiciosis" (Apie a&tru, glausta stiliu, suskaldytas ir neaiskias 
sentencijas), Kausinas paZyméjo, jog , sitas stilius, kuris turi 
daug globéju, daug salininku ir dar daugiau mylétoju, tinka 
ne kiekvienam talentui, ne kiekvienam laikui ir ne kiekvie- 
nai temai. Todél jeigu kas nors per jéga norétu juo naudo- 
tis, tai tikriausiai sugadintu jj nebrandumu ir skonio stoka" 
14, p. 80]. 

Mazdau; patiu metu astraus ir $maikstaus stiliaus 
savybes émé tirti ir analizuoti M. K. Sarbievijus. Savo büsi- 
mos poetikos dali, pavadinta , De acuto et arguto sive Sene- 
ca et Martialis" (Apie astru ir $maik£tu stiliu, arba Seneka ir 
Marcialis), jis pirma karta perskaité 1619 m., déstydamas 
retorika Polocko kolegijoje. Véliau ja ilgai tais, perrasinéjo 
ir antra kart paskelbé 1626 m., jau gri£es i$ Romos, toje 
pa£ioje Polocko kolegijoje, bet, atrodo, tobulino ir véliau, 
dirbdamas Vilniaus universitete 1627-1633 m. [16, p. 40]. 

Z. Liauksminas taip pat issaké savo po; astry stiliu. 
Priskyré ji prie Zemojo stiliaus rüsies (infimum genus), kaip 
viena i$ jo atmainu, kurias jis ibvardijo tokia seka: humile, 
tenue, acutum, subtile, exile, gracile (8, p. 68]. Sia savoka. 
taip pat pavartojo aptardamas kalbos jZanga (exordium), ku- 
riai kélé tokius reikalavimus: kad bütu apgalvota (accura- 
turn), a&tri (acutum), pritaikyta mintims ir ZodZiams (aptum 
sententiis et verbis), padedanti temos atskleidimui (serviens 
causae) [8, p. 62]. A&trumas, anot Liauksmino, yra ir viena i& 
kalbos grozi (ornatus) lemian£iu savybiu. Kalbéti graZiai — tai 
reiskia kalbéti astriai (acute), nuosekliai (consequenter), iZval- 


€2* 


Z£otiauksmino retorika. 


giai (acriter), laikytis temos, o to galima pasiekti tiktai pazistant. 
 daiktu prigimtj ir vadovaujantis dialektikos désniais [B, p 97]. 

Cia bütina paZyméti, kad astraus ir Smaikstaus 
teorija, kuriai pradiZia dave retorikos mokslas, ilgainiui per- 
Zengé retorikos mokslo ribas ir virto baroko estetikos lite- 
ratüriniu manifestu. Zymiausiais jo is laikomi Z. Liauks- 
mino ir M. K. Sarbievijaus amZininkai: ispanu jézuitas 
Baltazaras Grasianas (1601-1658) ir italu j 
lis Tezauras (1591-1675). 

B. Grasianas veikale , Proto sumanumas ir iámonés me- 
nas" (,Agudeza y arte de ingenio", 1648) aptaré barokinio 
koncepto esme, kuria sudaro proto subtilumas ir j2valgu- 
mas, ivardytas Zodziu agudeza (lot. acutum). Tai — gebéji- 
mas jZvelgti giluminj daiktu ir reiskiniu rysj, pastebéti ju pa- 
na&umus ir skirtumus, atskleisti ir jvertinti ju tarpusavio 
saveika, pagaliau paciam kurti subtilias idéjas, kurias galima 
realizuoti kaip tam tikra ra$ymo, kalbéjimo ir netgi gyvenimo 
büda [17, p. 248-249]. 

E. Tezauras veikale , Aristotelio teleskopas" (,Il Canno- 
chiale Aristotelico*, 1654) taip pat akcentavo proto subtilu- 
ma, ta£iau pripa?ino jo reikéme tiktai kalbos dalykuose, ku- 
riant idailintas, subtilias, originalias, vidiniu rysiu paremtas 
metaforas. Tezauro vartojama savoka arguteza (lot. argutum) 
reiské ,Xodzio koncepta", gebéjima suteikti ZodZiui netiké- 
ta, nejprasta prasme ir tuo sukelti klausytoju arba skaitytoju. 
nuostaba ir susiZavéjima [17, p. 251-253]. 

Mokykliné retorika yra prisidéjusi ir prie kitu baroko este- 
tikos teoriniu —€— bei praktinio ju realizavimo. Pa- 


kacija reiskia oratoriaus gebéjima surinkti, sukaupti ir deramai 


* 35 €* 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


pateikti argumentus, kurie jtikintu klausytojus. Baroko epo- 
choje amplifikacija buvo traktuojama labiau kaip stilistiné 
priemoné, kuri, pasitelkus jvairias retorines figüras, galéjo 
i&plétoti, detalizuoti (amplificare) kalba, suteikti jai pakilumo 
ir emocinio jtaigumo. 

Z. Liauksminas amplifikacija tradiciskai sieja su argumen- 
tu pateikimu, apibréZia ja kaip i&plésta silogizma (amplifica- 
tio est exaggerata ratiocinatio). Ta&iau toliau jis patikslina ta 
apibréZima ir nurodo, jog tai gali büti i&plétojimas arba tarsi 
"ispaudimas" to dalyko, kurj oratorius nori klausytojui taip 
pateikti, kad jj sujaudinty ir palenktu ten, kur nori (dilatatio 
aut quasi inculcatio quaedam eiusdem rei, quam orator vult. 
auditori ita proponere, ut eum permoneat atque impellat, 
quo ipse collineat) (8, p. 129]. Ta pa£ia mintj Liauksminas 
dar karta pakartoja Siais Zodziais: amplifikacija, ,sujaudin- 
dama sielas, sukelia pasitikéjima" (motu animorum conciliat 
fidem). Taigi akcentuojamas bütent emocinis amplifikacijos 
poveikis; jos paskirtis — sujaudinti klausytojus. 

Cia vélgi reikia pabré?ti, kad antikinéje retorikoje ,sujau- 
dinti* (movére) buvo tik viena i$ kalbos funkciju — greta ,mo- 
kyti* (docére) , dZiuginti" (delectare). Jos visos! ps lygiaver- 
tés ir buvo skirtos pagrindiniam tikslui ) 
Baroko retorika ,sujaudinima" iskelé j pirma vieta, laikyda- 
matai svarbiausiu, o kartais ir vieninteliu kalbos tikslu. RySium 
sutuo buvo gerokai i&pléstas amplifikacijos priemonit arse- 
nalas: prie ju buvo priskiriamos beveik visos retorinés figü- 
ros bei retoriné topika. 

Labai detaliai barokine amplifikacija aptaré jau minétas 
prancüzu retorius M. Kausinas, kurio veikalu ,Apie baZnyti- 
ne ir pasaulietine iSkalba" Liauksminas nuolat rémési ir cita- 
vo. Pats Liauksminas amplifikacijai tinkamomis retorinémis 
figüromis laiké ias: klausima, apostrofa, pakartojima, suSu- 


* 24 * 


2 Liauksmino retorika.. 


kima, hipotipoze, laipsniavima, démesio sulaikyma (suste- 
natio), antiteze, etopéja, pokalbi (communicato), prozopopéja. 
Baigdamas amplifikacijos aptarima, Liauksminas pava- 
dina ja ,kalbos siela" (anima orationis) ir paZymi, kad ampli- 
fikacija tinka vartoti visose oratorinés kalbos dalyse. Kita: 
tus, tiek Kausinas, tiek Liauksminas smerké tokj amplifikacijos 
taikyma, kuris veda j nemalonu tus&iaZodziavima. Liauks- 
minas ne karta yra nurodes, kad oratorius visada turi vado- 
vautis protu (curandum est, ut saltem intellectui satisfaciat) ir 
numatyti kiekvieno dalyko pasekmes (expectat sequentia). 
I tiesu XVII a. retorikos mokslas buvo itin artimai susijes 
Keitési daugelis 


dalis, gauséjo praktiniu pavyzdZiu. Griaunama tradicitkai 
susiklos£iusi penkiu dalit retorikos mokslo sistema (inven- 
tio — dispositio — elocutio — memoria — pronuntiatio), j pirma 
vieta i&keliama elokucija, t. . dalis, kurioje buvo analizuoja- 
mos Zodinés israitkos galimybés, retorinés figüros, stiliaus 
klausimai, ir tuo pabré£iama, jog svarbiau yra ne ka kal 
okaip. Bütenttai akcentuoja XVII a. retorius Vilniaus univer- 
siteto profesorius (1644-1646 m.) Mykolas Radau. Veikale 

 ,Improvizuojantis oratorius* (, Orator extemporaneus*, Vil- 
nius, 1640) jis rato: ,Tarp penkiu retorikos daliu svarbiausia. 
vieta uzima elocutio, nes nepakanka ka nors samoj 
manyti ir deramai iSdéstyti argumentus, visa tai turi büti per- 
duota klausytojams tinkamais Zodziais, retorinémis figüro- 
mis, sentencijomis* (parum est acute invenisse, parum bene 
disposuisse argumenta, ni si eadem aptis et idoneis ver- 
bis, figuris et sententiis ad audientium aures devehas) |15, 
p. 140]. Retorikos mokslo struktürinj modeli papildo nauji 
Ka ; rodantys retorikos teorijos rytj su bendromis lite- 
ratürinémis ir estetinémis baroko epochos tendencijomis — 


* 245 * 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


tai mokymas apie akumina (acumen), arba koncepta, sti- 
liaus rü&iu ir funkciju tipologija, afektu arba emociju su- 
zadinimo büdai, amplifikacijos teorija ir kt. [22, p. 101— 
144]. l&kalbos pliusais laikomi emocinis jtaigumas, 
metaforiskumas, konceptualumas, amplifikacija ir stilisti- 
né jvairové. 

Retorikos mokslas ne karta yra daves teorinj pagrinda 
jvairioms XVII a. meno Sakoms. Tai rodo ir Sie meno istoriko 
Pilypo Baldinu£io (Baldinucci) Zodziai, apibüdinantys daili- 
ninko, skulptoriaus, architekto, scenografo DZani Lorenco 
Berninio (Bernini, 1598-1680) küryba: ,I5 prad£iu — ben- 
dras sumanymas, toliau — daliu planavimas, pagaliau — ju 
tobulinimas, suteikiant didesnio Zavesio, dailumo. Cia jis 
pamégdziojo oratori, kuris pirmiausia apibréZia, véliau — 
i&désto, dailina ir grazia" [19, p. 378]. 

Zymus baroko epochos dailininkas Nikola Pusenas (Po- 
ussin, 1594-1665) savo teorinius samprotavimus apie me- 
na ne karta grindzia Aristotelio, Horacijaus, Kvintiliano teigi- 
niais, lieciantiais kalba, iskalbos mena [19, p. 389-395]. 

XVII a. architektüros teoretikas Nikola Fransua Blondelis 
(Blondel, 1618-1686) paZymi: , ... architektürai ir abiem jos 
palydovéms [grafikai ir tapybai — E. U.], taip pat kaip ir i&kal- 
bai, poezijai, muzikai ir netgi Sokiui, yra büdingi dalykai, 
kurie, turédami tam tikra sandara ir proporcijas, siejan&ias 
dalis su visuma, visuma — su dalimis ir dalis tarpusavyje, 
sukuria tà harmoninga vienove, kuri leidZia müsu sielai vie- 
nu metu ir be pastangu suvokti skirtingus dalykus, kuo re- 

i ip manau, tikrasis malonumas* [19, p. 490]. 

Retorikos poveikj XVII a. menui ir estetikai yra tyrinéje. 
tokie literatürologai bei meno istorikai kaip Karolis Borinskis 
13], Dzulijus Karlas Arganas [1, p. 9-14], Janas Bialostockis 
12, p. 201-224] ir kiti. Svarbu konstatuoti, kad Sitame Euro- 


* 246 * 


2. Liavksmino retorika. 


pos baroko retoriniu bei estetiniu idéju procese pastebima 
pédsakq yra palikusi ir Z. Liauksmino retorika. 

Ji 2ymi tam tikra riba tarp klasikinés, t. y. racionalios, 
'asmingos, ir ba y t. y neiprastos, rafinuo- 
; itkalbos. Taip i&reitkiama Jézuitij ordino atsto- 
vams büdinga pozicija: laikytis klasi i 
reikalavimu, ta£iau neapeiti ir aktuali 
klausimy. Liauksminas daug kur pabréZia oratoriaus gali- 
mybe pasirinkti, vartoti ivairius stilius, jvairius raiskos bü- 
dus, tatiau jis visur akcentuoja to pas tikslinguma ir 
prasme. Jis yra logiskos, protingos, santürios iSkalbos Sali- 
ninkas, smerkia barokinés oratorystés pompastika, dirbtinu- 
ma, iloriniy efektu vaikymasi, perdéta puosnuma, daZnai 
buvusi skurdaus turinio priedanga. Daugelis Liauksmino prin- 
cipu skamba itin aktualiai ir iuolaikiSkai, pavyzdziui, reika- 
lavimas, kad kalba bütu ai&ki, taisyklinga, kad joje nebütu 
tuitiu, beprasmiy fraziu, kad Zod£iai iSreikitu tiesa. Reikia. 
patyméti, kad ir jo vadovéliui büdingas paprastas, aitkus, 
nuoseklus minéiu déstymas, metoditkumas: nuo lengves- 
niu dalyku einama prie sunkesniu, daroma svarbiausiu da- 
lyku atranka, neapkraunant klausytojo tuo, kas nebütina, ir 
pan. Visa tai, matyt, ir lémé Liauksmino retorikos populiaru- 
ma, atnesé jam love. 

Büdamas klasikinés retorikos teorijos Salininkas, Liauks- 
minas daré dideli poveiki ir kitiems Vilniaus universiteto pro- 
fesoriams. Net patioje XVII a. pabaigoje skaitytuose retori- 
kos kursuose Universiteto profesoriai Baltazaras Dankvartas, 
Kristupas Losievskis, Mykolas Sufeinskis propaguoja kalbos 
grynuma, aitku, logitka minciu déstyma, pataria vengli per 
didelio alegoritkumo, keistu, nenatüraliu metaforu. 

Z. Liauksmino moksline, pedagoginé veikla, teoriniai dar- 
bai, asmens autoritetas daug prisidéjo prie to, kad Lietuvoje 


* 24; * 


EUGENIJA ULCINAITÉ 


neispopuliaréjo jmantrioji, ,nepaprastoji" itkalba, kuria Len- 
kijoje formaliai teisino J. Kviatkevi£iaus veikalai Taigi iesko- 
dami baroko epochos meno ir estetikos raidos specifikos 
Lietuvoje, neturime pamirsti ir Z. Liauksmino retorikos. 


Saltiniai ir literatüra 


l.Argan G.C. La Rettorica Aristotelica ed il Barocco. Il 
concetto di persuasione come fundamento della tematica fi- 
gurativa barocca // Rettorica e Barocco. Atti del II Congresso 
Internazionale di Studi Umanistici. Roma, 1955. P. 9-14. 

2.Bialostocki J. Czy istniala barokowa teoría sztukit // 
Wiek XVII. Kontrreformacja. Barok. Prace z historii kultury 
/ Pod red. J. Pelca. Wroclaw [i inni], 1970. P. 201-224, 

3.Borinski K. Die Antike in Poetik und Kunsttheorie. T. 1. 
Leipzig, 1914. 

4.Caussinus N. De eloquentia sacra et humana libri XVI. 
Ed. secunda. Coloniae Agrippinae, 1626. 

5.Cepiené K, Petrauskiené I. Vilniaus akademijos 
spaustuvés leidiniai 1576-1805: Bibliografíja. Vilnius, 1979. 

6.Estreicher K. Bibliografja Polska: Wiek XVI-XVIII. T. 21. 
Kraków , 1906. 

7.Jurkitas V. Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" // 
2. Liauksminas. Ars et praxis musica. Vilnius, 1977. P. 9-46. 

B.Lauxmin S. Praxis oratoria sive praecepta artis rhetori- 
cae... Francofurti ad Maenum, 1666. 

9.Nato(áski B. Lauxmin Zygmunt h. Dambrowa (1597 
1670) // Polski slownik biograficzny. T. 16. Wroclaw [i innil, 
1971. P. 578-579. 

10.Otwinowska B. Modele i style prozy w dyskusach na. 
przelomie XVI i XVII wieku. Wroclaw [i inni], 1967. 


* 248 * 


Z. Liauksmino retorika.. 


TLPiechnik L. Rozkwit Akademii Wilefiskiej w latach 
1600-1655 // Piechnik L. Dzieje Akademii Wilekskiej, T, 2. 
Rzym,1983. 

12.Piechnik L. Próby odnowy Akademii Wilefskiej po 
Kleskach Potopu i okres kryzysu 1655-1730 // Piechnik L. 
Dzieje Akademii Wilefiskiej. T. 3. Rzym, 1987. 

13.Ple£kaitis R. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. 
Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIII amziais. Vilnius, 
1975. 

14. Raben P. Rhetorica civilis, ex optimis quibusque oratori- 
bus antiquis pariter atque recentioribus comprehendiose col- 
lecta. Regiomonti et Lipsiae, 1704. 

15.Radau M. Orator extemporaneus seu artis oratoriae 
breviarium bipartitum. Cracoviae, 1666. 

16.Rotka M. Apie Sarbievijaus poetika // Senosios lietuviu 
literatüros baruose. Vilnius, 1971. 

17.Sokotowska ]. Spory o barok w poszukiwaniu modelu 
epoki. Warszawa, 1971. 

18.Spenser J. R. Ut Rhetorica Pictura. A Study in Quattro- 
cento Theory of Painting // Journal of the Warburg and Cour- 
tauld Institutes. T. 20. 1957. 

19.Tatarkiewicz W. Estetyka nowozytna // Tatarkiewicz 
W. Historia estetyki. T. 3. Wroclaw [i inni], 1967. 

20.Tijünélyté J. Zygimantas Liauksminas // Literatüra. T. 3. 
1963. P. 85-94. 

2t.Tijünélyté J, Genzelis B. Retorikos irfilosofijos 
profesorius Z. Liauksminas // Problemos. T. 2(12). 1974. 

22.Ul€inaité E. Teoría retoryczna w Polsce i na Litwie w 
XVII wieku: Próba rekonstrukciji schematu retorycznego- 
Wroctaw [i inni], 1984. 

23. Vilniaus universiteto istorija (1579-1803). Vilnius, 1976. 


* 20 * 


MEDULLA PDIALECTIC 4 
ad facilem captum in queftiun- 
culas digefta, 

Q. 1. Quid fciendum eft Diale&íco? 
R. Sciendum eft quomodo Operatio Intel- 

leis noftri red fri profit , né erret. 
2. Quotuplex cít OperatioIntelle&s 2 
R Triplex Prima. Secunda. Tertia, 
De prima Operationc. 
Q. 1. Quid cft Operatio t R. Eft fomplex 
o Appre- 


* 250 * 


DIALEKTIKOS BRANDUOLYS* 
Ceres 


1. K[lausimas]. Ka turi Zinoti dialektikas?" 
Altsakcymas]. Dialektikas privalo Zinoti, Kaip gali 
vykti müsy mastymas be klaidu. 

2. Kick yra mastymo veiksmu? 

A. Ju yra trys: pirmasis, antrasis, trefasis. 

Apie pirmajj veiksma 


1. K. Kas yra veiksmas? 
A. Tai yra paprastas suvokimas daikto, apie kurj 


Perspausdinta ii: .Problemos", 1974, t. 2(12). 
Dialektika* viduram£iais buvo vadinama mokykliné logika, o 
"Aislckiku" — o mokslo finovas, jo mokyrojas (Si ir visos ktos. 
iinalose pateiktos pastabos yra redakcijos.) 


* 251 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Diaescrtest. 

Apprebenfio, qua res coeno(citut ita, 
utnihil dc ea firmetur vel negctar, 
ut Parier, Animal, Home. 
2. Suntne aliqua (cienda circa Primam 
Operationem ? R. Sunt Acceptiones ter^ 
minorum, & nonnullz Proprietates. Sed 
quadam ex his in Logica explicantur : 
quedem vero meliüs ufu difcuntur. 
Nunc fatis erit agno(cere Particulare c 
Univvcr(ale. 
3. Quid eft Particulare ? R. Eftid, quod 
deunotantám intelligitur & dicitur, 
ut Petrus, Bucephalus. 
4. Quiá cf Vniverfa:e 2R. Eft id quod 
potet ineffs multis & praedicari de 
maltis. ut Animal. Homo. Eit enims Homo 
in Perro, Paulo &c. Et de ipis pradica- 
tur. Hinc vocaturctiam Predicabiie. 
$.Quo: (unt Univerfalia feu Przdica- 
bilia? R, Sunt quinque, Gene. Species. 
Differentia. Proprium. Accidens. 
6. Qideft Genns?R, Eft kg 
qaod przdicatur de pluribus 
diferentibus in quid? ut Amimal de 
Memine, Equo , Leone. 

7.Quid 


* 22 * 


Z LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


nieko neteigiame; pavyzd£iui, siena, gyvulys, mo- 
gus. 
2. Ar yra kas Zinotina apie pirmajj veiksma? 
A. Yra. Tai terminy ir kai kuriy savybiy suprati- 
mas. Kai kuriuos i$ vy veiksmu logika isdésto, o 
kai kuriuos geriau ismokti praktickai. Tuo tarpu 
pakaks susipaiinti su amsirybémisir bendrybémis. 
3. Kas tai yra atskirumas? 
A. Tai, i$ ko suvokiame ir kuo pasakome tiktai 
apie viena [dalyka]; pavyzdziui, Petras, Bucefalas. 
4. Kas yra bendrumas? 
A. Tai, kas gali slypéti daugelyje ir kuo apibüdi- 
name daugeli [dalyku]; pavyzdiiui, gyvubs, mo- 
gus. Juk Émogus yra ir Petras, ir Paulius, ir t. t. Ir 
visiems jiems ta bendrybé yra taikoma, todél ji 
vadinama taip pat ir predikabilija 
. Kiek yra bendrybiu, arba predikabiliju? 
A. Jos yra penkios: giminé, rülis, skiriamasis 
[podymis], savybinis [posymis] ix akcidencija. 
6. Kas yra giminé? 
A. Tai yra bendrybé, kuri gali büti daugelio skir- 
tingy daikny grupiu predikatas; pavyzdliui, g- 
vünas tinka £mogui, arkliui, liüitui. 


II 


* 255 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mrpurra 29r 
7. Quid ef Species? R. Eft Univerfale, 
quod przdicatur de pluribus numero 
diferentibus in Qcid. ut zteme de Perre, 
TPaslo , Iobanne. 
8. Quid eft Differentia? R. Eft Uni- 
verfaie, quod przdicatur de pluribus 5 
fpecie vel numero diferentibus inea 
«uale effentiale. ut. Senfirivum de Ho- 
erine, Equo , Leone , Rationale de Petro , 
Paulo, cc, 
9. Qusre dicitur in Quid? & Quale? R. 
Qoia fi queratur Quidfit Hemo? refpo- 
debitur per Genns,dicendo.Eff Animal. 
Siquzratur. Qvid fit Petrus? rcfoonde- 
bitur per Speciem. Ff Homo, Si quzra- 
tur, Qualis e/l Perras effentialiter? refpG- 
debitur per Differeniisra, dicendo. zf 
I d Pispdiut Ri Pros 
10. Quid rium ? R. Proprium 
eft univerfale, quod przdicatur in 
quale, ut Proprietas cum Effentia ali- 
qua connexa. Sic Rifihile przdicatur de 
Homine: aut ctiam Petro, Paulo, cec. 
Hinc dicitar Cenverrilile cum Specie, & 
effe quarto modo Propriun, id eft, Quia. 

oz co, 


* 254 


£Z. LIAUKSMINAS. Dialcktikos branduolys 


7. Kas yra rüsis? 
A. Tai yra bendrybé, tinkanti kaip predikatas dau- 
geliui pavieniy [daiktu], kurie vienas nuo kito ski- 
riasi; pavyzdéiui, Zmogustinka Petri, Pauliui, Joni. 

8. Kas yra skiriamasis pozymis? 
A. Tai yra bendrybe, galinti büti predikatas kele- 
tui rüsiy arba pavieniy [daiktu], kurie tarpusavy- 
je skiriasi tam tikrais esminiais [bruoais]; pa- 
racionalumas — Petrui, Pauliui ir c. t. 

9. Kodel sakoma £s? ir koks? 
A. Jei klaustume, £s yra Zmogus, tai atsakydami 
nurodytume gimine, sakytume: fai yra gyvünas. 
Jei klaustume, &as yra Petras, atsakydami nuro- 
dytume rüsi: jis yra Emogus. Jei klaustume, Kokia 
ra Petro esminé savybé, atsakydami nurodytume 
skiriamaji podymi: jis yra protaujantis. 

10. Kas yra savybinis poZymis? 
A. Savybinis polymis yra bendrybé, priskiriama 
tais atvejais, kai savybé kokiu nors büdu siejasi su. 
sme. Pavyzdiiui, gebéjimas juoktis tinka 2mo- 
gui. Bet jis tinka tiek Petrui, tiek Pauliui ir t. t. 
Todél sakoma, kad &i savybé atstovauja rüiiai ir 
yra ketvirtasis savybinio podymio modusas, kadangi 


* 255 * 


$. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


E DiALECTICAE 
convenit omi , foli ,& femper ut Rifélile 


Hemini. 

11. Quid eft Accidens ? R. Eftüniver- 
fale, quod Przdicaturin quale ,non ut 
Proprietas neceffarib connexa cum 
Subjc&o; Sic Album predicatur de Homi- 
p. Ideo dicitur etiam Acdiden: effe id, 
quod adeft St ebuf [ine SubjeBi corruptione. 
12. bi quzrenda funt Univerfalia, feu 
Przdicabilia? R.In Pradicamentis. 
23. Quid eft Przdicamcntum ? R.Eft 
Coordinatio Generum & Specicrum 
2buno fummo genere. 

14. Quot (unt Przdicamenta? R. De- 
cem. Subfamia. Quentitar. Qualitat, 
Relatio. Aio, Pasfio. Ubi, Quando, Si- 
eus. Habitus. 

35. Quare ita dividuntur? R. Quiatot 
fere(unt Claffesrerum. Appellátur ab 
Ariftotele «er»jepas quafi Tribunalia. 
Nam quzvisres ad aliquod ex his re- 
vocatur. Dicuntur vero Predicamenta: 
quia predicantur de fuis inferioribus , 
utSub(tantia de Homme , Bruto , Lapide, 


Quantitas de Linea &  faperficie. &c. 
16. Quid 


Z. LIAUKSMINAS. Dialcktikos branduolys 


jis tinka kiekvienam, tik tam tikram ir visada; pa- 
vyzdui, gebéjimas juoktis — £mogui. 

11. Kas yra akcidencija? 
A. Tai yra bendrybe, kuri tinka predikatui, norint 
iéreiksti kokybe, bet ne tokia, kuri bütinai siejasi su. 
subjektu; taip Altas gali tikti Zmogui. Dél to yra 
sakoma, kad akcidencija yra tai, kas gali priklausyti 
uus 3 subjektui s icu 

12. Kur yra bendrybés, arba predikabilijos? 
A. Jos yra predikamentuose. 

13. Kas yra predikamentas? 
A. Tai yra giminiu ir rütiu prildausomybé auki- 
ausiajai giminei. 

14, Kiek yra predikamentu? 
A. Ju yra desimt: substancija, kokybé, kiekybé, san- 
tykis, aktyvumas, pasyvumas, vieta, laikas, padetis, 
 pavidalas. 


15. Kodil jic taip skirstomi? 
A. Todél, kad tiek yra daiky klasiu. Aristotelis jas 
vadina bareorijomiis,tarsi sbyriais, nes kiekvienas daik- 
tas prikdauso kuriai nors i$ ty kategoriu, o jos vadi- 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mrpurrta4 293 
16. Quid eft Subftantia? R. EtEns per 
fe fübfiftens, ut Terra , Ignis , Homo. 
17. Quomodo coordinandnm eft Prz- 
dicamentum Subftantiz e R. Sic. 
Subftantia. 
Corporea. pyerporea. 
Corpus. 
AnimAtum. Inanimatum. 
Vivens. 
Senftoum ——— Vofenfiticum. 
Animal, 


Rationale, Homo. Irrationale. 
Petru, Paulus, lobannes. 
Subflantia vocatur fummum Genus: quia 
fupra (e non habet aliud. Hemo eft Infi- 
ma fcu fpecialisfma Species 5quia infra (c 
non habct aliam Speciem. Cerpss, Vi- 
yen; , Animal , fant Species [abalterna & 
Genera. (abalterna : quia vefpe&tu fope- 
tiorum (nt ffeciei; refpe&u inferiorum. 
genera. Adjctivoa Collateralia funt Dif- 

erentie, Petru &rc. funt Indivuidua. 
18. Quid eftQnantitas? R, Eft fecun- 


düm quam aliquid quaatum dicitur. 
Ut Longum, Latum. 
[1 91.Quid 


* 258 * 


£. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


16. Kas yra substancija? 
A. Tai yra bütis, esanti savimi pavyzdziui, Zemé, 
wugnis, Émogus. 
17. Kaip reikia priskirti predikamenta substancijai? 
A. Taip: 
substancija 
küniska beküné 
künas 
yas , nenas 
gyvis 
turintis jutimus | neturintis jutimu. 


dangi aukitesnés u£ save giminés ji neuri. Zmogus 
yra Zemiausioji, arba specifitkiausioji, rülis, kadangi ji 
jau neturi jokios kitos rüsies. Künas, gyvis, gyvinas 
yra santykinés rüsys ir santykinés giminés, kadangi 
aukstesniuju atZvilgiu jos yra rijs, o Zemesniuju — 
giminés Palyginamieji büdvard£iai iéreitkia skiriamuo- 
sius poZymius, Petras ir t. t. — individus. 


18. Kas yra kiekybé? 
A. Tai antras dalykas; jis lemia kieno nors kiekj; 


pavyzdiui, ilga, platu. 


* 259 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


294. DiatrcTICar. 
19. Quid ef Qualitas? R. Eft Accidés, 
Àquo quales dicimur. ut album, ca'idum., 
20. Quid eft Relatio? R. Eft cujus totà 
effe eit efe ad aliud, ut effe egualem , 
fimilem, Dominum, Serum. 
21. Quid eft A&io? R. Eftid perquod 
sicpid agere icit ut ambulare , ca- 
lejacere, cre. 
22. Quid eft Paffio? R. Eftid per quod. 
aliquid pati dicitar , ut calefuri , videri. 
23. Quid cft Ubi? R. Eft Przfentia rci 
in loco, ut i» Templo, Gysmafio, Foro. 
24. Quid eft Quando? R. Eft Exi(ten- 
tia rciin tempore. ut Hodie, Cras , Heri. 
25. Quid eft Situs? R. Eft Difpofitio 
partium totius in ordine ad locum. ut. 
federe, flare. 
26. Quid eft Habitus? R. Eft Induméti 
v«* ornamenti ad corpus applicatio. 
uteffe vejcirum,calceatum , coronatum, 
27. Habentne omnia Przdicamenta 
fuasSpecies & fira genera? R. Habent: 
Sedres eft prolixa & paran wfitata. 
28. Suntnc aligna (cienda cirea fingula. 
hzc Przdicamenta? R, Suntnon paa- 
Cajque 


* 260 * 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


19. Kas yra kokybe? 
A. Tai yra kcidencija, pagal kuria mes nusakome, koks yra 
daiktas: pavyzd£iui, balas ila. 

20. Kas yra santykis? 
A. Tai, kieno visas buvimas priklauso nuo [ko nors] kito; 
pavyzdiiui, basi bygiam, biti panaliam, biüti ponu, biüti 


tarnu. 
21. Kas yra aktyvumnas? 
A. Tai, kuo pasakome ka nors veikiant; pavyzd£iui, naiki- 
doti, Fildyti irt. t. 
22. Kas yra pasyvumas? 
A. Tai yra tas [dalykas], kuo i&reitkiame kazka patiriantj 
veiksma; pavyzdiiui, bati fildomam, báüti matomam. 
23. Kas yra vieta? 
A. Tai yra daikto buvimas kur nors; pavyzdiui, Jentykloje, 
 gimnazijoje, aikitéje. 
24. Kas yra laikas? 
A. Tai parodo, kada daikras yra; pavyzdiiui, Zandien, rytoj 
wakar. 
25. Kas yra padétis? 
A. Tai visumos daliu eilés tvarka pagal vieta; pavyzdiiui, 
sédéti, stovéti. 
26. Kas yra pavidalas? 
A. Tai yra aprangos bei papuosalo pritaikymas prie küno; 
pavyzd£iui, bati apsirengusiam, apsiavusiam, apsivainika- 
vusiam. 
27. Ar visi predikamnentai curi savas rüiis, savas gimines? 
A. Turi. Bet tai yra neailkusir ma£ai naudojamas dalykas. 
28. Ardar kasnors yra Zinoxina apie suos atskirus predikamentus? 


* 201 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


dicamentorum? R. In omnibus Scien- 
tijs percipiendis. Nam Medi fciendi ex 
hisconftituuntur. 

35. Quid. cft Modus (ciendit R. Eft 
Norma certa Intelleiioni, qua dum in. 
cognitione rerum utimur, fiire dici- 
nur resiztas. 

31. Quot fant modi (ciendi? R. Tres. 
Dfmnitio, Dirvifio , Argumentatio. Ex his. 
primi duo ad hanc Primam. Operatio- 
némípe&ant. Ultimus ad Tertiam. 
3. Quid eft Definitio? R. Eft Oratio 
explicans naturam rei. 

33. Quotuplex eft Definitio? R. Du- 
plex. Effentialis & Defcriptiva. 

34. Quomodo £t Definitio effentialis? 
R. Per Gems & Differentiam. Videndum. 
ergo eftin quo Przdicamento &t res 
definienda? tum fumendum eft pro- 
ximum Genus & ultima Differentia. 
v.g. fic. Homo eft animal raticnale, Hic 
Homo eft id quod definitur, animal ratic- 
1wce cit Definitio, 3»: 


* 29 * 


Z LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


A. Yra, ir nemaiai. Ir tos Zinios à dalies siejasi su. 
logine, ii dalies su fizine [imogaus] puse. 

29. Kur panaudojama ti predikamenty teorija? 
A. Mokantis visokiy mokslu. Mar i$ ju susidaro 
palinimo modusai. 

30. Kas yra padinimo modusas? 
A. Tai yra tam tikra supratimo norma, kuria nau- 
dojamés pa£indami daiktus ir isreiskiame apie 


31. Kiek yra paiinimo modusu? 
pomi apibréimas, skirstymas, jrodymas. 1& ju 


32. Kas yra seem 
A. Tai yra teiginys, kuriuo atskleidZiama daikto 
prigimris. 

33. Kiek yra apibrézimo rü&iu? 
A. Dvi: esminis [apibréZimas] ir aprasomasis. 

34. Kaip gauti esminj apibréima? 
A. Per gimine it. skiriamqjj pozymj. Taigi reikia. 
Hiüréti, koks predikamentas apibré£ia daikta, o 
tada reikia imti artimiausia gimine ir tolimiausia 
skiriamajj pozymj. Pavyzdiiui, Zmogus yra protau- 
 jantis gyvünas. Cia Zmogus yra tai, kas apibrézia- 
ma, o protaujantis gyvünas — apibré£imas. 


* 265 * 


S8. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


256 DrarrzcrICAF. 
35. Quomodo fit Definitio defcriptiva? 
R. Peraliquas proprictates rei defini- 
endz convenientes, ut fi dicas. Hemo eít 
ds, qui dignitate preflat rebus omnibus , que. 
in boc mando cernantur. Hac definitione 
communiter Oratores utuntur. 
36. Quid ct Divi&o? R. Eft Oratio 
totum in fuas Partes diftribuens, ut 
ciim dico. Homini alia eff pars Corpus , 
Alia Anima, facio Divifionem. Totura 
Hon: partes ejus funt Corpus & Anima. 
De Secunda Operatione. 

1. Quid eftSecunda Operatio ? R. Eft 
judicium Intelle&üs affirmans vel nc- 
gans aliquid de aliquo. ut cüm dico in- 
trame, 

Omnis Hemo efl Ammal. ET 

Nullus Homo eff Brutum. 
2. Quomodo alitcr vocatur Secunda. 
Operatio ? R. Hec aD Ensnciario , 
firmatis, Negatio. Idque mentalis di- 
citur,quandofolamentc fit. Vocalis, 
quando vócibus profertur. Scripta, 
€üm defcribitur. Deomnibus fimul, 
quz dicentuz , intelligenda erunt, (uo 
modo. 2. Habst- 


£ LIAUKSMINAS. Dialcektikos branduolys 


35. Kaip gauti aprasomajj apibrezima? 
A. Nurodant kai kurias apibréiamajam dalykui 
tinkamas savybes; pavyzdiiui, jei pasakytume: 
Émogus yra tas, kuris savo vertingumu pranoksta vi- 
sus kitus iame pasaulyje regimus daiktus. Tokiu api- 
bréfimu paprastai naudojasi oratoriai. 

36. Kas yra skirstymas? 
A. Tai yra teiginys, isreitkias visumos skaidyma i 
dalis. Pavyzdiiui, sakydami: viena 4mogaus dalis 
yra künas, kita — siela, atlickame skirstyma: visu- 
ma — tai £mogus, jo dalys — knas ir siela. 


Apie antrajj veiksma 


1. K. Kas gi tas antrasis veiksmas? 
A. Tai intelekto sprendimas, ka nors teigias arba. 
neigias. Pavyzd£iui 
Kiekvienas 5mogus yra gyvimus; 
Né vienas Znogus néra gyvuly:. 

2. Kaip dar kitaip yra vadinamas antrasis veiksmas? 
A. Teiginys, sakinys, teigimas, neigimas. Kai jis at- 
liekamas mintyse, gali büti pavadintas muintiniu, 
kai isreitkiamas Zodiiais — Zodiniu, kai ufraomas — 
ralytiniu. Taiau viska, kas bus sakoma, reikés su- 
prasti savaip. 


* 25 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mrpurra 292 
3. Habetne Propofitio Partes (uas? R. 
Habet.Componitur enim ex. Nenine & 
Verbo. Per Nomen intellige id de quo 
aliud przdicatur. Per Verbumintellige 
vocem illam, qua effc vel non effe ali- 
quid dicitur. 
4. Quot ergo habet Partes Propofi- 
tio? R. Tres. Duo Neminautrinque , & 
vertium in medio Verbum. Idque Aliquá- 
do expresfz & explicit?. ut Petrus ambulat. 
Sic enim explicatur. Perras ef ambulans, 
$4. Quomodo Nomina vocantur in 
Propofitione? R. Vocantur imprimis 
Termini : quia utrinque terminant Pro- 
pofitionem, Deindeunum, quod anta 
Verbum ponitur, vocatur Subje&um. 
Alterum, quod eft poft verbum , voca- 
tur Predicetum. Ipfum vero Verbum. 
appellatur Copula. 
6. Semperne Termini funt fimplices 
voces? R. Non: Sed frequenter com- 
ponuntur ex pluribus, & tunc ,vocau- 


turterminiComplexi, ut. 


Quicunque. DEUM timet y ck inimisus 
peeati. 
05 7. Vile 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


3. Ar teiginys turi savo dalis? 
A. Turi. Juk jis susideda i$ varda£od£io ir veiks- 
ma£od£io. Vardazodiiu laikome tai, apie ka kas 
nors pasakoma. Veiksma£od£iu vadiname ta Zodj, 
kuriuo teigiama, kad kas nors yra arba ko nors 
néra. 
4. Taigi, kiek daliu curi teiginys? 
A. Tris: du vardadodéius is abicju pusi ir treig. 
viduryje veiksmazodj. Ir tai kartais isreiskiama 
aiskiai ir ry&kiai; pavyzd£iui, Petras vaikito " gali 
büti isreikiama , Perras yra vailiciojantis". 
EOM LMMr Jodiiai? 
A. Pirmiausia, jie vadinami terminais, kadangi jie 
i$ abieju pusiq apriboja teiginj. Be to, vienas, ku- 
ris yra prie veiksmaZodi, vadinamas subjektu, ant- 
rasis, kuris yra po veiksmaZod£io, vadinamas pre- 
dikatu. O pats veiksmaZodis vadinamas jungtimi. 
6. Ar visada terminai yra tik paprasticji Zodziai? 
A. Ne. Dafnai jie susideda ii keliu Zodziu, ir tada 
jie vadinami sudetiniais terminais. Pavyzd£iui, kas 
tik bijo Dievo, yra nuodémés prietas. 


* 267 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


298 Diat--ricas, 
T. illzvoces, Omni , Nulus Quidem, & 
his fimiles íuntne Termini? R, Ille 
Voces proprié vocantur fima. Indicát 
enim, utram Propofitio (it Uniaurfati y 
an Particulars, Vocantur tamen Ter- 
nini Syncategorematici id eft, fimul cum 
4lijs fignificantes.. Alij veró vocantur 
Categorematii, qui. per fe fignificant. 
rem certam, ut Hos, 
8. Quz fant (cienda circa Peopofitio- 
ncm: R. Potiffinéifta fex, suppofrio, 
 Quantitas, Qualitas , Oppofitio , 4Eguipal- 
leutis, Comverfio. 
o. Quid eft Sappofitio? R. Eft Acce- 
ptio Termini in certa fignificatione, 
Nam v. g hec vox Home aliquando 
fimi poteit & fapponi pro ipfis lieri 
aut Sylisbis, ut fi dicas, 
oma cit difllbon. 
Aliquando pro faa fignificarione ordina- 
via, ut, Homo eff animal rationale, 
Aliquando prewr cemceprum terminat 
Intel;ás noftri, nt hic. Hora efl Species. 
10. QuotuplexellSuppofitio? R. Eft 
mnultiplex& varia. Verüm quoad rem 
lumine 


* 268 * 


2. LIAUKSMINAS. Dialcktikos branduolys 


7. Tokie Zodiiai, kaip &iekvienas, né vienas, kakoks 

ir kiti j juos panasüs, ar jie yra terminai? 
A. Tokie Zodiiai, tiesa sakant, vadinami Zenklais: 
mat jie nurodo, ar teiginys yra bendras, ar dalinis. 
Jie vadinami si; iniais, tai yra kartu su ki- 
tais pa£ymintiais, o kiti vadinami kategoriniais, 
kurie patys Zymi tam tikra dalyka; pavyzd£iui, 
mogus. 

8. Ka gi reikia Zinoti apie teigini? 
A. Bent &edis dalykus: supozicija, kiekybe, kokybe, 
prietprielinima, lygiavertikumqir sukeitimq. 

9. Kas yra supozicija? 
A. Tai yra termino priskyrimas tam tikram daik- 
tui. Sakykime, Zodis mogus kartais gali büti pri- 
imamas ir suprantamas tik kaip pa£iu raidiu ar- 
ba skiemeny junginys; pavyzdiiui, jei 
pasakytume: Zmogus yra dviskiemenis. Kartais gali 
büti suprantamas pagal savo jprastine reiléáme; 
pavyzdiiui, Zmogus yra protaujantis gyvümas. Kar- 
tais suprantamas kaip terminas müstj protavimo 
rezultatui iéreikkti; pavyzdéiui, &ia: magus yra riis. 

10. Kelig rüsit yra supozicija? 
A. Ji yra daugeriopa ir jvairi. Ta£iau, jei kalbési- 
me apie daikaa, ji gali büci arpaitamas prigimties 


* 269 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecricae 


MrpurrA 295 
Inmine naterz dignofci poteft: quoad 
appellationzm nabetur apud Logicos, 
11, Quid eftQ xantitas Propofitionis& 
R. Efteffe Univerialem, aut Particu- 
larem. 
12, Quid eft Qualitas in Propofitionet. 
R. Eít efc Afzmativam vel negati- 


vam. 
13. Curifta (cienda (ant? R. Ut poí- 
fint formari boni Syllogismi: quod 
poftea apparebit. 
14. Quomodo Quantitas & Qualitas 
defignatur à Diale&icis? R, Per qua- 
tuor has literas, A.E,LO. quz his 
verficulis explicantur, 

Afferit. A. negat. E. 3snt uniterfalitev 

ambo, 


Afferit 1.negat O.. Sunt particularites 


«mbo, 
Id eft, A, dcfignat univerfalem affit- 
mativam, E, Univer(alem negativam. 
&c. Sic. 


A E 
Omuis. Nullus 

I. Oo. 
Quidam. Quidam mon 


* omo 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


akimis, o, jei kalbésime apie pavadinima, jis is- 
plaukia i$ logikos. 
11. Kas gi yra teiginio kiekybe? 
A. Tai, kad yra bendrieji arba daliniai [teiginiai]. 
12. Kas tai yra teiginio kokybe? 
A. Tai yra teigimas arba neigimas. 
13. O kam gi titai reikia Zinoti? 
A. Tam, kad galétume sudaryti gerus silogizmus, 
o tai paailkés vliau. 
14. Kaip kiekybe ir kokybe pazymi dialektikai? 
A. Sitomis keturiomis raidémis: A, E, I, O, ku- 
rios yra isreitkiamos Siomis eilutémis: 
Teigia A, neigia E, — jie abu yra bendrieji; 
Teigia 1, neigia O, — jie abu yra daliniai. 


Tai yra: A pafymi bendra teigima, E — bendra 


neigima. Ir itai: 
A E 
kiekvienas né vienas 
H o 
kai kurie yra. hai kurie néra 


*24 * 


S$. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


300 DiatrscrICAE 
Tz literz diligenter mandanda funt 
memoriz ad (equentia percipienda. 
15, Quid eft Oppofitio Propoüitionü? 
R. Eft repugnantia duarum Propofi- 
tionum fecandàm Quantitatem , vel 
Qualitatem, vel Utramque. 
16, Quotupliciter opponatur Pro- 
pofitiones? R. Quadrapliciter. Sic, 
A B 


* 2 
£ z E 
E Lj [23 
S — cma -Gorie El 
& i E 
H 


Quidam Subcontrarie Quidam mom, 
;7. Quideft peculiare de. Contradi- 
&orig obíervandum ? R« Hoc ; quód 
earum altera femper debet effe vcra; 
altera falía. 

38. Quid cft ZEquipollentia? R, Eft 
duarum Propofiiionum, fibi aliquo ex , 
diis 


Z. LIAUKSMINAS. Dialcktikos branduolys 


Sias raides reikia gerai jsiminti, kad suprastume 
toliau aiskinamus dalykus. 
15. Kas yra teiginiy prieiprietinimas? 
A. Tai dvieju teiginiu nesuderinamumas pagal kie- 
kybe arba kokybe, arba pagal juos abu. 
16. Kiek kartu priespriesinami teiginiai? 
A. Keturis kartus, bütent: 


A E 
kiekvienas prietingumo mé vienas 
: FI E 
i E H 
E E E 
$ prieitaravimo $ 
3 * E 
E! E i 
& B 


haikurieyra — po prictingumo kai kurie nén 
[i IO] 
17. Ka svarbiausia reikia payméti kalbant apie prici- 
taravimus? 
A. Stai ka: vienas i$ ju [t. y. teiginiu] visada turi 
büti teisingas, o kitas — klaidingas. 
18. Kas yra lygiavertitkumas? 
A. Tai yra santykis tarp dvieju teiginiu, kurie tarp 


Prickaravimo sancykj sudaro: A — [Ol E — (II. 


»- i$: 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


MrpurtraA E 
di&is modo oppofitarum;dem fenfus, 
propter additam particulam Nep. 

19. Quotaplex cft Jquipollentia? R. 
Triplex, quz hoc verficulo indicatur, 
Pre,Contradic. Poff, Contra, Pre;Poftc;, 
Subalter, Sen(iseft. Si particula No» 
ponatur ante Signum & Subjeum alicu- 
jus Propofitionis, tunc illa Propefitio 
idem figuificabit , quod ipfius Contra- 
dittorla, ut fi dicas, 

Non omnis Home eff doctus, 
Kquipollebit huicfàz Cótradi&oriz, 

 Quida n Homo nan efl doctus, 
Si verà Non, ponatur pofi Subjetum ante. 
Copulam, idem fignificabit quod ipfig 
Contraria . Jat 

Omnis Homo non eff dochus, 
ldem figuificabit quod hzc, 

Null Homo efl dodtus, 

"Tandem fi Non, &prapenatur Subje&o , 
€ poffponatur ,tunc Propefitio fignifica- 
bit ide quod cjus subalrerna. nt fi dicas, 

Non omnis Homo non ef dectw, 
Perinde cftatque fi diceres, 

Quidam Hemo efl deus, 

20.Quid 


*ocmIÁÀÁOM 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


saves yra kokiu nors büdu priesingi, bet turi t 
pa£ia prasme dél pridétos dalelytés e. 
19. Keleriopas yra lygiavertiskumas? 
A. Trejopas. Ir jis parodomas siuo eiléraituku: 
Prae- Contradic. Post, Contra.: Prae Posque'. 

Priklausomybés prasmé yra tokia: jeigu dalelyté 
ne dedama prics kokio nors teiginio Zenklg ir subjek- 
1g, tada tas teiginys isreikia ta patj, ka ir jam prieita- 
raujantis teiginys. Pavyzdiiui, jei pasakysime [teigi- 
ni]: Ne &iekvienas 5mogus yra mokytas, tai jis bus 
lygiareiksmis Sitam sau prieitaraujanciarn teiginiui: 
Kai kurie &monés néra mokyti. O jeigu me dedama po 
subjekto pries jungti, tai tas teiginys isreiskia tq patj, 
la ir jam prictingas teiginys. Pavyzdiiui: 

Kiekvienas 5mogus néra mokytas i&reiskda t4 patj, ka ir 

Joks smogus néra mokytas. 

Tatiau, jei ne bütu dedamas ir prie! subjekta, ir. 
po subjeko, tada teiginys isreikitu ta patj, ka ir jam. 
priklausomas teiginys. Pavyzd£iui, jei pasakyrume: 
Ne kiekvienas 5mogus yra nemobytas, tai bütu tas pats, 
kai sakytume: Kai kurie £monés yra mobyti. 


-Prici* — prieitaraujantis .po*, pielingi — .priei* ir .po*. 


*mx]o4 


$. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


202 Diatscricas. 
20, Quid cf: Converfio Propofitionit 
R. Eft Mutatio Sabje&i in Przdicatü, 
& T:xdicati in Subje&um, ut 

Onmis Homo effrifiilit. 

Omne rifibile efl Homo. 
21. Quotuplcxeft Converfio ? R. Tri- 
plexho. :erficulo expreffa. 
EccE tbL fmp. ArmlgErOs., Ac, ArmA,bOnO, 
Contr. 
Prima tgo Converfio vocatur Simplex, 
cüm manet cadem Quantitas & Qua 
litas Propofitionis poft Coaverfionem, 
Sic convertitur univeríalis negativa. 
EcNullam Animalefffaxum, — Ergo 
E: Nullam faxum ef Animal. 

Et Particularis affirmativa, 
tL Quidem homoefi albw, | Ergo 
bL Queddaw «lbum efthomo, 

Secunda Converfio fit per accidens , 
mutata Quantiratein Propofitione có- 
vería. Sic convertitur univerfalis; affir- 
mativa, ut. 

Af Omnis Homo eff Animal. Ergo 
wil, Queddam Animal cfi Homo, 
Eodceth 


* 216 * 


2. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


20. Kas yra teiginio sukeitimas? 

A. Tai yra subjekto pakeitimas predikatu ir pre- 

dikato — subjektu. Pavyzdiui, [teiginys] Kiekvie- 

nas &mogus geba juoktis [pakeitiamas teiginiu] Tas, 

Las geba juoktis, yra $mogus. 

21. Keleriopas büna sukeitimas? 

A. Trejopas. Jis isreikétas Siuo eilérastuku: 

EccE Tibl-simp.; ArmlIgErOs.-Ac.; ArmA, 
bOnO,-Contra. 

Taigi pírmoji sukeitimo rüsis vadinama paprasta- 
ja- Ja gauname, kai po sukeitimo pasilieka ra pati 
teiginio kiebybe ir kokybé. 

Taip sukeiciamas bendras neigiamas teiginys: 

Ec — Joks gyvünas néra akmuo, — vadinasi, 
E — Joks akmuo néra gyvünas, 

ir daliniai teigiamieji teiginiai: 
xL — Kai kurie Emonés yra balti, — vadinasi, 
bl — Kai kas balia yra £monés. 

Antrgjg sukeitimo rülj gauname per prin 
(per accidens), pakeisdami sukeiciamojo teiginio kie- 
kybe. Sitaip yra sukeiciami bendri teiginiai. Pavyz- 
diui: 

Ar — Kiekvienas $mogus yra gyvünas, — vadinasi, 
ml — Kai kurie gyvünai yra mones. 


*oIin* 


$. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


MrputriA 203 
Eodem ctiam modo poteft converti 
univcr(alis negativa, ut 
gE. Nullam Animal eff (axura, Ergo 
TOS. Queadzsn faxtan non eft Animal. 
Tertia Converío fit per Contra- 
pofitionem ; quando converfis termi- 
nis adduntur negationes. Sic poteft 
converti univeríalis affirmativa , 
Ar. Omnis Homo efl Animal. — Esgo 
mA. Omne nen Animal efínon Homo, 
Ar particularis negativa. ut, 
&O. Quidam Homo nonefdotdw. Ergo 
"0. Quodda non doGlii nen cfl non Homo. 
Hac ultima Converfio, utpote obfcura , 
noncítin ufu. Ponitur tamen ad ple- 
nitudinem do&rinz, 
42. Qaz cft neceffitas Do&rinz de 
Converüonibus? R. Neceffitas Con- 
vérfionis occurrit inter difputandum, 
Valet enim fic argumentart, 
Omnis virtus eflbons, Ergo 
Non valet autem fic ini 
Omni virrweflbona, Ergo 
omne bonnm cf! virtw. 
Nam 


* 28 * 


Z LIAUKSMINAS. Dialekrikos branduolys 


Tuo pa&iu büdu gali büti sukeiciami bendrieji 
igiamiei [reginiai]. P "e 
gE — Joks gyvünas néra akmuo, — vadinasi, 
1s — Kai kurie akmenys néra gyvünai. 
Treliajj sukeitima gauname prieipriesindami; kai 
prie sukeistu terminy pridedami neiginiai. Taip gali 
büti sukei&iami bendri teiginiai 
Ar — Kiekvienas £mogus yra gyvünas, — vadinasi, 
mA — Viskas, kas ne gyvünas, néra $mogus, 

ir daliniai neigimai, pavyzdziui: 
bO — Kai kurie £monés néra mokyti, — vadinasi, 
nO — Kai kas, kas néra mokytas, néra ne £mogus. 

Sis paskutinis sukeitimas, kaip neaiskus, yra ne- 
vartojamas. Ta£iau ia jis pateikiamas dél teorijos issa- 
mumo. 

22. Kuo yra svarbus sukeitimo mokslas? 
A. Sukeitimas svarbus tuo, kad jis padeda dispu- 
tuose. Galima juk &itaip jrodinéti: 
 Kiekviena dorybé yra geris, — vadinasi, 
Kai kas i 10, kas gera, yra dorybé. 

Tatiau negalima &itaip pasakyti: 
Kiekviena dorybé yra géris, — vadinasi, 
Visa, has gera, yra dorybé. 


*€£mxe 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


£04. Diarscricat, 
Nam Pani; etiam eftbonus; non tamen. 
eít virtus, 
De Tertia Operatione. 

Q. 1, Quid eft Tertia Operatio Intelle- 
&üs? R, Eft judicium Intclie&tüs, quo 
aliquid ex alio infert: ut 
Ex bomine effe animal. Ex Bruto mon effe 
bonünem. 
2. Quomodo aliter vocatur ifta Ope- 
ratio? R, Vocatur Argumentatio, Ra- 
tiocinatio , Difcurfus. 
3. Quot (unt SpeciesArgumentationis? 
R. Potiflimzquinque. SMegifus , En- 
tbymema, Dilemma, Exrmplum y Indudtio. 
Diferunt intcr (c quoad modum ar- 
gumentandi ; effentialiterne, an non 
parüm refert. 
4. Quid eft Syllogimus? R. ER Ar- 
gumentatio, in qua ex duabus Przmi(- 
fis Propofitionibus tertia infertur. ut 

Onmà virtu efl diligenda, 

Sed Temperantia eff virtus, 

Ergo Temperantia eft diligenda. 
Prima Propofitio vocatur Major Syllo- 


imi. 
d Secunda 


* 280 * 


£ LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


Juk duona yra taip pat geras dalykas, taciau tai 
néra dorybé. 


Apie tre£igjj veiksma 


1. K. Koks yra tre£iasis intelekto veiksmas? 
A. Tai yra intelekto sprendimas, kuriuo kai kas i$ 
kito iivedama; pavyzd£iui, i$ Zmogaus— büti gyvi- 
mu, i$ laukinio — nebüti £mogumi. 

2. Kaip kitaip is veiksmas vadinamas? 
A. Vadinamas jrodymu, samprotavimtu, svarstymu 
(discursus). 

3. Kiek yra jrodymo rüsiu? 
A. Svarbiausios penkios: silogízmas, entimema, di- 
lema, pavyzdys, indukcija. Jos skiriasi viena nuo 
kitos pagal jrodinéjimo büda. Siuo atveju ne tiek 
svarbu, ar skirtumas tarp ju yra esminis, ar nees- 
minis. 


4. Kas yra silogizmas? 
A. Tai yra jrodymas, kai i5 dvieju duony premisu 
iivedama tretia. Pavyzdiiui: 
Kiekvieng dorybe reikia vertinti, 
O savitvarda yra dorybé, — 
Vadinasi, savitvardg reikia vertinti. 


* 28 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mzpurra 205 
Secunda vocatur Mimer. Tertia Con- 
dlufio & Confequentia & Con[fequens. Ab. 
Oratoribus veró Complexio, Hzc Spe- 
cies tandi eft perfe&iffima & 
ima. Ideo quz ad cam fpc&ant, 
diligentercognoícenda fant. — Alie 
enim Species per hanc confirmari & 
probari debent, 
5. Quot habet Terminos Syllogiímus t 
R. Tres, Primus vocatur Majss extre- 
mum. Habetlocum in Majore & Con- 
dufione. — Altervocatur Mim extremi. 
Habet locum in Minore & Conclufione. 
Tertius vocatur Medi, fen Mediw ter- 
minu. Habctlocumin Majore& Mino- 
te, Singuliergo Termini ponuntur in 
Syllogiímo 54; ut patet in Exemplo 
fupra pofito. 
6. Unde cognofcam fitne bonus? R. 
Ex FormaSyllogi(imi & Modo. 
7. Quid eft Forma Syllogifmi? R. Eft 
Coordinatio Medii termini cum Ex- 
tremis. 
8. Quotuplex eft Forma Syllogifmort? 
R. Triplex. Prima cibin qua Medium. 
inMajo- 


* 282 * 


£ LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


rece as 
(premisa), antrasis — maZaja, tre£iasis — ubaigimu 
(conclusio), ivada (consequenti) ir paseEme (con- 
sequens). 

Sijrodymo rüiis yra tobuliausia ir aiskiausia. To- 
dél visa tai, kas su ja susije, reikia gerai isnagrinéti. 
Sia rü&imi turi büti jtvirtinamos ir pagrindziamos 
visos kitos. 

5. Kiek terminy turi silogizmas? 

A. Tris. Pirmasis vadinasi didysis kratturinis. Jis 

büna did£iojoje premisoje ir ifvadoje. Antrasis va- 

dinasi madasis kraitutinis. Jis yra ma£joje premi- 
sojeir ilvadoje. T re£iasis vadinamas viduriniuarba 
viduriniu terminu. Jis büna did£iojojeir madojoje 

[premisoje]. Kiekvienas terminas, kaip maryti i$ 

anks£iau pateikto pavyzdiio, silogizme kartojasi 

du sykius. 

6. I$ ko galima su£inoti, ar silogizmas yra geras? 
A. lé silogizmo formos ir moduso. 

7. Kas yra silogizmo forma? 

A. Tai yra vidurinio termino suderinimas su 

iracoid 
8. Kiek yra silogizmo form? 

A. Trys. Pirmoji yra tolia, kurioje vidurinis terminas 


* 285 * 


$. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


206 Diarzcricas, 
in Majori fübjicitur, predicatur i 
Minori: ut, 

Omne Animaleff (enfiticoum, 

Sed omnis bomo «ft Animal, 

Ergo omnis Homo efl fenfitivas. 

Secunda Fiera eft, in qua Medim wtro- 
bique przdicatur. wt. 

Omne fenfiticvum ef! Animal, 

Nullus: (xum eft Animal. 

Ergo nallum (axum efl (enfiticomm, 
Tertia eít, in qua Medium utrobique füb- 
jicitur, ^ ut. 

Qmne Animal eft enfitivgum. 

Orne Animal eff vivens, 

Ergo quoddam coiroens eft fenftrivoum. 

9. Qaid cft Modus in Forma Syllogifti- 
€5* R. Eft Coordinatio Propofition 
interíe fecundüm Quantitatem & 
Qualitstem. 
10. Quot funt ifti Modi? R, Sunt uni- 
veríim5, his ver(iculis comptehen& , 
qui perfe& mandandi (int memoriz, 
Barbara. Celarent. Darii, Fcrio, Bara- 
lipton. 
Celantes. Daliris, Fapefmo, Frifefo- 
RTI. Cefarc, 


* 28 * 


£ LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


didiojoje [premisoje] yra subjektas, maojoje — 
predikatas. Pavyzdziui: 
O kiebvienas 5mogus yra gyvünas, — 
abicjose premisose yra predikatas. Pavyzdiui: 
Tai, kas turi pojütius, yra gyvünas; 
Né vienas akmuo néra gyvünas, — 
Vadinasi, né vienas akmmuo neturi pojüciu. 
Tretioji figüra yra tokia, kurioje vidurinis [termi- 
nas] abiejose premisose yra subjektas. Pavyzd£iui: 
 Kiekvienas gyvünas turi pojütius; 
Kiekvienas gyvünas yra gyvas, — 
Vadinasi, Kai kas gyva turi pojücius. 
9. Kas yra silogizmo formos modusas? 
A. Tai yra teiginiu derinimas pagal kiekybe ir ko- 


kybs. 
10. Kick yra modus? 
A. IE viso yra devyniolika. Jie isreikiti eilutése, 
ias reis gera jimini 
Barbara, Celarent, Darii, Ferio, Baralipton, 
Celantes, Dabitis, Fapesmo, Frisesomorum, 


* 285 * 


$. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mepurra. 2c7 
Ceare. Camefires, Feflimo. Baro«o, 
Darapti. 
Felaptos. Difami. Dasii. Borardo, 
Ferifon, 
HS duce fecandüm hos Modos 
coordinandus eftSyllogifmus? R, Iu 
fingulis Modis unt tres vocdles priores 
quarum fingulis rcfpondere deb.nt in 
Syllogifmo fingulz Propofitiones, co- 
demordine, cum cadem Quantitate & 
Qaalitate, quam indicat litera. v. g.Ia 
Barlara , debent effe omnes Propofi- 
tiones Univerfales affirmative; quod 
indicát tria A. In Celarent, funt omnes. 
nniver(ales; fed Majer eft negativa, Mi- 
mcr affirmativa, Cordufio fegativa ; à 
qnod indicant, E. A. E. fic de reliquis. 
12. Omnefne ifti Modi omnibus Figu- 
risferviant? R, Non. 
13. Quot ergo asi funt Prime Figure ? 
R. Sunt primi quatuor dirc&éconctu- 
de: S rRuet quinque indire&?. 
24. Quid eftdirc&? concludere? Quid 
indire&?? R. Dire&? concludere eft 
iu Conclufionc Syllogi(mi Majus Ex- 
tremum; 


* 286 * 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


Cesare, Camestres, Festino, Baroco, Darapti, 
Felapton, Disamis, Datisi, Bocardo, Ferison. 

11. Kaip reikia sudaryti silogizma pagal iuos mo- 

dusus? 
A. Kiekviename moduse yra trys pirmosios balsés. 
Kiekviena i$ ju turi atitikti silogizmo teiginius ta 
tvarka, kad ju kiekybé ir kokybe bütu tokia, kaip 
nurodo raidé. Pavyzd£iui, [moduse] Barbara turi 
büti visi bendri teigiamicji teiginiai. Tai ir nuro- 
do trys A [raidés]. Moduse Celarent yra visi ben- 
drieji [teiginiai], bet didysis [teiginys] yra nei- 
giamas, mafasis— teigiamas. Iévada neigiama. Tai 
nurodo [balsés] EAE. Pana&iai büna ir su kitais 
[modusais]. 

12. Ar visi ie modusai tinka visoms figüroms? 
A. Ne. 

13. Kiek modusy turi pirmoji figüra? 
A. Pirmieji keturi yra tiesiogiai isvedami, likusie- 
ji penki — netiesiogiai. 

14. Ka reiskia tiesioginiu büdu ivesti ir ka — netie- 

sioginiu? 
A. Tiesioginiu büdu isvesti reiskia: silogizmo isva- 
doje didjjj termina imti kaip predikatg, o mazajj 


* 287 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


298 DiarscricAE. 

tremum ponere in Pradicato: Minus 
extremumin Sabjedio. Indirc&é vero 
contra, ut 

Dire BAr- One Auimal eff (entiens. 
" 4 &A- Omnis Homo ef! Animal. 


* ^ [rA ErgeOmnisHomo efffetiés- 
Indi- ( BA.Ormo Animal eff fenticns- 
rc&à.4 rA. Omnis Homo eff Animal. 

II.Ergo queddz(etiens eff Homo. 


15. Suntnc ifti omnes Modi inufu? R. 
Soli dire&i in ufa fant. Indire&i ver 
Dodirine causá tantüm ponütur. 
16. Quot funt Modi Secinde Figurz ? R. 
Sunt quatuor ifti, Cefzre , Cameftres , Fe 
fino, Barocc. 
37. Suntne ifti in ufü? R. Sant frequéter. 
18. Quot funt Modi. Terrie Figure? R. 
Sunt fex reliqui à Darapti. 
19. Quomodo ergo cognofcam fitne 
aliquis Syllogifius in bona Forma? 
necne? R, Videbo Primó Medium 1er- 
minam, quomodo fit difpofitus in Ma- 
jori& Minori. Hincagnofcam ad quà 
Formam fpe&ct. Secundó applicabo 
Modos 


* 3288 * 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


krastutinj — kaip subjekta. O netiesioginiu büdu — 
arvirléiai. 
BAr — Kiekvienas gyvünas turi pojüius; 
Tiesioginis ] bA — Kiekvienas £mogus yra gyvünas; 
rA — Vadinasi, kiekvienas £mogus turi 
BA — Kiekvienas gyvünas turi pojütius; 
Netiesioginis 4. rA — Kiekvienas $mogus yra gyvünas; 
1I — Vadinasi, Kai kas, kus turi pojücius, 
na Émané. 
15. Ar visi fie modusai yra vartojami? 
A. Vartojami tik tiesioginiai, o netiesioginiai Cia 
itraukiami tik dél teorijos isamumo. 
16. Kiek modusy turi antroji figüra? 
A. Yra tokie keturi: Cesare, Camestres, Festino, Ba- 
roko. 
17. Ar jie yra vartojami? 
A. Vartojami da£nai. 
18. Kiek modusy curi rre&ioji figüra? 
A. Pradedant Darapti — &esis. 
19. Kaip suinoti, ar kokio nors silogizmo forma yra. 
taisyklinga ar ne? 
A. Pirma, Ziürima, kaip yra isdéstytas vidurinis 
terminas didiiajame ir maZajame teiginyje. Po to 


* 289 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mzrpurra 209 
Modos ilius Forma , utrum cum difpofi- 
tic? - Propofitionum conveniaat. Ter- 
ai? videbo utrum fint tantüm Tres Ter- 
mini, finguli bi pofiti. 
Exemplum in Prima Figura. 


BAr|cE |DA |FE 
BA [1A. |t "ü 


TA [rEst |I o 

msi brutum eff Animal, 

Nullus Homo eff brutum. 

Ergo Nulla Homo efl Animal. 
quiainnalo Medo cífe poteft; ideo eft 


inSecunda. 

Cr |CÀ [FE |BA 

»E |f1|:o 
*E |f5Es |] 2O | cO. 

Omne brutum efl animal. 

Omnis Homo eff animal. 
Omnis Homo efl brutum, 
InTertia Figura. 


i|DA]BO|FE 
p els. | 


DA|FE 
TÀ |IA 


pi. [pron 


fA 
mir[sl. |dO]fOn 
Omnis 


Z. LIAUKSMINAS. Dialckrikos branduolys 


sufinoma, kuriai figürai silogizmas priklauso. An- 
tra, nustatomi fos figüros rnodusai, [nustatoma], 
ar jic atitinka teiginiy isdéstyma. Tretia, paziüri- 
ma, ar yra tik 27s rerminai, kuriuy kiekvienas kar- 
tojasi po du kartus. 
Pirmosios figüros pavyzdys: 
Bar [5 4 DA 
bA lA r1 
rA. rEnc | I 
 Kiekvienas laukinis yra gyvinas; 
Joks Emogus néra laukinis, — 
Vadinasi, joks Zmogus néra gyvünas. 
Tokio derinio. néra jokiame moduse, del to sis 


DA|FE | bi | DA FE 
A [lA |sA | d cAr | £i 
pd |pOn| mls | st. | dO | sOn 


* 21 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


210 DrarscricAE. 
Omnis homo ef fubftantia, 
Nullus homo ef ératum, e 
Ergo aliam brutum eft fubftantia. 
3fti quoque Syllogifmi videntur quidé 
pertiaere ad Frmar: fed quia cum rato 
Mode coordinari poffunt, ide funt 
vitiofi. 
20.Quomódo quatuor termini poffunt 
effcin Syllogifmo. R. Sic. v.g. 
Omnis decis eft Laude dignus, 
Scd Fetrweft fludio fus. 
Ergo Petrus cítiaude dignus. 
Hic f«t quatuor termini.nempe, dew, 
dignes, Petrus, fladiefu. ldcb non valet 
Syllogiímus. 
21, Suntne ejufdem rationis omnes Syl- 
logifmi? R. Non. Sed diftinguun- 
tur varié: hinc varie appellantur. Nam 
1mó, EftCategoricus Syllogifinus , qui ha- 
bet medium terminum diltributive 
(id eft pro fingulis. fappofitum, in 
atraque, aut alterz Przmifía. ut 
par. Omni Homo eff Animal. 
ba. Omne rifibile eff Homo. 
va. Ergo Ompe rifibile eft Animal. 
ado, 


* 292 * 


£ LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


 Kiekvienas mogus yra substancija; 
Joks &mogus néra gyvulys, — 

Tie silogizmai taip pat, atrodo, atitinka formas; 
bet, kadangi jie nesuderinami su jokiu modusu, todel 
jie yra klaidingi. 

20. Kaip silogizme gali pasitaikyti keturi terminai? 

A. Pavyzd£iui, taip: 

Kiekvienas mokytas £mogus yra vertas pagyrimo; 
O Petras yra atsidéjes mokslams, — 

Vadinasi, Petras yra vertas pagyrimo. 

Cia yra keturi terminai, bütent: mokytas, vertas 
yra netinkamas. 

21. Ar visi silogizmai yra vienodi? 
A. Ne. Jie yra jvairiai skirstomi ir jvairiai vadina- 
mi. Pirma. Yra Kategoriskas silogizmas, kurio vi- 
durinis terminas vienoje ir kitoje premisoje yra 
skirtingai susijes su kitu terminu. Pavyzd£iui: 
BAr — Kiekvienas £mogus yra gyvünas; 
bA — Kiekvienas, kas geba juoltis, yra 3mogus: 
1A — Vadinasi, zas, kas geba juoktis, yra gyvünas. 


* 295 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


MrpurtA p 
2do. Eft Syllogifmw. Expofirorius: qui ha- 
bet medium fingulare. Potel Re in 

nibus tribus Figuris , fcu Formis. 
prima fic. 


Qai 

Ergo Quidam Pbilef;phu eft Mufius. 
Revocatur ifte Syllogi(mus ad Darii. 
ato. Eft syllogl fnis compofitus ; qui unam. 
aut plures Propofitiones habet com- 
poütas ex Categoricis. Eflque du- 
plex. Alter vocatur Hyporbeticus (eu 
Conditienalis & Copulativm, — at. 

SieftSol, e(t dies, 
Sed cítSol, 
Ergo eft dies. 
Alter vocatur Difjunctiw: ; qui habet 
przpofitamn Particulam Disjun&tivainj 
vt. Aut e(t nunc dics, zutnox. 
Sed non eftnunc Ges, 

, Ergoeftnuncnox. do ai 
4to. ogifmus Obli quas; in it 
Leti ce ali in cafibus obli- 
qui. ut. 

 Contrarierans ef oppofita satio gin 


Z. LIAUKSMINAS. Dialcktikos branduolys 


Antra, aiikinamasis (expositorius) silogizmas, ku- 
rio vidurinis terminas yra vieninis. Jis gali pasitaiky- 
ti visose trijose figürose, arba formose. Pirmojoje jis 
atrodyty taip: 

Perras yra muzikas; 

Ka£koks filosofas yra Petras, — 

Vadinasi, kazkoks filosofas yra muzikas'. 

Sis silogizmas primena Darii modusa. 

Treia, sudétinis (compositus) silogizmas. Jis turi 
vieng ar daugiau premisu, sudaryty i$ kategoriniu 
[teiginiu). Jis büna dvejopas. Vienas vadinasi hipo- 
tetinis (hypotheticus), arba salyginis (conditionalis), 
ir jungtinis (copulativus). Pavyzd£iui: 

Jei fvietia saulé, yra diena; 
O saulé jvietia, — 

Vadinasi, yra diena. 

Antras vadinasi skirstytinis. Jame yra disjunkty- 
viné dalelyté ,arba*. Pavyzdziui: 

 Dabar yra arba diena, arba nakiis; 
Bet dabar ne diena, — 

Vadinasi, dabar yra naktis. 

Ketvirta, netiesioginis (obliquus) silogizmas. ame 
Pavyzd£iui: 


Sis silogizmas yra teisingas tik tuo arveju, jei Petras" iymi rà pati 
dmogu- 


* 25 * 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


a Dusertcas. 
Sed Albiy& nigrum funt Ceutraría. 
Ergo Alii & Nigri eft oppofita ratio, 
sto. Eft sylogifmus modalis , inquo n» . 
dusaliquisprezdicatur. nt. 

Hominem currere eft centingens, 

Sed Petrus eft Homo. 

Ergo Petrum currere eft contingens, 

Eft Sylogifus de medio negarirvo ; in 
quo medium ponitur cum particula 
negativa, ut. 

Qui pon babet oculos , non videt. 

Sedlapis uen babet oculos, 

Ergo lapisnon videt : 

Hujus Syllogifmi Miner eft afirmatita. 
Qaia totum, quod fuitin Subje&o Ma- 
joris, ponitur pro Przdicato Minoris, & 
efficit hunc fenfum, Sed Lapis efl nes ba- 
bens ocilos, Hzc deSyllogifmo. 
22. Quid ef Enthymema ? R. Eft Ar- 
gumentztio, ir qua ex una. Propofitio- 
ne infé eu ?ltera. Itaque fi detraxcris 
Syllogíino unam ex sezmiffis, qua 
füperermt Propofitiones, Enthyme- 
ma effücient. ut. 

Petrus ef Homo, 

Frge Petrus efe Animal, — 23, Quid 


Z. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


Prielybéms yra büdingas prieiprieiinimas; 
O balia ir juoda yra prieciybés, — 
Vadinasi, balta ir juoda yra prieiprietinimas. 
Penkta, modalinis silogizmas, kuriuo nusakomas 
koks nors modusas. Pavyzdzi 
O Petras yra imogus, — 
Vadinasi, Petrui pasitaiko pabégioti. 
Sekta, silogizmas su neigiamu viduriniu [terminu]. 
Jame vidurinis erminas naudojamas su neigiama da- 


Sio silogizmo maioji premisa yra zeigiama, nes 
visa tai, kas didEiojoje [premisoje] buvo subjektas, pa- 
naudojama kaip madosios [premisos] predikatas ir 
igauna tokia prasme: O akmruo yra tai, kas neturi akiu. 
Tai tick apie silogizma. 

22. Kas yra entimema? 

A. Tai yra jrodymas, kuriame i$ vienos premisos 

daroma isvada. Taigi, jei i sllogizmno imesite vie- 

na fees likusieji teiginiai sudarys entimema. 


S. LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Mzpurta DiarnecricAE — 213 
23. Quid et Dilemma? R. Eft Argu- 
mentatio cornutat;in qua ex duabs có- 
trarijs Propofitionibus infertur Cenfe- 
qun; utrinque coargnens refponden- 
tem, ut, 

Aut faifli fludie(as Latinitatis , aut non, 

Si faifti, Ergo fire debes Latinitatem, 

Si non faifti. Ergo fraffra fcbolas adijfi. 
23. Quid cft Exemplum? R. Eft Argu- 
menta:io ; inqua ex una vcl pluribus 
fingalaribus aliquid fingulare infer- 
tar. ut. 

Decius Pater pro Patria fe devovit. 
Ergo &filium idem facerc decet. 
25. Qiid eft Indu&io? R. Eft Arga- 
mentatio ;in qua ex enumeratis fuffi- 
cienter ibus infertur Conclu- 

fio univeríalis. ut 
Petrus r Paulus Grloannes , Cr fic deve- 
lius, funt rifibiles. 
Ergo ovis Hem ef rifli'is, 

26.Q d adhaceft de quo Di. 

differunt? R. Eít Modus inveniendi 

Medium, qui Pens afinimu appcllatur, 

P Redutiio 


* 298 * 


£ LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


23. Kas tai yra dilema? 
A. Tai yra sudétingas jrodymas (argumentatio cor- 
nua), kuriame i$ dvieju prictingu teiginiu daro- 
ma iivada, nepalanki abiem atvejais. Pavyzdiiui: 
Arba tu mokeisi lotynu kalbos, arba ne. 
Jei tu mokeisi, tai privalai mokéti lotynu kalbg; 
Jei nesimokei, vadinasi, veltui lankei mokyklas. 
24. Kas yra pavyzdys? 
A. Tai yra jrodymas, kuriame i$ vieno arba dau- 
giau pavieniy dalykuy sprendiama taip pat apie 
ka nors pavienj. Pavyzd£iui: 
Tévas Decijus pasiaukojo tévynei, — 
Vadinasi, ir stmui dera ta patj daryti. 
25. Kas yra indukcija? 
A. Tai yra jrodymas, i5 kurio, itvardijus pakanka- 
mai atskiry atveju, padaroma bendra isvada. Pa- 
vyzdiui: 
Ir Petras, ir Paulius, ir Jonas, ir kt. geba juoktis, — 
Vadinasi, Eiekvienas Zmogus geba juoktis. 
26. Del ko dialektikai iki Siol nesutaria? 
A. Dél büdo, kaip surasti vidurinj termina, o tai 
vadinama asilo tiltu (pons asininus), del netobuly 


$ LAUXMIN. Medulla dialecticae 


Dr PANEGYRICUS. 

Rediliomes imperfe&orum Syllogi- 
fmorum ad perfc&os. Propofitiones mo- 
dales. Exponibiler. Fallacie Syllogifinori, 
&alia non «uca: qua tamen 4ut mun- 
quam inter difputandum occurrunt; 
wur dignofcuntur lumine naturz & 

ufa, Qui ergo ha&enus 
di&a fcit, fatis interim 
habet. 


2. LIAUKSMINAS. Dialektikos branduolys 


dice ob ddliniy vigi 
niu, ikdéstomuju (exponibiles), silogizmu kdaidu 
(fallacia) ir dar del daug ko. Ta£iau tokie dalykai 
dispute arba niekada nepasitaiko, arba jie atpa- 
NONE. OPI I Rd 
O tuo tarpu pakanka, kas yra &ia pasakyta. 


Venz JADVYGA TIJONÉLYTÉ. 
Konsultavo Kristina Rickeviciütéir Leonas Valkünas. 


Verstaik ,Medulla dialecticae" — i$ veikalo , Praxis orazoria sive 
praecepta artis retboricae a P. Sigismundo Lascemin "(Francofur- 
tiad Maenum, MDCLXV).. 


* 5 * 


veio aus! Cof eA 


f. ^t AM, 7 x us feiuh Dd 


$ £2 Va pro, T Aule "S 
Víum Sepe eme 

In Collegis Societatis v 
IES v. 7f 


€ MLI T T) 
Permifsu iorum 
Nilxe LP 


s 
us bear ETTM 
Ty Academicis 


Anno Domini 1695. 


* 30 * 


MUZIKOS TEORIJA 
IR 
PRAKTIKA* 


b 


Jézaus Draugijos kolegijose besimokantio 


Velklo originalo fotografinis eeksas ir jo vertimas j lietuviu kalba 
buvo idlistas -Vagor" leidyklos 1977 m. 
Zr. Zygimantas Li au k sm iin a s. Ars et praxis musica. V. 1977 m. 


* 30 * 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


AD PHILOMVSVM 


Me rs inter liberales mobilifima, compleHitur Can- 
qum. Planum jeu agualem, Cr. FraBum feu. inequalem. 
LIle eft, in guo "voces equaliter centantur, nez bibens certam 
porttonem. C5 moram temporis, fel pro "voluntate cantanti 
lreviis aut. Jesi prol poen. FraBs. verà eff in quo 
"voces babent. natam men[eram pemporis im caníam- 
do, alique breviorem, longiorem dlique. 

Agenium eff primà de cana. pipno, qi etiam. Cheralis 
€ Gregoriamas vocatur. In co enim principia. nsfica. faci- 
duis prepomuntur Cy exercentur, Cr ab eo, vocat à fanda- 
mento. afcendemlum eff «d. FraBium, qui phis. Artis baba. 
Prarerea neeefitss cantur Cboralis Cy far eff quotidismus 
iw Bedefjt tám Cathedralibus, quàm Religiofia sd dezan- 
scalas landes dioiss. Eum ob vem Concilium. Tridenti. 
mom. de Seminarii. ehaeandis. dicis, ( Barbos im eollBl. in 
Se 25) Grammaticcs, Cantüs, aliarumduc bonarum 
Artium difciplinam difcent: wr deinde Bechfaffics mu- 
ia corvesienter ebire pofint.. Sicut. euim abfona Cr difror- 
12 vex, fipreforim à fcerdote. ad alare proferatur, efren- 
it audientes, Cr. quandof, cmntemptum. meretur: isa à eo- 
rra, [ren que d Praflibus Beef infitwa fanty [sb Cr or. 
dinagà decantentur, excitanda, pietari in populo multum con. 
dacmt. Expertum fe id dicis D. AugapHnur im primorli. 
ji fue corverfonis, dam iss alopur D. DEF M, 


£ LIAUKSMINAS Muzikos teorija it praktika 


MUZIKOS MÉGEJUI 


Muzika, tarp laisvuju menu kilniausias menas, 
apima cantus planus, arba. cantus aequalis, ir cantus 
fractus, aba cantus inaequalis. Pirmasis yra toks, ku- 
rio od£iai lygiai giedami ir nedalijami nustatyto il- 
gumo dalimis ir laiko tarpais, bet kada pagal nora 
giedodamas trumpiau ar ilgiau Zodiius gali testi. 
Cantus fractus yra toks, kurio Zod£iai giedant turi ap- 
ribora laiko matavima, vieni trumpesnj, kiti ilgesnj. 

Pirmiausia reikia pakalbéti apie canzus planus, ku- 
ris vadinamas dar choraliniu arba grigaliniu. Todél, 
kad jame muzikos pradai lengviau isdéstomi ir ii- 
mokstami ir nuo jo, lyg nuo pagrindo, reikia iti prie 
cantus fractus, kuris yra meniskesnis (sudétingesnis). 
Be to, cantus choralis reikalingas ir naudojamas kas- 
dien, tiek katedru, tiek vienuolynu bazny£iose, Die- 
vo Hovei apgiedoti. Tuo reikalu Tridento Susirinki- 
mas apie seminarisag molcyma sako (Barbos in collect. 
in Sess. 23): ,Gramatikos, giedojimo ir kitu geruju 
menu discipliny ismoks, kad véliau baznytines pa- 
reigas galétu tinkamai adlikti. Mat, jei nedarnus ir 
ilkreiptas Zodis, tuo labiau jei kunigo prie altoriaus 
tariamas, ujgauna klausytoju ausis, o kartais panic- 
kos nusipelno; taip pat priesingai, jeigu tai graiai ir 


* 30 * 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Conf. » 16. Quantum feri in Hymnis & canticis 
tuis, foavc fonantibus Ecclefie tue vocibus, commo. 
tus. Voccs ille infucbent suribos mcis, & cli. 
quabatur veritas tua in cor mcum; & eítusbat indà 
affc/kus pietatis, & corrcbant lachryme, & bcnc mi 
bi crat in eis. ume efeBhwm babes cantur aer bene 
erdinatus. 

Ac. ars quidem mafes non ef Mifeilis, C. labor dipen. 
dino. onerefus; fed dua fent, qua defrleris multorum ab eo 
fbidio svertant. Primum [4 n pauci fit, qui poffnt, a- 
"ur velint, avrem breviter C7. dilacid?. explicare. Nam licut. 
aliarum artivm magifrri, nefdo. quo errare, plerumjus dif. 
cilioribus à principio propofiionibas: occepant. Dijeipulos; itd 
Phonafei nofiri [Fatim fesFium cantum oberudune, Cr olferua- 
tiones fabtilioris melodie inculeant. 1ded errantes. pueros. affi. 
unt, roellicant, wiferum in modum laniant: E tamen, poft 
nias aut alterius etiam anni. decurfum, non multus epptret 
profeius.. Aleecum impedimentum efe defeftus librorum. Li- 
bri enim EcclefiifHei magni C precioft ad docendum. cummolà 
proponi non poffune:. deferibera "oerà im tabula efé labor impen. 
fus C privatim fmpalis vix pofibilis. 

Ad ca impedimenta aenvvends nobis in Crofef Collegio ob- 
fulit occafínem unius 2 Societete Patris noffri liberalitas, qui 
de patrimonio [uo depojuit far. o0. ex quibus. cenfas celeres. 


4a bro 


* 306 * 


2. LIAUKSMINAS Muzikos teorija ir praktika 


tvarkingai bus pagiedama, tai daug prisidés, kad pa- 
Tadintume monii pamalduma, kas Banytios va- 
dovy buvo nustatyta. Sv. Augustinas sakosi, kad tai 
patyres savo atsivertimo pradsioje, raip kreipdama- 
sis j Viespatj Dieva (ISpa£. I, 9, 16): . Kaip pravirkau 
sujaudintas, skambant maloniai tavo ba£nytioje him- 
ny ir giesmiu Zodziams. Tie Zod£iai tekéjo j mano 
ausis, ir tavo tiesa liejosi j mano &irdj; ir del to udsi- 
degé pamaldumo jausmai, ir tekéjo asaros, ir gera 
man buvo nuo ju". Tokj poveikj turi gerai sutvarky- 

Ir muzikos teorija néra sunki, ir mokymosi dar- 
bas néra nasta, bet yra du dalykai, kurie daugeli nuo 
troikimo mokytis atbaido. Pirmas dalykas — kad ne- 
daug téra tokiu, kurie gali, kaip kad nori, trumpai ir 
suprantamai isaiskinti. Nes, kaip ir kiny menu mo- 
kytojai, kurie, kin kaip klausdami, danai sunkes- 
némis temomis mokinius apkrauna pradzioje, taip 
ir müsy giedojimo moleytojai tuojau cantus fractus 
pradiioje jgrüda ir pastabas dél subtilios melodijos 
ispraudzia. Todél klystan£ius mokinius spaud£ia, pe- 
Sioja, pasigailétinai drasko. Taciau ir po vieneriu, net 
ir po dveju metu darbo ne ka tepasiekia. Antroji klia- 
tis yra knygu trükumas. Mat ba£nytinés knygos yra 
didelés ir brangios ir negalima ju siülyri, kad tinkamai 


*35* 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Broversy minsri bus formis voolumrus fabjicere ea, que in. S. Ee- 
clelia decamtari folent; wt Cr. difeerent im bis, qui vellent; C 
cvd ipfi foli, quando vellent, cantare pofent. 


Eccli: 47 V. 10 De S: David Rege. 


De omni corde fuo laudavit Do- 
minum & dilexit DEVM qui fe- 
cit illum: & dedit illi contra mimi- 
cos potentiam: & ftare fecit Can- 
tores contra altare, & in fo- 
no eorum dulces fecit 
modos. 


* 308 * 


Z LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


mokyuusi i$ ju, o viska nuraiyti ant lentelés yra mil- 
Ziniskas darbas, atskiriems zmonéms namie vargu ar 
jmanomas. 

Kad tas kliütis pasalintume, Kra£iu kolegijoje vie- 
no Draugijos müsy tévo dosnumas mums suteiké 
proga. Jis i$ savo palikimo mokymo reikalams pasky- 
ré 800 florinu, kuriy procentai atiteko mokytojo prie- 
moniu rengimui ir i$ dalies besimokantiuju kny- 
goms. O mes parodéme mokymo lengya metoda ir, 
kad netrükty knygu, norime glaustai pateikti tai, kas 
paprastai giedama Sventoje baZnytioje, kad i$ ju pa- 
simokytq tie, kurie norés, ir net pats vieni, kada 
panors, galé pagiedoti. 

Eklesiné Sir 47, 10. Apie karaliu Dovyda: 


Visa savo Birdimi jis ilovino Vieipati 

Ir myléjo Dieu, kuris jj suküré 

Ir davé jam stiprybés priei neprietelius. 

Jis pastaté giesmininku ties altoriumi 

Ir ii ju balsy padaré graiu melodiju. 
(Veni J. J. Sbrireckas) 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


RVDÍIMENTA 
COMMVNIA 


CANTVI CHORALI ET FRACTO 
eee fus: fex iyllbe (eu voces, qum funr velur 
Alphabemum Canis. Inveorz enim fum ad elevandum & de- 
mittendum Canem, Suot aurem. nt. ce. tmi, fa, fol. la, Ifto or. 
dine le coofequexres, reo & inverío gradu, E 
tim ab ut pervenicur ad la. per ve. mi. Sc. 6c rezogradu deícen. 
dezdum eft i la, ad ut/ pec fel. fa. &c.. 
Sccundà. Bene soranda eft, & ufo ediícenda, diftania earum 
vocom incer fe. Nam mi. longiis iftar ab et, quim re: adhuc 
longils fa & $c confequenrer, Hinc in cantando ficut elevatur yox 
2 nt ad (a, per ee. m, ica etiam elevaoda eí vox ab eodem mtad 
fs. taciié prerecmilis at & mi/ Quod de alijs inelligendum fmi. 
liter ei, ur parebit in exemplis. Qui veró didicerit bas voces 
fucfum & deorfum fine errore, juxia diltancias, eferre, poxerit facilà. 
applicare fyllabas cujoij; rextis idem nexis conformirer, 

. Temió, Agpoícenda ei (cia muSca, quz conffar quatuor vel 
quinque liveiv, In his enim & earum fpaijs posuntar noce voci. 
lo can Fraébo fus plures noce, tn chorali veróifta commuaiter 
es siut 

Quarrà. Difpo&tis noris per (calam, ur [ciarur quemam vox ig 
quivis noxa proferenda 6t, videnda erit clavis, qua: à priocipio fea. 
de ponicur: funt enim claves iu (cala mufca, de quibus infra dicerar. 
Ab initio enim difficild poffan aoprehexdi ab his, qui nondum ba- 
benc aliquem ufum cancis, Satis eft à principio in zxemjlo particu- 
Jai ofteze-z voces expcetié, Pars 


* 30 * 


Z. LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir prakrika 


CANTUS CHORALIS IR 
CANTUS FRACTUS 


Bendrieji pradmenys 


Pirma, finotini yra scii skiemenys arba gamos laipsnit) pa- 
vadinimai, kurie yra kaip ir giedojimo abécélé. ISrasti jie yra. 
paiyméti balso skambesio pakélimui ir nuleidimui. Jie yra Sito- 
kie: ud, re, mi, fa, sol, la. Einama nuosekliai auktyn ir Zemyn. 
Kaip nuo uriki [a per re, miir t. t. pakylama, taip nuo Zziki ur 
perso fair c. c. atgal nusileidziama. 

Antra, reikia gerai isidéméti ir per pratybas i&mokti tu tony 
atstumus. Nes mri yra toliau nuo ut negu re, dar toliau yra fair. 
t.t Todél giedant balsas kaip ir palyla nuo uzligi laper re, mi 
dar tokiu pat büdu reikia kelti nuo to paties uz prie f, tylomis 
praleid£iant urir sii. Ir kitus pavadinimus reikia vartoti pana- 
iai, kaip paaidkés ii pavyadiiu. Kas imoks juos aukityn ire 
myn kiloti, taip pa ir ju atstumus, reisingai, be klaidos, tas 
lenguai galés prie ju prikabinéti visokio teksto skiemeni, pride- 
rinant prie ju pa£iu naty teksta. 
arba penkios. Ant ju ir tarp ju raiomos natos. Cantus fractus turi. 
dhugian nat, o canzus choral ik juodas $E 

Kervirta. lidéstius natas i eilés, kad Zinotum, kuris pavadi- 
nimas kuriai natai priklauso, reikia Ziüréti rakto, kuris liniju 
prad£ioje ratomas; mar liniju sistema ruri raktu, bet apie juos 
viliau bus sakoma. 3 prad£iu sunkiai gali büti aprépiama tai, 
kas dar nepanaudojama. Gana i$ prad£i atskiru pavyzdiu 
ry&lai parodyti pavadinimus. 


*33 * 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Poradigms wotsrom im dimid fesla poftzrum. 


Signum illad Ejef clseis, quee vocxcur C. Hoc fgno pofito 1 pria- 
cipio: cantus, " ubidue in dimidio ejus (cala: efezendz voces ior. 
feripts: hic randi & nos alix; clm ooa aícendar canus ula la, 
nec deicendar infra st. Primum eg) exercitium diícesrium e- 
rit, progredi caneado per has nonas fücfum & deorfum, & nore 
fedem cujuue voc's diligenrer, 
Pofl alterum. aut. tertium diem exerctsntor in feymentibuá exemplis. 
D 


*32 * 


Z LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


FGNSAESy peel inte imm pt 


«tali bs kids C eli 
vartotini tik tokie, kokie &ia uzra$yti, o ne kitokie; mat. 
melodija nella aukdiau u£ [air nenusileidia Zemiau 
vi ut Taigi pirmas pratimas besimokantiesiems bus 
giedoti i$ Siu natu aukityn ii ir mus ir rüpestingai 
jsidéméti kiekvieno 

icones rdicssi na and pat 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Adda deinde cum textu quod feguirur: advertendum attem 
ef, quàd io canrando rexru, fyllaba: textus Choralis pronubci- 
ate funt fupra notas non caudatas; per caudaras verà promo- 
venda et iyllaba immediré pronuntiata, Siguum boc ^ quod a- 
licui notz fuperponicur, moner, ur illa nora paulà diuriüs tene- 
amr, Addirum autem punótum * potes, indicar iam norm di. 
tis renendam, fequemtem veró brevis, propter accenrum lati- 
me liogue, 


Q  adorinda Trinitas, o veneranda unitas, Per re fomus creati vera. 


ssinkcs Pol uas ndtyitita n dadas, Popalí cundo maprotege 


fd 


* 2144 


£ LIAUKSMINAS. Muzikos tcorija ir praktika 


Be to, reikia pridurti prie teksto, kas Zemiau dés- 
toma: giedant teksta, reikia jsidéméti, kad choralo 
skiemenis reikia pradéti su natomis be koreliu, o na- 
tomis su koteliais testi istariamq skiemenj. Zenklas 
^ primena, kad ta nata, vir$ kurios jis paraiytas, 
rodo, kad ta nata reikia ilgiau testi, o po jos einancia 
trumpiau, &alia lotynu kalbos kircio. 


Pow mmm m.p. d m.m wo dado m Po- med 


[r———————— MÀ 


am-m mo pem. e mom Robes m codo pn 


* 3 * 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


pis eripe, ub tmr Tibi eae 
E ppp E EA 
it 


Polexerddum ín dimidio fcile veniendum erit ad difpoi- 
tionem notarum per toram fcalam: im apparebit permurario. 
vocum aliquarum, mecefaria ad progre. furfom vel de- 
Orfum. Cim enim voces taxim (int iex, non poffunt tori (ea. 
he. fufficere, nifi geminentar peravuraris aliquibus vocibus, fed fei. 
t arnfcioré, 
ME cantus aler derar) aler melli: ideà ef pw. 
verfa permuratio vocum utrinque. — Camus mwili; e. 
zit, fi ad clavim dfignaram. appofia. faerit litera b exprefíé, In. 
ejus loco femper canendum erit f&. Soler eriam in decoríu 
Cami occurrere necefln, ut alicui noce apponamr b, 
Ak tune deber ibi eriam pronustiar fa, & fyllaba qua E 
rexda erit mollirr im ea mod, cui appofzam eri: b. 


* 316 * 


£ LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir prakrika 


ELITSE 


Po patybq [apaince] nig simos puse ris 
eiti prie tony iidéstymo visoje sistemoje: &ia paaiskés, 
jog keitiami kai kurie pavadinimai, o tai reikalinga, 
kad eitume aukstyn ar Zemyn. Kadangi atskiry pa- 
vadinimu yra tik seii, ju negali uztekti visai liniju 
sistemai, jeigu nebus sudvigubinti kai kurie i$ ju, 
juos kei£iant, bet apgalvotai ir sumaniai. 

O vienoks büna cantus durus, kitoks yra cantus 
mollis, mat vieno ir kito tonai Siek tick skirtingi. Can- 
fus mollis bus tada, jei prie rakto ai&kiai bus pridéta. 
raidé 5. Jos vietoje visada reikia giedoti fa, ir teksto 
skiemenys ty natu, prie kuriy prira$yta bus À, ruri 
büti giedami ivelniau. 


-3U* 


S. LAUXMIN. Ars'et praxis musica 


Sala. cmtls mallir; rs 


h d L 
htc BÓ 
[1 * * & 
—w——ni——$—— |-——93——»—u— 
Br * * Te fol 
—(—«—1$-————|————$—w«-&— 
m o* *? ni 
e $———————|——————$-— 
w* uc 
Tq Ion nemis & enira paio earum poft (unm dox 

, propterea, wrÓi incipiendo ab Infma mora veniarur ad 
lineam fecundam, & appareant nore fequentes procefforz ultra 
da, runc in linea diéta pro fs accipiendum erit nt, eodem tono 
prolarum, & fc a ur pervenietur ad là foperius, Similiter 6 
31a defcendiur, & noue apparent infra mt,runc in linea media 
locó mi fumendum ela, & &c per fel &fequentes voces per- 
venierur ad ultimam pom. Hxc de molli camu. 

Cans durus ef, in quo mon ponitur b exprefié, fed peni- 
füs omittitur: aut ponirur boc fignum |g quod vocatur b quadra- 
fum. Ih eo suem loco ubi loc fgoum || apponitur: vel f ad ci- 
Vim feta. con apparet b rottum, carsbitor m femper. 


B $a 


* 38 * 


2 LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


Cantus mollis sistema 


d 


Antantros ir trecios linijos ir ratp ju yra pa£yme- 
ti dvejopi pavadinimai, rodél kad jei pradéje nuo apa- 
tinés natos, eisime prie antros linijos ir tolesnés na- 
tos eis u£ [Zemutiniojo] /s, tada minétoje linijoje 
vietoj [Zemutiniojo] fz reikia imti [aukstesniji] sut, 
tuo patiu garsu pagiedota: ir taip nuo [aukitesniojo] 
ur bus pakylama iki aukitesniojo /z. Panasiai, jei nuo 
[aukitesniojo] 4a leid£iamasi ir Zenklai pasirodo 
Hemiau [auktesniojo] ut, tada vidurinéje linijoje vietoj 
[aukstesniojo] m imtina [Zemesnysis] /z, ir taip per 
[Zemesniaja] so/ir tolesnius pavadinimus nusileid£ia- 
ma prie apatinés natos. Sitai reikia Zinoti apie cantus 
mollis. 

Cantus durus yra toks, kuriame 5 pabré£tinai ne- 
Zenklas , , kuris vadinamas kvadratiniu 5. Toje 
vietoje, kur &j Zenkla paraio, net jei prie payméto 
rakto nematyti pridéto 5, visada bus giedama mi. 


* 319 * 


8. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Sols Cantus Duri. 
——Ó—— 
fol * * [] 

E————|———— 
» * * si 
e p | E397 
fol wo* ow for 
e —————-|————$*——«- 
-o* *os 
4 ———————|——————$*—-— 
w* im 


qp beauodue foils fum Pofre bise voces in linea media 
& in fpatio eis inferiore. In his enim permuratio vocum fe- 
zi debct, arrendendo, ut in fpario (ub fecunda lina, ubi in can- 
tu molli cantabarur (5. in hoc canrerur mí« 2 

Quod ultra lineam fupremam apparebboc voce, tunc in claripgisac, 
Cipiendum eric as, & inde agnoíceatur voces que: illis nodis] - 


V eui Sanfle, In nois noo caudaris. exprimant: fyllabz texts; per. 
caudas, yeró promoyearac fjllaba precedens, uc ditum eft e 


* 30 * 


Z LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir prakrika 


Cantus durus sistema 


Taip pat &ioje sistemoje parasyta po du pavadini- 
mus ant vidurinés linijos ir tarpe po ja. Mat £ia turi 
büti pakeiciami pavadinimai taip, kad tarpe po ant- 
raja linija [i$ virsaus], kur canus mollis büdavo gie- 
damas [aukitesnysis] fa, tia turi büti [aukstesnysis] 
mi. O jei ir u£ auk&tutinés linijos pasirodys natos, 
tada ant raktu BB pazymétos linijos reikés suvokti ur 
iri to bus atpaistami [kiti] pavadinimai, kuric tomis 
natomis bus pazyméti. 

Sitai suzinojus, reikés imtis pratimo, kurj suda- 
rys kai kuriu jprastiniu tekstu pagiedojimas. Ir pir- 
miausia reikia giedoti pavadinimus, pazymétus na- 
tomis; o po to turi büti pridétas ir tekstas, pavyzdiui, 
sol mi fa re Veni Sancte. Natomis bc kotelity teksto 
skiemenys turi büti pradedami, o natomis su kote- 
liais pratesiami, kaip buvo pasakyta anksciau. 


*320* 


S. LAUXMIN. Ars er praxis musica 


OL 


Sit »omes Domini benediüdmia fecuh, 


Sub raum prefid om coafagimus Sands Dey GENIT Rx noftar depre- 


Z LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


Pratimas 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Exercitium. 


manibus, ac pedibas rois: de amátiffimo ac Deifico tuo corde sc ex ruo 
i 
E Mes 
toto nobilifíao corpore, Efto propitias, ques redemilli rao pretio 
fimo 


* s4* 


Z. LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


Pratimas 


Pom moM-m.d.me mee Pom pmo dom 


€ 325 9 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


qu 


fib fangvine, 
De. clevibut vrnficis. 

Tent in rebus alijs claviom ufus eft, ut aperiantur, qux occluía 

ran, & appareant quid (nt; ir im canru [unt clves, que 0- 
flendunr voces mufcas in quonam Joco fint & proferri polüuc. 

Sui aurem feptem Alphabe litere, babentes adjun&as fibi 
duas vel tres voces. Ponunrur in (cala ordine reto Alphaberi fur- 
fum; deorfum veró retrogradé. fic« 


E^ 

e [1 

d. LA fol. 
[A fol. f. 
b. fa. mis 
» da. mi LS 


His clavibus ordine difpoíris, & geminaris ad occupandam to- 
tam (calm, melodia Canriei conforpit; & in radto cantu concor 
dia diverfarum vocum componitur. 

Non ponuntur autem cxprefl omnes in fcsla; fed uni clavi po 
fid in certo loco, alias confequenter intelliguntur fupra & infra, 
juxta Hreras Alphaber, Que exprefé ponunmr claves, vo- 
Camur Sigsaté: alim occul. Sigmata funt in chorali canru 
dus C. & f, Prior potírur ia libris vereribus ita c» pollerior po- 
nitur cd & aliquando ponustur ambz exprefà fimul, aliquando 
alerurra Vandm, Nos more (radi camis ponemus clavimC hoc 


prt b oc- 


* 26 * 


£ LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


Apie muzikinius raktus 


Kaip kitais reikalais raktas naudojamas ram, kad atidarytu, 
kas uidaryta, ir parodytu, kas ten yra, taip ir melodijos turi 
ratus, kurie parodo, kurioje bütent vietoje [kokie] muzikiniai 
garsai yra irj kuria gali büti nukelti. 

Yra taigi abécélós septynios raidés, prie kuriy dar prijungti 
duar rys arai. Jos iidéstomos linijy sistemoje abécdlés tvarka, 


Tengiant aukityn ir atgal griétant taip: 
& FI ut 
f & ut 
e h mi 
d h sebo om 
c FEL ur 
b & kom 
a d mo m 


bas 

pecu c D UN 
uiralius tam tikroje vietoje, kiti nuosekliai [pagal j] suvokiami 
viriuje ir apatioje, pagal abécélés raides. Tie rakrai, kurie aitkiai 
palymimi, vadinasi paZymetieji, o kitiyra paslépticji. Pazymény- 
ju cantus chorali rakny yra du Cir f scnovinése knygo- 
se iymimas kaip c, o antrasis Zymimas kaip $ , ir kai kada abu. 
dymimi kartu pabréitinai: kai kada tik vienas i6 ju. Mes, kaip 


*sx1* 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


fgoo foo mxxum, i» caos molli 


vh chi fedem habea; & ad sfcenden- 
dum vel dec Ordiuxé & regulrier, Advenendum 
auem ed, sliquaodo ira caseum af- aur deícendere; vt 
Pro mos fcrisendis requiraerur plures limes fepra wel infa 
exam. Idcircó me muldplicesrur linez, foler clavis gara de- 


* 38 * 


Z. LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


Pasléptieji raktai yra tie, kurie suvokiami esq ant 
liniju arba tarp ju, kokia vieta kokiam renka, skai- 
&iuojant nuo [pabré£tinai] pazyméto rakto, kaip ro- 
do sis pavyzdys: 
Beast iuge ieairttt 

"Toks yra rakty iidéstymas visoje liniju sistemojes 
tik vienintelis C Zymimas savo Zenklu: canrus mollis 
taipili— . O canrus durus pakanka vaip (l—— . 
kad büry aisku, kuris raktas kuriq vieta turi ir kokj 
tona prideda, tvarkingai ir reguliariai keliant ir 
nuleidziant. Bet reikia jsidéméti, jog kai kada, norint 
natas paralyti, reikalinga daugiau liniju virsuje ir 
apacioje. Todél, kad nereikéu; dauginti liniju, paprastai 
pazyméras raktas yra nuleidZiamas ar pakeliamas, kad 
büty vietos natoms tarp ny paciu liniju. 


Taip 


Ka iki &iol pasakéme, yra bütinai reikalinga teori- 
jai pasinti, bet kadangi muzikos menas yra prakti- 
nis, tai reikia, kad giedojimo jprotis atsirastu per 
kruop&tias pratybas. Cantus choralis büdu reikia gie- 
doti tai, kas sudéta tose knygose, kuriu pavadinimai 
yra Sie: ,Gradualas", ,Antifonalas", , Procesionalas" 


^o WS ow 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


fic 


HERE 


fa&enos diximus, ad Vogsironem aris Becefara funr: 

quoniam ars mmfcr praüica ef; mecefe ef, Ur exercir- 
ione aceurara habirus canendi comparerur. Canramda ergo funt 
chorali canem ea, qux conrisenmr libris illis, quibus cirulus eft 
Gradusle, Arriphonale, Procef&onsle tc, Eorum aliqua tranfum- 
pta mizutioribus idis mous exprefa dabimma, 


DE CANTI FRACTO 
(Quos ritus. foperaddic Chorati Ta&sus, quo determinatur. 


empus fewmora prole & caandr voci, Ff amem Te. 
fw Demiffo & el-vario manos ín eo, qui dirigir canum, Haber 


cawós &38i piures fux, ur 
vel ardiüs inienda & caztando, quod ali. 


* 550 * 


Z. LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir praktika 


[o —— | 


ir c t. Viena kita dalyka i$ tos mediiagos paéme, duosi- 
me atspaude majutémis natomis. 


Apie cantus fractus 


Cantus fractus prie choralo dar prideda takta, kuriuo 
apribojama giedamojo balso trukme, arba trükis. Taktas 
yra to, kuris vadovauja giedojimui, rankos nuleidimas ir 
pakélimas. Taigi takto yra dvi dalys, t. y. nuleidimas, kuris 
il graik kalbos vadinamas Tesis, ir pakélimas, kuris 
vadinamas Aris Visas taktas turi dvi dalis, viena ar kita. 
dalis yra pusé takto. Jis yra dar dalijamas | daugiau daliu, 
pagal nora to, kuris komponuoja koia giesme. Dél to 
cantus fractus turi daugiau natu, kad büt finoma, kuria 
begicdant reikia ankstiau ar véliau baigti. Bet tai kitoje 


Vietoje parodysime. 

Cantus fractus raktai yra tie patys, kaip ir cantus cho- 
ralis, bet kadangi canrus fractus priklauso keturi skirtingi 
balsai, kurie bütini norint k nors harmoningai sugiedo- 
ti, todél jie turi ir savo atskirus Zymérus raktus, jvairiai 
iidéstytus. Apie ta dalyka bus pasakyta kitoje vietoje. 

Tuo tarpu tegu büna tick pasakyta Galingiausiojo 
Dievo didesnei garbei*, taip pat Dangaus Karalienés ir 
king Dangaus gyventoju, nuolatos giedanéiu dievitka ilo- 
ve, pagarbai. 


Pagriodinis jézuity Sakis — Omnia ad majorem Dei gloriam". 


* 3 * 


GRADUALE 


PRO 
BIXCBCR-CSOICOT-OA 
TIONE 


STVDENTI 


Vile in m Academico 
Societatis 1 E S V. 
Amo Domiui 


GRADUALAS, 
SKIRTAS 
LAVINTIS 
STUDENTAMS 


P 


Vilniuje, 
Jézuity akademijos spaustuvéje 
1693 Viespaties metais 


* 5 4 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Occurret híc aliquid fra&to can- 
tu, fed vna voce cantandum cum 
u. 
Nota eius cantus funt hz. Inte. 
tactum exigit hzc. s. Divi 
dium hzc. Quartam partéhzc $ 
& fic confequenter. Additum 
veró punctum alicui ex his 
fi dit dimidium ad. 
valoris ei notz, 
cui additur. 


*3»15* 


£ LIAUKSMINAS Muzikos tcorija ir praktika 


Cia pasitaikys kai kas i$ cantus fractus, bet gic- 
dotino vienu balsu, pagal takta. Natu Zenklai yra to- 
kie. Viso takto reikalauja s. Pusés£. Ketvirtos dalies 
ir taip toliau. Prie kurio nors i5 ju padétas taskas pri- 
deda puse reildmés tai natai, prie kurios jis padétas. 


Verte LEONAS VALKÜNAS 


e ges w 


ANTIPHONALE 


AD 


PSALMOS, IVXTA 
RITVM 


S. ROMANE ECCLE- 
SLE, 


DECANTANDOS, 
NECESSARIVM 


"Typis Academiz Societatis IFSV 1694. 


* 336 * 


ANTIFONALAS, 
REIKALINGAS 
GIEDOTI PSALMÉMS, 
PAGAL SV. ROMOS 
BAZNYCIOS APEIGAS 


Vilniuje, 
Jézuity akademijos spaustuvéje. 


tGg»xe 


S LAUXMIN. Ars et praxis musica 


ADVERTENDYV M. 
N demands Palmis Cann Cherati Fercandur ef Tom. 
side f Phlzais dofgaeros. Esprtmins Tons bi lacri 


dica im fne. aliis . Nos 
Tonus "vocatur P. " 
quod exam folus fere PfAL. 
mu. dn 
Kiel, vfer- 
pue 


Ad memoritm Tonorum yevandam addiderunt vveteyes Ma- 


Toui 


* 38 * 


Z LIAUKSMINAS Muzikos teorija ir praktika 


ISIDÉMÉTINA 


Giedant psalmes cantus choralis büdu, reikia lai- 
kytis ju tony. Bütent po kiekvienos antifonos paZy- 
mimas ronas, kuriuo reikia ubaigti nurodytaja psal- 
me. Tonas isreiskiamas Siomis raidémis: Evovae; tai 
yra balsés Siu dvieju Zodziu: Se cu lo rum. Amen. 
Mat &iais Zodfiais baigiasi kiekviena psalmé. Kuriuo 
tad tonu baigiama psalmés klauzulé, tuo pa£iu turi 
büti baigiamas kiekvienas tos psalmés posmelis. I8 
viso vartojami astuoni tonai, tatiau jie dar turi pri- 
jungtus skirtumus pagal nedidelius priedus gale. De- 
vintasis tonas vadinamas keliaujanciu, nes jis vartoja- 
mas bemai tik vienai psalmei , Ieinant izraelitams"*, 


Norédami pagelbéti jsiminti tonus, senovés mo- 
kytojai pridéjo atitinkamus tekstus. 


Vené LEONAS VALKÜNAS 


Turima galvoje 113 pslmé .In exitu Israhel de Aegypto" 
(Iaraelitq vadavimas i8 Egipto). Zr. Psalmynas. 
Vilnius-Kaunas, 1973, p. 188 


* 39 * 


S LAUXMIN. Ars er praxis musica 


MUZIKOS TERMINU 
ZODYNÉLIS 


Antiphóné (gr.) -antifona: 1) istraukos i$ ba?- 
nytiniy (religiniu) ratu, giedamos pries ar po 
psalmés ar giesmés. Sitokiu grigalinio choralo 
antifony yra apie tükstantj, o ju melodiju — 
apie keturiasdesimt; 2) kai kuriy ba£nytiniu 
iventiu, pavyzd£iui, Verbu sekmadienio, taip 
pat procesiju giesmés, be to, keturios giesmés 
Marijai pagerbti (.Alma redemptoris mater", 
»Ave Regina coelorum", Regina coeli laete- 
re" ir Salve Regina"). Kartais jos vadinamos ir 
pseudoantifonomis; 3) Suolaikiniu midi kin- 
tamujy daliu Introitus", Offertorium" ir 
»Communia" giesmés. Pagrinda terminui atsi- 


* 3o * 


Z LIAUKSMINAS Muzikos teorija ir praktika 


choras pakartodavo okrava auk&tiau tai, ka anks- 
ian atlikdavo vyru choras. 


Antiphonale (lot.) — antifonalas, , Liber anti- 
phonarius*, arba ,Antiphonarium": antifonu 
rinkinys. Seniausia liturginé knyga, j kuria su- 
déti visi loryniskojo , Officium" antifonu ir res- 
ponsoriju giedojimai. I$ prad£iy antifonalas 
buvo skirstomas j tris dalis — , Graduale vel 
Cantatorium", , Responsoriale" ir ,Antipho- 
narium", Véliau skirstyta Sitaip — ,Antiphona- 
rium officii", t. y. visos bainytinés pamaldos 
(iskyrus milias), i ir »Antiphonarium.n missa- 


Pagal tradicija jis turéjo büti grandine prira- 
kintas prie Sv. Petro bazilikos (Romoje) alto- 
riaus. Teilliko vlesniu lala] nuoratai. 


Ars musica (lot.) — muzikos teorija viduram- 
iu meny ir moksly sistemoje. 


Cantus (loc.) — melodija, virsutinis balsas. 


Cantus aequalis (lot.) — canzus planus sino- 


nimas. 


*34* 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Cantus choralis (lot.) — grigalinio choralo 
melodija, cantus liguratus (fractus) priesin- 
gybé. 


Cantus durus (lot.) — Gvido d'Areco (Guido 
d'Arezzo, apie 990—1050) solmizacijos teori- 
joje — aulstajj garso ,b* varianta (,b durum", 
dabartinj ,h") turinti &eiu garsu grupé (G-A- 
H-c-d-e, g-a-h-c'-d'-e' arba g'-a'-h'-c?-d^- 
€), taip pat i$ tu garsy sudaryta melodija. 
Grupé ilvesta i$ pagrindinés gamos naturalis 
(c-d-e-f-g-a), transponuojant ja kvarta Zemyn 
arba kvinta auktyn. 


Cantus figuratus (lot.) — melodija, uzrasyta 


menzürinémis natomis (figurae). 


Cantus fractus (lot.) — menzürinémis nato- 
mis uzra$yta melodija. Fractus (lot. — laudytas, 
dalytas) &ia turi didesnés reik&més natu daliji- 
mo j smulkesnes prasme. 


Cantus inaequalis (lot.) — canus fractus sino- 


nimas. 


* 32 * 


Z LIAUKSMINAS Muzikos teorija ir praktika 


Cantus mollis (lot.) — Gvido d'Areco solmi- 
zacijos teorijoje — Zemaji garso ,b* varianta (,b. 
molle", dabartinj ,b^) turinti sesiu garsu gru- 
p& (E-g-a-b-c'-d' arba £-g'-ar-b!-C'-d), taip 
pat i$ t gars sudaryta melodija. Grupé is- 
vesta i$ pagrindinés gamos naturalis (c-d-e-f- 
gà) , transponuojant ja kvarta aukstyn. 


Cantus naturalis (lot.) — Gvido d'Areco sol- 
mizacijos teorijoje — pagrindiné gama, suda- 
ryta i$ garsu c-d-e-f-g-a, pavadinty ut, re, mi, 
fa, sol, la. 


Cantus planus (lot. jgi melodija) — maidaug 
il vienodos trukmés garsu sudaryta grigalinio 
choralo melodija. 

Cauda (lot.) — natos korelis, ;uodega". 
Choralis gregorianus (lot. — popieziaus Gri- 
galiaus sudarytas ir VIII-IX amdiais papildy- 
tas Romos karalikuy ba£nytiniy giesmit rinki- 
nys, apimantis maldaug tris tükstantius 
vienbalsiu melodiju. 


* 33 o* 


S. LAUXMIN. Ars et praxis musica 


Clausula (loc.) — melodijos arba jos dalies bai- 
giamoji atkarpa. 


Clavis (lot. ra&ta3) — Zenklas, nurodantis, kurio- 
je linijoje ra$omos natos ,c* (cantus naturali), 
sg Cr. cantus duru) it ,F* (Er. cantus mollis). 


Graduale (lot.) — 1) antroji kintamoji misi 
dalis; 2) responsoriné (atsakinéjamojo pobü- 
diio) puosnios melodijos giesmé, vedama dia- 
kono nuo laipteliu prie altoriaus; 3) liturginé 
knyga-gradualas, sudaranti antifonalo dali ir 
apimanti misiy giedojimus.— , Introitus, ,Gra- 
dualia", Offertorium", , Communiae*, ,Al- 
leluia", ; Tractus" ir ,Sequentiae", skirtus vi- 
siems bainytiniams metams. Gradualo 
melodijos giedamos vieno diakono (gradualai 
aleliuja, traktai), tuo tarpu antifonalo melo- 
dijos atliekamos choro. 


Hymnus (gr., lot.) — himnas: iskilminga ba£- 
nytiné giesmé. 


Offertorium (lot. zarybà) — ankséiau — mi- 
Siu, dabar — liturginiai giedojimai, atlickami 


* MÀ 4 


£Z LIAUKSMINAS. Muzikos teorija ir prakrika 


ne miiy metu (pavyzd£iui, Porae diurnales). 
Sudaryii i$ psalmiu, antifonu, responsoriju ir 
himnu. Officium skirstomi i matutinum (lau- 
des), arba dienos, officium (prima, tertia, sexta, 
nona), officium vespertinum, arba misparus, ir 
completorium. Be to, yra officium defunctorum, 
arba maldos ir giedojimai u£ mirusiuosius. 
Processionale (lot.) — rinkinys giesmiu, atlie- 
kamu pries mikias procesiju metu. Daugiau- 
sia — tai responsorijos ir antifonos. 

Psalmos (gr.) — psalmés: hebraju giesmes, pri- 
skiriamos karaliui Dovydui. Krikitionybés 
laikais psalméms buvo kuriamos naujos melo- 
dijos. 

Responsorium (lot.) — liturgini giesmiu me- 
lodijos su büdingomis puosmenomis — me- 
lizmomis. Viena is grigalinio choralo formy. 
Scala musica (lot.) — nany linijy sistema. 
Tonos (gr.) — dermé. Z. Liauksminas mini 
a&tuoniu dermii, sistema. X a. ji buvusi Stola: 


* 35 * 


S LAUXMIN. Ars et praxis musica 


primus tonus (protus autbentus, dorine) — d-d' 
(finalis d, tenor a); secundus tonus (protus pla- 
galis, hipodorinz) — A-a (finalis d, tenor f); ter- 
tius tonus (deulerus autbentus, friginé) — e-e' (fi- 
nalise, tenorc!), quartus tonus (deuterus plagalis, 
hipofriginé) — H-h (finalis e, tenor a); quintus 
tonus (tritus autbentus, lidine) — ££. (finalis f, 
tenor c!); sextus tonus (tritus plagalis, hipolidi- 
né) — cc! (finalis £, tenor a); septimus tonus (te- 
trardus authentus, miksolidiné) — g-g' (finalisg, 
tenord"); octavus tonus (tetrardus, plagalis, hipo- 
miksolidiné) — d-d' (finalis g, tenor c!). 
Pastaba. Finalis — tai baigiamasis tonas, arba. 
dabartiné tonika, o tenor tai recitacinis, kar- 
tojamasis tonas. 


Tractus (lot. dtesimas) — gradualo isplétimas &v. 
Mifiy metu jterpiant skaitinius i$ Sventojo Raéto. 


Voces (lot.) — 1) cantus planus (choralis) atve- 
ju — gamos laipsniu skiemeniniai pavadinimai 
ut, re, mi, fa, sol, la paimti i$ viduram?iu gies- 
més — himno iv. Jono garbei pirmuju eilu£iu 
(versus memorialis) (1x. pavyzdj); 2) cantus frac- 
tusatveju — daugiabalsio kürinio balsai. 


* 346 * 


« 4 & 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS* 


Z. LIAUKSMINAS IR JO 
,ARS ET PRAXIS MUSICA"** 


Garsi visoje Rytu Europoje Vilniaus akademija (Acade- 
mia et Universitas Vilnensis), isteigta 1579 m., buvo vienin- 
telé aukátoji mokykla Lietuvos Didziojoje Kunigaikttystéje 
«...». Mokymas £ia vyko lotynu kalba. Lietuviu kalba «...» 
jézuitams buvo reikalinga Zodinei ir raSytinei katalikybés pro- 
pagandai u£ Akademijos ir Ordino vienuolynu sienu. Tuo 
tikslu XVII a. Akademija isleido jézuito Konstantino Sirvydo 
lotynu, lenky ir lietuviu kalbu Zodyna (Dictionarium trium 
lingvarum, 1629), sulaukusi senajai lietuvitkajai knygai ne- 
jprasto populiarumo: per nepilna Simtmetj buvo ileisti net. 
penki jo leidimai. 


V. P. Jurkitas (1928-1992) — muzikologas, LOK kultürinio (r muzikinio) 
paveldo tyréjas. Parengé spaudai 2. Liauksmino veikala ,Ars et praxis 


musica". 


Perspausdinta ii: Zygimanas Liauksmina s Arset praxis 
musica. V., 1977. Straipsnis trumpintas, redaguotas ir papildytas. 


* 5348 * 


Z Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


Ttiju kalbu Zodynas* nebuvo vienintelis XVII a. Vilniaus. 
akademijos leidinys, kelis kartus pakartotinai ileistas ir i&- 
populiaréjes. Taip atsitiko ir veikalui , Ars et praxis musica", 
kurj parengé vienas i$ nedaugelio lietuviu kilmés to meto 
Lietuvos kultaros veikéju - Zygimantas Liauksminas. 


*99 


Jézuitu ordinas ilga laika neskyré muzikai démesio. Tie- 
5a, regulos nedraudé vienuoliju nariams muzikuoti laisva- 
laikiu ,savo malonumui*, nors Ordino steigéjas lgnotas Lo- 
jola snairomis Ziüréjo j Ordino nariu doméjimasi muzika. 
Ypac grie?tai regulos draudé diriguoti chorams ir viedai atli- 
kinéti muzikos kürinius — tai buvo laikoma pasaulieciu pri- 
vilegija'- Ta£iau ilgainiui Ordino po£iüris j muzika pakito: 
XVII a. tarp Lietuvos jézuitu jau buvo kompozitoriu, muzi- 
kos teoretiku, choru dirigentu, vargonininku. Tai - Zygiman- 
tas Liauksminas, Simonas Berentas (1585-1649), Martynas 
Kretmeris (1631-1696) ir kiti. Pastarieji du kompozitoriai, 
kile i Rytu Prüsijos, savo veikla j gyvenimo pabaiga susiejo 
su Varmijos jézuitu kolegija Braunsberge (Brunsbergas, Brod- 
nica, Branevas), priklausiusia Lietuvos jézuitu provincijai. 

Mokyklinis jaunimas tuo metu pradiniu muzikos 2iniu 
gaudavo bazny£iu itlaikomose parapiju mokyklose. Viduri- 
nése mokyklose.— kolegijose (collegium)- kartais buvo mo- 
koma grigalinio giedojimo. Muzikos mokymas turéjo aitku 
tiksla — mokiniai, atsidékodami u2 moksla, privaléjo giedoti 
per banytines apeigas. XVII a. parapiju mokyklos nei&laiké 
jézuitinés 3vietimo sistemos konkurencijos, ju vaidmuo 


25 M. Witt w e f Die Msi in Jeutenonden unter 
Berücksichtung der Linder deutschen Zunge. Greifswald, 1934. 


* 349 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKÉTAS 


kraito muzikiniame gyvenime bléso ir galiausiai uZgeso, ypa& 
po to, kai prie Vilniaus akademijos buvo jsteigti giedojimo 
kursai. 

Jézuitu mokyklose muzikos mokymas buvo i$ esmés ki- 
toks. Mokyklu istorijos tyréjas J. Lukasevi£ius, turédamas gal- 
voje baZnytinj chorinj giedojima, rao: , Kai pas jézuitus pra- 
dési mokytis, atsisakysi muzikos, kurios jie nemoko ir ja 
nesiZavi, negieda choru"?. Jézuitu kolegiju jaunimas nebu- 
vo jpareigojamas dalyvauti liturginése apeigose. Ju mokyk- 
lose religiné praktika tebuvo aukléjimo priemoné, kur kas 
didesni démesi jézuitai kreipé j populiarias apeigas. Cho- 
raliniu melodiji mokymo procesa jie €ia taip sujauké, kad. 
Z. Liauksminas, tradicinj chorala cantus planus laikydamas 
jZanga j nuoseklaus ritminio giedojimo mokyma, savo vei- 
kale teigia, kad muzikos mokytojai pamirta tokj giedojima ir 
jaunima, deramai jo neparenge, vercia mokytis sudétinges- 
nio figürinio giedojimo cantus fractus. Si pastaba — 
mentas, leidziantis teigti, kad bütent toks giedojimo stilius 
tuo metu ir buvo paplites Lietuvoje. 

Ta£iau tai tik viena i$ sri£iu, kur jézuitai naudojo gie- 
dojima. 

Chorinis giedojimas - tai neatskiriamas viesu jézuitiy mo- 
kyklu pasirodymy atributas. XVII a. didesniuose miestuose 
itin paplito jvairios masinés itkilmés: karaliu ir didiku pa- 
sveikinimai, seimu atidarymai, i&kilmingos sutuoktuvés bei 
laidotuvés. Jézuitai organizuodavo itkilmingas ventines pro- 
cesijas (sacrae pompae), kuriu programose XVII a. antroje 
puséje, salia religinio turinio reginiu, buvo ir pasaulietitku 
elementu. 


Zr). Lukaszewi cz Kiki opis historyczny koéciolów 
 parochialnych. Poznaf, 1858. 


* 350 * 


Z Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


Tuo metu klestéjusi panegirika, aiku, negaléjo issiversti 
be vienokiu ar kitokiu muzikavimo formu. Istorija iSsaugojo. 
nema£ai uZuominy apie jézuity kolegiju ir Vilniaus akade- 
mijos auklétiniu viesus itkilmingus giedojimus, vykusius jvai- 
riausiomis progomi j 
sveikintas Lietuvos didysis kunigaikétis ir Lenkijos karalius 
Zigmantas Ill Vaza. Giedojimu tekstai 1611 ir 1618 metais 
i&spausdinti jézuito Valentino Bartosevskio , Linksmuose vai- 
ku giedojimuose, skirtuose Jo Didenybés karaliaus, senato 
bei riterijos atvykimui | Vilniu*". 1664 m., kai Vilniuje apsi- 
lanké karalius Jonas Kazimieras Vaza, Akademijos studen- 
tai, vadovaujami déstytoju, jj sutiko su vaidinimais, daino- 
mis ir muzika. Ta proga Akademijos teologijos profesorius 
Baltazaras Dankvartas (1694-1697 metais Vilniaus akade- 
mijos rektorius) parasé ir i&spausdino karaliui panegirika*. 

XVI-XVIII amdiais Lietuvos Didziojoje Kunigaikitystéje 
veiké net vienuolika jézuity mokykliniu teatru. 

Pirmasis teatras atsirado 1570 m. prie Vilniaus kolegijos 
(jsteigta 1569 m.). Kolegijos kieme 1570 m. spalio 18 d. 
buvo suvaidinta italo S. Tu£io (S. Tucci) antikinio mito siuZe- 
tu lotynu kalba paraiyta komedija ,Herkulis", skirta itkil- 
mingai mokslo metu prad£iai ir gausiai pajvairinta instru- 
mentine bei chorine muzika?. 


W. Bartoszew ski. Plenia wesole dziatek na pryjazd do Wilna. 
Króla |Méci, Senatu i Rycerstwa. W Wilnie, 1611 ir 1618. Zr. XVII a. 
Lietvos lenkiskos kygos. Konrolins sata. V, 1998, p. 31. 


X Jut gin 1s. Addtxlos mods jaeigimas Vibiue. - Kn. 
-Viniaus univenitetas'; V. 1966, p. 42 ir 305. 


V. Zaborska t4. 400 mij pimom mokiiniam spektaiiul 


Vilniuje // Tiesa, 1970, spalio 18- Pl. V. Zaborskaité Pre 
Lietuvos teatro i&taku. XVI-XVIII a- molofkinis teatras. V., 1981, p. 22, 28. 


* 350 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Kiti jezuitu kolegiju teatrai Lietuvos DidZiojoje Kunigaiks- 
tystéje pradéjo veikti véliau: KraZiuose — 1618, Pinske— 1632, 
Naugarduke — 1681, Kaune — 1690, Minske — 1692, Slucke — 
1715, NesvyZiuje — 1723, Polocke— 1723, Vitebske -1766, 
Slonime - 1769 metais; vaidinimai buvo rengiami ir Pasiau- 
5és kolegijoje*. 

Jézuitu mokyklinis teatras (Lietuvoje buvo suvaidinta apie. 
100 jvairiu dialog bei dramu, is ju 70 — Vilniuje) «...» for- 
mavo istorinio savitumo suvokima, ugdé kultüros ir dvasi- 
nés jégos vertingumo nuovoka. Toks teatras — büdinga ba- 
roko epochos apraitka, veiksmingi jo komponentai — 
pastatymu puosnumas bei dekoratyvumas, i$moninga sce- 
nos masinerija, $viesos ir mu; efektai, gyvieji paveikslai 
ir Sokis. Nors vaidinta ne visiems Ziürovams suprantama 
lotynu kalba, bet tai i$ esmés netrukdé suvol idinimo 
turinio, nes barokinis teatras visu pirma — reginys. Ko nepa- 
jégdavo perteikti Zodis, pasakydavo dekoracijos, kostiumai, 
gestai, kaukés, mimika, papildydavo Sokiai ir muzika. Dél to 
mokyklinio teatro auditorija buvo labai plati ir gana demo- 
kratiska: vaidinimus Ziüréjo ne tik karaliai ir didikai, bet ir 
platüs smulkios bajorijos bei miestieciu sluoksniai. Vilniaus 
teatre, kaip, beje, ir kituose Lietuvos Didziosios Kunigaikttys- 
tés mokykliniuose teatruose, stengtasi Ziürovams atskleisti 
antikinés kultüros bei literatüros turtus, todél spektakliuose 
vyravo antikinio pasaulio oratorinés bei poetinés priemo- 
nés, graiku bei romény istorijos ir mitologijos siuZetai. XVII a. 
rastuose, o kartais ir gyvenime vartojama lotynu kalba buvo 


2r$. Windakiewicz Tear Kolegjów jezuickich w dawnej 

Polsce. W Krakowie, 1921; M. Brensz te j n. Teatr szkolny w 

Krozach. Wilno; 1926; V. Z ab o rs ka i Lé. Molyklinis teatras 
Lietuvoje, min. veik., p. 22-23, 174-204. 


* 3532 * 


£ Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


barokiskai pompastitka, gerokai nutolusi nuo klasikinés kal- 
bos. Jézuity teatras déjo pastangas kovoti prie barokiniu 
stilizatoriu persamas kalbos puosmenas, puoseléti klasiki- 
nés kalbos elementus. Manoma, kad didele reikime Ziuo. 
at£vilgiu turéjo Z. Liauksmino skelbiami klasikinés iSkalbos. 
normu principai?. 

Spektakliai büdavo da£nai rengiami mokyklose, pavyz- 
diiui, per mokslo metu uZbaigimo itkilmes. Didelj vaidmenj 
€ia vaidindavo muzika, sukurta retorinio turinio tekstams ir 
atliekama chory. 1697 m. Vilniuje buvo parengtos dvi trage- 
dijos — keturiu veiksmu ,Clypeus principis" (Valdovo sky- 
das) — su chorais ir interliudija ionisius Syracusanus 
princeps" (Siraküzu valdovas Dionisijus), kurioje dalyvavo 
Sokantis choras*. 

Atrodo, kad visiems be i&imties mokykliniu teatry pasi- 
rodymams jézuitai stengdavosi panaudoti daugiabalsius cho- 
rus, kurie jaunima patraukdavo homoritmitkumu ir teksto 
prieinamumu. Tokiu giedojimu paprastai ir büdavo baigia- 
mas kolegiju mokiniu muzikinis lavinimas. 

Jézuitai kolegijose nemoké instrumentinio grojimo, kur 
kas sudétingesnio nei chorinis dainavimas ir atimancio dau- 
giau laiko. Susirüpinti instrumentalistu rengimu juos priver- 
té naujos muzikos formos, atsiradusios baroko epochoje. 
Tokiu formu atlikimui neuteko vadinamuju uzualistu, i$ ku- 
riu nebuvo reikalaujama mokéjimo skaityti natas, kurie grojo 
^S klausos" (lotyniskai — ex usu). Kai muzikoje jsivyravo 


T. Grabowski Ze studiów nad teatrem jezuickim we Francji i w 
Polsce w wiekach XVI-XVIII // Prace Komisji filologicznej, t. XXI, sas. 
3, Pozraf, 1963, p. 17. 


Ten pat, p. 26. Pig. V. Zaborskaité: min. veii., p. 185. 


*35 9 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


vokalinis ir instrumentinis repertuaras, mokéjimas groti i$ 
natu tapo bütinybe. Jézuitai Sj klausimq i&sprendé savaip — 
pradéje instrumentinio muzikavimo mokyti bendrabuéiuo- 
se, vadinamosiose bursose, gyvenan£ius neturtingus moki- 
nius. Sitokiu büdu jau XVII a. pirmoje puséje jézuitai issiug- 
dé savo instrumentalistu. Ju orkestrai ir kapelos, sujungtos 
su kolegiju bei mokyklu chorais, sékmingai atlikdavo voka- 
liniu ir instrumentiniu formy kürinius. 


Gyvenimo bruoZai 


Zygimantas Liauksminas* gimé 1596 m. bajory $eimo- 
je", Zemaitijoje. Tikriausiai dél to prie jo pavardés kartais pri- 
dedama lotynizuota pravardé Samogita (Zemaitis). Z. Liauks- 
mino senelis Andrius Liauksminas £ia gyveno Zygimanto 
Augusto laikais. Jurgis Liauksminas, Zygimanto tévas, pasiZy- 
méjes Polocko müsyje, priklausé privilegijuotu Zemai£iu di- 
diky sluoksniams: jis jo Zemaitijos kamarninko (komornik 
Zmudski) pareigas"'. 2. Liauksminas turéjo du brolius: Jonas 


Lotynidkai pasirasydavo Sigismundus Lauxmín (Lavkmin). Randame ir 
kity variantu: foneti&kai tiksliu — Lawsmin, Lauksmin, Lauksmin ir 
ikraipyty - Lauxman, Lawxman. 


Liauksminu Seimos herbas — ,Dabrawa*: mélyname skyde — balta 
pasaga, vir jos — auksinés spalvos kryius, kiti du — prie pasagos galu. 
Virtutinéje herbo dalyje, viri almo, — strélés pervertas vanago sparnas. — 

.Herbarz Polski Kaspra. Niesieckiego 5. )., Powiekszony dodatkami z 

pósniejszych autorów, rekopismów, dowodów urzedowych i 
przez lana Nep. Bobrowicza*, t. lll. W Lipsku, 1839, p. 282. 


Ten pat, t. VI. W Lipsku, 1841, p. 51. 


* 354 * 


2 Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


pasirinko kari&kio profesija, tamavo Zigmanto III kariuome- 
néje ir Zuvo Lietuvos-Rusijos karo metu; Mikalojus, taip pat 
kariskis, Lietuvos didziojo etmono Jono Karolio Chodkevi- 
tiaus vedamos kariuomenés sudétyje 1605 m. rugséjo 27 d. 
dalyvavo Kircholmo (Salaspilio) müsyje su Svedais'^, 

2. Liauksmino gimimo datos nerandame né viename su 
juo susijusiame dokumente. Iilikusiuose dviejuose nekro- 
loguose" rasoma, kad jis miré 1670 m., büdamas 74-eriu. 
Tokiu atveju gimimo data laikytini 1596 m."*. Siuos metus ir 
nurodo kai kurie Zodynai ir enciklopedi 

Tiksli Z. Liauksmino gimimo vieta ne2inoma. Nieko ne- 
paaitkéja ir i$ ios Zemaitiskos pavardés arealo, nes jis ap- 
ima bema£ visa Zemaitija. Prie Antrajj pasaulini kara Liauks- 
minai gyveno Kalni&kiuose, Kaltinénuose, LaiZuvoje, 
Madeikiy apylinkése, Papiléje, Plateliuose, Rietave, TrySkiuo- 
se, Vainute, Varniuose, Viekiniuose'*. 


Ten pat, t. VI. W Lipsku, 1841, p. 51. 


a 
L Poszakow ski. De viris illusribus Provinciae Lithuaniae S. L., 
p.99; L. Ja now ski Zyvo jezutw Wileelich, p. 5. 


1597 metus patelia — Le be d'y s kn: 5. M. Svobinss Giesmés 
tikéjimui katalickam prideranzios. 1646*. V. 1958, p. 48; . Ti jü n ély- 
Jauksmir V. 1962, p. 55; I. Tij ü- 

profesoríus 


Liauksminas. 
nélytéirB. Genzeli s Retorikos ir filosofijos 
2. Lauksminas [| Problemos, 1973-202, V, 1974, p. 10. 


A. Sow VAS Slownik mazyków poiich dawnjch i nowaczer- 
nych. Paryz, 1874, p. 222; A. Ch yb iA sk i. Slownik 
 dawnej Polski do roku 1800. Kraków, 1949, p. 69 ir 157; Encyklopedya 
powszechna, t. XVI. Warszawa, 1864, p. 759; Slownik muzyków 
polskich, t. Warszawa, 1964, p. 320. 


LISR MA Lietuviu kalbos ir literatüros instituto Zodyny sektoriaus 


Zodiné informacija, 1974, balandijo 25. Pavardé gana platiai paplitusi 
ir mósu laikais. 


* 955 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Pradinius mokslus Z. Liauksminas, matyt, éjo vienoje i$ 
parapiniu mokyklu. Zemaitijoje XVII a. ju buvo net keliolika: 
Varniu mokykla (jsteigta XV aj), Joniskio (1530), Zagarés 
(1600), Skuodo (1614), be to, KraZiu, Akmenés, Seduvos, 
Joniskélio, Vainuto ir kitos".. Deja, kol kas neZinome, kurioje 
i$ Siu mokyklu mokési raito Z. Liauksminas. Aitku viena — 
jam neteko mokytis pagrindiniame Zemaitijos $vietimo Zidi- 
nyje- Kraziu kolegijoje (Collegium Crosense), nes jos jküri- 
mo metais (1616) Z. Liauksminas jau gyveno Vilniuje. 

Vilniaus akademijoje — salia Filosofjos ir Teologijos fakulte- 
tu (scholae superiores) - veiké ir kolegija, kurioje buvo i&eina- 
mas vidurinis mokslas (scholae inferiores). Vidurinio mokslo 
kursa sudaré penkios klasés: Zemiausioji, arba infima, gramati- 
ka (grammatica), sintaksé (syntaxis), aukstesniosios — poetika 
(poesis), arba humanitas, ir retorika (rhetorica). 1616 m. Ze- 
miausiose ir auk&tesniosiose klasése mokési apie 1200 moki- 
niu ir studentu. Kolegijoje mokytasi paprastai 5 ar 6 metus. 
2. Liauksminas, 1616-1618 metais mokesis poetikos klaséje, 
Vilniu galéjo atvykti anks£iau, jau mokédamas skaityti, ralyti i 
skaitiuoti, nes to buvo reikalaujama i$ stojan£iuju j kolegija. 
Antra vertus, kai kuriy kolegijos kurso disciplinu jis pries tai 
galéjo klausytis ir kitose Lietuvos jézuitu provincijos kolegijose. 

1616 m. liepos 31 d. Z. Liauksminas jstojo j Jézuitu ordi- 
na Vilniuje'*. Viename i$ nekrologu paZyméta, kad ,..devy- 
niolikos metu (eidamas dvidesimtuosius — V. J. istojo | Drau- 
8ija 1616 lganymo metas, daves keturis j2adus^"*. Si data. 


an 
M. Valan£iu s Ratai, t ll. V, 1972, p. 73; 232, 268-269. 
B. Natofss ki. Lauksmin // Polski slownik biograficzny, t XVI. 
Wroctaw-Warszawa-Kraków-Gdafisk, 1971, p. 578. 


), Poszakow ski, min. veik. p. 498. 


3.356 * 


Z Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


pakartota ir kitame nekrologe?. Ta£iau ir viename, ir kitame 
Saltinyje ra$oma, kad Z. Liauksminas miré (1670 m.), Ordi- 
no nariu ibuves penkiasdesimt Seserius metus, taigi j Ordi- 
na büty turéjes jstoti dvejais metais ankstiau — 1614 m., 
büdamas septyniolikos ar astuoniolikos metu. Galimas da- 
lykas, abu nekrologu autoriai Siuo atveju suklydo. 
Kandidatai j Ordina turéjo atlaikyti kelias isbandymo pa- 
kopas: i$ pradziu pirmaja ir antraja (primae et secundae pro- 
bationis), véliau — tre£iaja (tertiae probationis) ir pagaliau — 
ketvirtaja (professa). Naujokai, arba novicai, po pirmojo i£a- 
do privaléjo apsigyventi noviciate. Vilniaus jézuitu novicia- 
tas (domus probationis Vilnensis arba domus primae et se- 
cundae probationis Vilnensis) buvo jkurtas 1604 m. prie 
buvusiu Totoriu vartu, kur Ordinas tam reikalui nupirko mü- 
rinius namus, dar ir dabar tebestovin£ius Sv. Ignoto gatvéje 
salia Sv. Ignoto baZnyCios, kuria pradéta statyti véliau — 1622 m. 
Reikia manyti, kad £ia atliko noviciata 1616-1618 metais ir 
2. Liauksminas. 


itai vienerius metus ei- 
jos terciato namai (domus 
tertiae. Cun cupis 1608 m. jsteigti NesvyZiuje ir tik 
1730-aisiais perkelti | Vilniu. 

Vilniaus universiteto Mokslinés bibliotekos Rankra&£iu 
skyriuje saugoma Vilniaus akademijos student ir jézuitu 
kolegiju moksleiviu egzaminu registracijos knyga liudija, kad 
tretiaji i£ada Z. Liauksminas davé Vilniuje, be to, gana vlai, 
praéjus net vienuolikai metu po pirmojo ir antrojo, t. y. 
1629 m., - tada tévas Laurynas Bartilijus (Laurentius Bartilius), 
tuo metu dirbes Vilniaus profesu namuose, padaré apie tai 
knygoje atitinkama jrasa, atskleidZiantj keleta ,tévo tercijono" 


L Janows 


* am 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Z. Liauksmino büdo ypatybiu: , Tévas Zygimantas Liauksmi- 
nas buvo rimtai pradéjes dométis savo dvasine paZanga «...», 
kai kurias netobulas ir juokingas savo büdo ypatybes nevi- 
si&kai sutramdé, bet gerokai jas apmal&ino; siaip «...» jis lin- 
kes prie «...» i&kalbingumo, prie kantrybés ir kitu aukétuju 
dorybiu «...»; pokalbiuose jis rodési malonus. Jj daZnai ga- 
léjai matyti su tévu Oltevskiu?! leidziantj laika «...», linkes 
juokauti net iki apalpimo; kartais laikydavosi savo nuomonés 
ir trokidavo nugaléti, ta£iau mokédavo isklausyti, priimda- 
vo ispéjimus ir pakesdavo sudraudima"?. Bütent nuo tada 
2. Liauksmina, kaip visateisj Ordino narj, rankrastiniuose 
dokumentuose pradéta vadinti tévu (Patre)"". Vadinasi, 
1629 m. jis gyveno ne NesvyZiaus terciate, bet Vilniuje. 

Istojes j Ordina, Z. Liauksminas to meto Zemaitiu bajo- 
rijos papro£iu rengési tapti kunigu. Jam turbüt parankiausia. 
bütu buve mokytis Zemaitiu vyskupystés dvasinéje semina- 
rijoje, kuria jsteigti jpareigojo Tridento baZnytinis suvaziavi- 
mas (1545-1563 m.), susauktas kovos su protestantizmu 
metais/*, tatiau Zemai£iu vyskupystés dvasiné seminarija, 
jsteigta gerokai véliau ir neil 
buvo atkurta po 1616 m., kai Z. Liauksminas Zemaitijoje jau. 
nebegyveno. 


Jokübas Oltevskis (acobus Olszewski, 1587-1624) — 
Vilniaus akademijos filosofijos profesorius, teologijos daktaras. 


LIBER EXTRAORDINARIVS PROVINCIALIS (Jézuity provincijos kolegiju. 
ypatingoji knyga). Joje pateikiama Ziniu apie treciuju metu tévu, 
davusiu iretiaji i2ada, elgesi ir ju mokymasi, VUB RS. F 13-35, 1. 124. 


Ten pat, TERTIAE PARTIS Pars secunda, f. 72. 


M. Valantius, min. velk, p. 238. 


Ten pat, p. 238, 


* 38 * 


£ Liauksminas ir jo ,Arset praxis musíca* 


1618-1619 metais Z. Liauksminas Polocko kolegijoje 
klausé retorikos, kuria skaité Zymus pedagogas ir helenistas 
Valentas i$ Kolno (Walenty z Kolna), dares savo mokiniui 
didele jtaka tuo metu, kai formavosi Z. Liauksmino retoriniai 
bei filologiniai polinkiai*. 

Dvidesimt treju metu jis istojo (1619 m.) j Vilniaus 
akademijos aukstesniasias studijas (scholae superiores), kur 
trejus metus (iki 1622 m.) studijavo filosofíja. Tuo pat metu 
labai doméjosi irfilologija, gerai pramoko klasikiniu — grai- 
ku ir lotyny — kalbu, &iomis kalbomis raié eilérastius"", 
tatiau né vieno is ju neisliko?*. 

Minéta egzaminy registracijos knyga leidZia kiek pla- 
iau susipa£inti su Z. Liauksmino studiju Vilniaus akademi- 
joje eiga bei jo laikytais egzaminais. 1620 m. birZelio 13 d. 
dalyvaujant rektoriui Jonui GruZevskiui (Joannes Gruzew- 
ski), Z. Liauksminas islaiké paskutiniu logikos dalyku egza- 
mina ir ,parodé daugiau negu vidutiniska paZanga"?*. Po to 
Filosofijos studiju klausytojas Z. Liauksminas buvo egzami- 
nuojamas dar du kartus: 1621 m. gegués 6 d. — is fizikos 
(jjvertintas kaip «...» parodes daugiau negu vidutiniska pa- 
Zanga")^; 1622 m. balandzio 29 d. — i$ metafizikos; eg- 
zaminatoriai knygoje paZyméjo, kad ,vertas klausyti teologijos. 


B. Nato ski min. velk, p- 578. 


H. Jusz y 6 ski. Dykcjonarz poetów polskich, t. I. Kraków. 1820, 
02. 


K StarCz yis kk Gapwidotqunmauis Zrpous Auto C 1 
Lwów, 1826, p. 268. 


LIBER EXTRAORDINARIVS PROVINCIALIS. SECVNDA PARS, I. 19. 


Ten pat... 30. 


*« 55 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


kurso ir ginti filosofijos daktarata, nors pasirodé, kad kar- 
tais neaiskiai issako savo mintis^. Beje, studentas, nega- 
ves jvertinimo , vidutiniskai^, nebuvo keliamas j aukstes- 
nj kursa. 

Baiges Filosofíjos fakulteta, Z. Liauksminas 1622-1625 
metais jézuitu mokyklose atliko trimete pedagogine praktika 
eeidamas sintaksés, poetikos ir retorikos mokytojo pareigas"'.. 
Po praktikos griZo j Vilniaus akademija ir &ia 1625-1629 
metais mokési Teologijos fakultete? — studijavo apologetine 
(kontroversine), pozityviaja (egzegezine) ir scholastine te- 
ologija, asketika, hebraju kalba bei i&kalbos-teorija, kuria 
skaité M. K. Sarbievijus. 

Pirmu metu teologijos kurso egzaminas jvyko 1626 m. 
gegu£és 11 d., dalyvaujant Akademijos rektoriui ir trims eg- 
zaminatoriams: , Vieno nuomone, jis virsijo vidutinj sugebé- 
jima, kito — parodé daugiau negu vidutinj sugebéjima ir Zi- 
nojima «...». Yra Zinoma, kad jis labai rüpestingai mokési.. "9, 
Po metu, 1627 m. geguzés 11 d., Z. Liauksminas islaiké 
antry metu teologijos kurso egzamina ir, ,visu penkiu legza- 
minatoriu] nuomone, parodé didesni nei vidutini&ka Zinoji- 
ma/?5. 1628 m. balandzio 3 d., dalyvaujant Lietuvos provin- 
cijolui Jonui Jamelkovskiui (Joannes Jamelkowski), dviem 
teiséjams ir trims egzaminatoriams, Z. Liauksminas sékmin- 


E 
Ten pat, 31. 
B.Natof ski, min. veik. p. 578. 


Ten pal, p. 578. 


LIBER EXTRAORDINARIVS PROVINCIALIS. Examina Theologiae p. 2^ 
e 35 Anni, l. 51. 


Ten pat, . 52. 


* 360 * 


Z Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


penkiu nuomone, jis-parodé didesni negu vidutinj paZan- 
guma, ir nuspresta, kad jis yra vertas paskatinimo ypatingai 
veiklai^*, Galop minétos knygos 1629 m. jrasuose randa- 
me pastaba, kad Z. Liauksminas, i&klauses keturmetj teologi- 
jos kursa ir jo tezes apgynes viesu egzaminu metu, ,visu 
keturiu egzaminatoriy nuomone, gali «...» pats mokyti filo- 
sofijos ir teologijos*". 

Baznytinés teisés studijomis uzbaiges Akademijos mo- 
kymo kursa, Z. Liauksminas pradéjo déstyti Ordino klieri- 
kams retorika pedagoginése seminarijose, i$ prad£iu — Po- 
locke (1629-1631), o 1631-1635 metais — NesvyZiuje"*. 

Ordino generolo Mucijaus Viteleskaus (Mutius Viteles- 
cus) dekretu, i&leistu Romoje 1635 m. liepos 14 d., Z. Liauks- 
minas buvo jpareigotas duoti ketvirtaj jézuitu jZadq". Tu 
pat mety rudenj i$ NesvyZiaus jis pakvietiamas profesoriu- 
mij Vilniaus akademija'*, kur véliau skaité filosofijos ir reto- 
rikos kursa?'. 

XVII a. pirmoje puséje Vilniaus akademijoje dirbo — be. 
rektoriaus, ekonomo ir kitu administraciniu pareigünu — vos 


Ten pat, 1.52. 
Ten pat, TERTIAE PARTIS Pars secunda, 1. 72. 


B. Nato ski min. veik., p. 578. 


DECRETORIAE ADm. R. P. Nr. de GRADuandis ab anno 1616, p. 17: 
Tévas Zygimantas Liauksminas turi duoti ketvirtajj j£ada kartu su savo 
vienmeti 


B. Nato&ski, min. veik. p. 578. 


E 
 Akademijos laurai arba laipsniu teikimo knyga... (Laureae academicae 
seu liber continens ritum promovendi... V., 1997, p. 85. 


* 3 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


14-15 profesoriu. Véliau, jsteigus Teisés fakulteta, padaugé- 
jo ir profesoriu — iki 18. Studentu Akademijoje mokési pa- 
prastai. keli simtai (pavyzdziui, 1655 m. ju €ia buvo apie 
800). Filosofíjos ir Teologijos fakultetu studentu dauguma 
sudaré jézuitai ir büsimieji kunigai — Vilniaus diecezinés ir 
popieziaus dvasiniu seminariju auklétiniai. «...» 

1638 m. u2 Aristotelio fizikos aiskinimus Z. Liauksminui. 
buvo suteiktas laisvuju menu ir filosofijos magistro laipsnis* — 
auk&£iausias filosofijos molinis titulas. 1647 m. vasario 27 d. 
Vilniuje jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Nominaci- 
jos i&kilmése Vilniaus priemies£io — Lukiskiu — palivarko rü- 
muose dalyvavo i$ Romos atsiustas Ordino vizitatorius Fab- 
ricijus Bamfis (Fabricio Bamfi)*'. 1638 m. Z. Liauksminas, 
perskaites treju metu filosofijos kursa, peréjo profesoriauti 
Akademijos Teologijos skyriu'*. 

Nuo 1642 iki 1644 metu jis désté teologija Braunsbergo 
jézuity kolegijoje (Liceum Hosianum), kuria 1565 m. küré 
Varmijos vyskupas kardinolas S. Hozijus*i, o 1644-1646 
metais buvo Plocko kolegijos rektorius'*. 

I$ Plocko Z. Liauksminas griZo j Braunsberga ir £ia éjo 
teologijos profesoriaus pareigas*'. Po to, maZdaug 1649— 
1650 metais, buvo Polocko ir NesvyZiaus (ikurta 1582 m. 


ES 
 Akademijos laurai, min. veik., p. 190-191. S. Z a l e s k i. Jezuici w 
Polsce, t. ll. bwów, p. 642. 


Akademijos laura, p. 85. 
B. Natofiski, min. velk., p. 579. 


S. Zale sk j, min. veik., tV, d. Il. Kraków, 1905, p. 1009. 


$ Rostows 


B. Natofski, min. veik, p. 578. 


* 362 * 


£ Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


Mikalojaus Kristupo Radvilos Natlaitélio) kolegiju prefektas 
(auklétojas priziürétojas, mokiniu dvasinis ganytojas) ir reto- 
rikos déstytojas**. 1650 m. Z. Liauksminas paskiriamas Po- 
locko kolegijos rektoriumi*. 

Kolegiju rektorius paprastai skirdavo jézuitu provincijo- 
las arba ir pats generolas. Po treju metu kolegijos rektorius 
büdavo skiriamas profesoriumi bei administratoriumi kitoje 
kolegijoje, irgi trejiems metams, po to jis galédavo grizti j 
Akademija. I5 tikruju 1653 m. Z. Liauksminas pradéjo profe- 
soriauti Vilniaus akademijoje?. 

Prasidéjus Abieju Tautu Respublikos karui su Rusijos 
valstybe, Z. Liauksminas nuo 1655 m. jvairiose mokymo 
istaigose éjo administratoriaus ir pedagogo pareigas, buvo 
Braunsbergo kolegijos teologijos profesorius. Pinsko kole- 
gijos (1632 m. ikurta kanclerio Albrechto Stanislovo Radvi- 
los) baZnytinés teisés déstytojas?'. 

1655 m. beveik visas Vilniaus miestas buvo nuniokotas 
ir i&pléstas, daugelis pastatu, tarp ju ir Akademijos patalpos, 
paverstos griuvésiais. Siuo sunkiu metu Z. Liauksminas pa- 
skiriamas Vilniaus akademijos vicerektoriumi. Sias pareigas 
jis éjo 1655-1657 m. 

Akademijos rektorius skirdavo Jézuity ordino vadovybé 
Romoje. Apie kandidatus j sj posta informuodavo Lietuvos 
provincijolas ir jo pataréjai. Z. Liauksmino vicerektoriavi- 
mo laikotarpiu (1655-1657 m.) rektoriaus postas Vilniaus 


S. Rostowski min. veik, p. 451. 


B. Nato&ski, min. veik, p. 578. 


Archivum Romanum Societatis Jesu. Catalogus personarum. Provinciae 
Lithuaniae Societatis Jesu. Lithuania 56. 


B. Nato&ski, min. velk. p. 578. 


* 365 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


akademijoje nebuvo u£imtas. Kodél jo nerekomendavo [3j 
posta, neZinome. Faktitkai tuo metu ant jo pe£iu gulé visi 
rektoriaus kompetencijos rüpes£iai. 

1661 m. Z. Liauksminas paskiriamas KraZiu kolegijos 
pamokslininku**, Tu pat metu gruod?io 3 d. i$ Ordino gene- 
rolo Romoje jis gavo Kraziu kolegijos rektoriaus diploma? ir 
£ia désté poetika bei retorika. Pastaraja disciplina jvairiose 
kolegijose désté septynerius metus**. 

1665 m. Z. Liauksminas grj£o j Vilniaus akademija ir iki 
mirties £ia éjo pakanclerio (procancellarius) pareigas**, jo 
Zinioje buvo Akademijos prie£iüros bei Svietimo vadovybes 
nurodymu vykdymo reglamentavimas, be to, désté graiku 
kalba (praefectus graecae), buvo dvasios tévas (praefectus 
spiritus confessarius monitorf*. Pagal to meto Akademijos 
statuta pakancleris kartu su dviem Zemesniujq ir aukttesniu- 
ju studiju prefektais, fakultety dekanais, Akademijos turtu. 
prokuratoriumi (ekonomu) ir kitais pareigünais padédavo 
rektoriui tvarkyti administravimo, mokymo ir drausmés klau- 
simus. | kanclerj — Vilniaus vyskupa — büdavo kreipiamasi tik 
ypatingais atvejais, kai reikalas ileidavo u? Akademijos ribu. 

Kaip mokslininkas, Z. Liauksminas garséjo didele erudi- 
cija ir platiais polékiais. Tai vienas pirmuju Vilniaus akade- 


r3 
B. Natofisk i, min. veik. p. 578. 


Ten pat. p. 578;5. Rosto wski, min. veik, p. 441; 
S. Zales ki, min. veik, t IV, d. l p. 1009. 


). Poszakowsk i min. veik., p. 498. 
Ten pat. p.498. 


Mchivum Romanum Societa Jesu. Catalogus penorarum... Uhuina 
56. (1665-1666 mokslo metaij. 


* 364 * 


2. Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


mijos profesoriu lietuviu. Cia jis trejus metus skaité filosofi- 
jos, vienerius metus moralinés teologijos ir penkerius metus — 
scholastinés teologijos kursa*". 


$9.9. 


£. Liauksminas spartiai kilo Jézuity ordino hierarchijos 
laiptais. Kaip Plocko diecezijos teologas, jis dalyvavo Vla- 
dislovo IV Vazos iniciatyva 1645 m. Torunéje surengtame 
kongrese ,collogium charitativum"**, kur bergzdziai buvo 
stengiamasi disidentus — liuteronus, kalvinistus ir ,ceku bro- 
lius" — sutaikyti su Kataliku BaZnytia. 

liga laika Z. Liauksminas jo Lietuvos jezuitu provincijos 
viceprovincijolo pareigas. 1645-1646 metais jis pavadavo j 
Roma i$vykusj Lietuvos provincijolg? ir administravo pro- 


i, Z. Liauksminas rugséjo ménes| Vilniaus 
profesu namuose, dalyvaujant provincijolui Jonui Rivockiui 
(oannes Rywocki), buvo i&rinktas Lietuvos jézuitu generali- 
niu elektoriumi*' ir delegatu j desimtaja Romos kongregaci- 
ja*", kur 1652 m. sausio 21 d. dalyvavo Ordino generolo 


S. Rostowski min. ve, p. 461. 
8. Nato&ski min. vek, p. 578. 


Ten pat, p. 578. 


S. Rostowski, min. vell, p. 443. 
$. Rostowski, min. velk, p. 443. 
) Poszakow ski, min. veik., p. 498; Encyklopedya powszechna, 
LXVI p. 759-760. 


* 36 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Aleksandro Gotifredzio (Alessandro Gottifredi) rinkimuose. 
Kai Sis, beje, kongregacijai dar nepasibaigus, miré, Z. Liauks- 
minas 1652 m. kovo 17 d. Romoje rinko jo ipédinj Gosvina 
Nikelj (Nickel)?. 

1661 m. pavasari Lietuvos provincijos kongregacijoje Z. 
Liauksminas antra karta i&renkamas delegatu j Roma, kur tu 
patmetu birZelio 7 d. rinko Povila Oliva generolo G. Nikelio 
vikaru iki gyvos galvos**. 

| Lietuva sugriZo 1661 m. pabaigoje ir i&vyko j Krazius 
u£imti kolegijos rektoriaus posto. 

Paskutinius penkerius gyvenimo metus, 1665-ai 
sugri£es i& Kra£iu, Z. Liauksminas praleido Vilniuje. Spéja- 
ma, kad tuo metu, beje, sunkiai sirgdamas, jis gyveno 
profesu namuose (domus professa Vilnensis), kur papras- 
tai leido dienas keliasdesimt jézuitu kunigu ir eiliniu broliu. 
Sis pastatas, prisisliejes prie Sv. Kazimiero ba£ny£ios, te- 
bestovi ir Siandien. 

ParalyZiaus i&tiktas, Z. Liauksminas miré Vilniaus akademi- 
jos profesu namuose 1670 m. rugséjo 11 d. sulaukes, kaip jau. 
esame minéje, 74 metu. Palaidotas Vilniuje. Jo kapo vieta 
neZinoma. 


B. Nato sk i, min. veil, p. 578. 


Ten pat., p. 578. 


J Poszakowski, min. velk, p. 499;L. Jano wski, min. 
velk, p.8; B. Na to & sk, min. velk, p. 579. 


* 566 * 


2 Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


Asmenybé. Moksliné veikla 


Z. Liauksminas buvo visapusiskai issilavines Zmogus. Jis 
gilinosi j filosofijos, teologijos, filologijos, retorikos, muzikos 
mokslus, garséjo kaip geras pamokslininkas, oratorius* ir 
sumanus administratorius, renkamas atsakingoms pareigoms 
kolegijose, Vilniaus akademijoje, Jézuitu ordino organizaci- 
joie. Abiejuose müst minétuose nekrologuose jis apibüdi- 
namas kaip asmenybé, pasiZyminti paprastumu, santürumu 
ne tik asmeniniame, bet ir vietajame gyvenime: ,...pasiZy- 
méjo jis, greta didiausio mokytumo, ypatingu kuklumu bei 
mandagumu, del kurio «...» per visa savo gyvenima «...» 
buvo vis mylimas. Todél lietuviai, darydami aliuzija j jo 
pavarde, paprastai jj vadindavo Linksmuoju tévu (Tewas 
[s]mas)"*'. Saltiniuose sakoma, kad buvo geras savo mo- 
kiniu bei studentu draugas, palankiai Ziüréjes j neturtingus 
Akademijos studentus, kuo galédamas stengesis jiems pa- 
déti, sudaryti salygas sékmingai mokytis. Jo santykiai su 2mo- 
némis buvo natüralüs, draugiski, malonüs, gerbé Zmones ir 
buvo ju gerbiamas^*. , Niekas niekada negirdéjo, kad jis, net 
suerzintas, bütu pasakes kokj tiurkttesnj Zodj arba kad jo 
veidas bütu uZsideges arba kad pasirodytu, jog sudrumsta 
jo Sirdies ramybé. Tiek jis amzinai büdavo geriausios nuo- 
taikos ir ramybe rodydavo, net nuolatos keitiantis laikams ir 
padétims. «...» Jeigu kaltindavo ka, kaip verta papeikimo, tai 


FSiarczyóski min. veik, 
1828, 


1wów, 1826, p. 11: t. I, Lwów, 
268. 


J Poszakowski, min. veik, p. 498. 


L Janowski min. veik. p. 6. 


* 367 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


greta teisingo grieztumo parodydavo ir nuolaidu meiluma, 
tramdydavo rüstuma paguodos malone, jeigu kas gai- 
lédavosi."* «...- 

Z. Liauksmino pasaulé£iüra formavosi astrios politi- 
nés ir idéjinés kovos salygomis. Jam teko gyventi keturiu 
Abieju Tautq Respublikos karaliu valdymo laikais: Zig- 
manto Ill (1587-1632), Vladislovo IV (1632-1648), Jono 
Kazimiero (1648-1668) ir Mykolo Visnioveckio (1669— 
1674). Tuo laikotarpiu Respublika nesékmingai kariavo 
su Svedija ir Rusija, sales viduje buvo slopinamas refor- 
macijos sajüdis, galutinai palauZtas XVII a. antroje pusé- 
je, kraste klestéjo ekonominé suiruté. Lietuva ka tik buvo 
susijungusi su Lenkija j viena valstybe, nors ,,...Liublino 
unija Lietuvos valstybé turéjo padaryti nuolaidu, dl ku- 
riti nukentéjo jos suverenitetas.""! Unijai príesinosi dalis 
Lietuvos bajoru, pac Zemaitijos bajorija, kuria maziau- 

íai buvo paveikusi Lenkijos jtaka. Zymiausi unijos 
prie&ininkai — tai jtakingi ir turtingi didikai Radvilos, su 
kuriais, kaip rodo kai kurie netiesioginiai Saltiniai, santy- 
kius palaiké ir Z. Liauksminas. 

Tokiomis istorinémis salygomis Z. Liauksminas parasé ir 
itleido nema£ai retoriniu, teologiniu ir filologiniu veikalu. 
Dalis ju buvo idleista pakartotinai. Pla£iai paplito ,Praxis ora- 
loria sive praecepta artis rhetoricae" (ISkalbos praktika, arba. 
retorikos meno taisyklés)"", veikalas, isgarsines autoriu visoje. 


). Poszakowski, min. veik, p. 498. 


B. Dunduli s. Lietuvs ulsienio politika XVI a. V, 1971, p. 272. 


S. Rostowski, min. vell, p. 451: .Lauxmin Sigismundus, edidit 
Lib: ..Procepta Artis Rhetoricae et Praxis Oratoria, primum edidit 
Brunsb; deinde Vilnae." 


* 368 * 


Z Liauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


Europoje. Pirma karta jis buvo isleistas Braunsberge (tia 
1589-1773 m. veiké jézuitu spaustuvé) 1648 m., tatiau 
tituliniame puslapyje nurodoma netiksli 1618 m. data". 
Tai Z. Liauksmino retorikos paskaitos, kurias jis skaité Ne- 
svyliuje. Vienas leidinio egzempliorius buvo Krokuvos Jo- 
gailos universiteto bibliotekoje. K. Estreicherio biblio- 
grafijoje teigiama, kad veikalas 1648 m. lapkricio 5 d. buves 
dedikuotas Lietuvos didziojo mar&alkos Mykolo Radvilos 
sünui?. Dedikacijoje Z. Liauksmino pazyméta, kad veika- 
las para$ytas NesvyZiaus kolegijai- Deja, neisliko né vieno 
io leidimo egzemplioriaus. Spéjama, kad , Praxis oratoria" 
buvo isleista ir Vilniuje. 

Tuo metu sis veikalas buvo labai vertinamas retorikos 
specialistu, tiek kataliku, tiek protestantu. Todel uZsienyje jis 
itleistas net keliolika kart"*. Pirmas , Praxis oratoria" leidi- 
mas uzsienyje pasirodé Miunchene 1658 m.*, tatiau jis 
aprobuotas Vilniuje 1648-aisiais. Véliau veikalas buvo lei- 
diiamas bemaz visuose svarbiausiuose Europos kultüros cen- 
Iruose: Frankfurte prie Maino (1665, 1666, 1675, 1682 m), 
Kelne (1680, 1705, 1707, 1717 mJ), Viurcburge (1690 m.), 


ES 


Le ANLE ES 
s min. veli, p. Y 


L Tijünélyté min. 
B. Genzel 


K Est rei c hec Bbliogafa Folia, d.i LX Kalów. 1906 
p.130. 


D Tijünelyté mn. vel, p. B7. 
Prais orator sive Praecepta At Rhetrcae, quae ad componendam 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Prahoje (1710 mJ), Vienoje (1720 m.), Kosicuose (1732 
vadinasi, nenustojo populiarumo ir XVIII a. Paskutinis 
Praxis oratoria" leidimas iSéjo Braunsberge, bet isleidimo 
metai jame nepaZyméti'*, 

Siuo veikalu Z. Liauksminas - M. K. Sarbievijaus moki- 
nys — pasireitké kaip pazangiuju retorikos principu gyné- 
jas. Jis suküré nauja originalu iskalbos mokymo metoda, 
atitinkanti tikraja iskalbos prigimti. To meto Europoje; isi- 
galint visose meno Sakose, is ju ir literatüroje, barokui, kai 
kurios sio stiliaus ypatybés, ypaé barokinés iskalbos pom- 
pasti&kumas, dirbtinumas, polinkis j isorinius efektus, j per- 
déta formos puosnuma, isigaléjo ir retorikoje (kaip Zodzio 
menas ji buvo déstoma Vilniaus akademijoje). «...» Tuo 
tarpu senoji humanizmo mokykla, propagavusi apgalvota, 
santüria sakomaja kalba, teigé, kad iskalba téra priemoné, 
jrankis moleyti ir jtikinti, kad isorinis efektyvumas — antraei- 
lis dalykas. 

Barokinés iskalbos priemonés pirmiausia émé skverbtis 
i pasaulietine literatüra. Ba£nytiniuose «...» rastuose jie at- 
siranda véléliau. Modernioji (kartkartémis ji dar vadinama 
sugadintaja) iskalba galutinai Lietuvoje jsigaléjo XVII a. 
paskutiniame trisde&imtmetyje. Veikalu ,Skalbos praktika" 
2. Liauksminas, remdamasis Aristotelio, Cicerono ir Kvinti- 
liano tradicijomis, gyné humanístinés retorikos principus, 
kovojo pries ,sugadintaja" barokine iikalba, jos polinkj i 
atitrükima nuo turinio, j formalizma. Savo mintis ir iévadas 
jis grindzia pavyzdziais i$ Demosteno, Cicerono ir Vergili- 
jaus ratu, be to, propaguodamas retorinés kalbos aiskuma, 
sklanduma, nuosekluma, skatindamas oratorius remtis blai- 
viu mastymu, logisku minties déstymu, Z. Liauksminas vei- 


) Tij án él y F6 min. velk, p. 87. 


* 530 * 


2. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


kalo pabaigoje pridéjo skyreli , Medulla dialecticae" (Dia- 
lektikos branduolys)". Sis priedas — pirmas logikos vadové- 
lis, para&ytas ir isspausdintas Lietuvoje"*. 

,lBkalbos praktikoje" juntama Renesanso epochos dva- 
sia, &ia kritikuojami formalistiski scholastinés argumentaci- 
jos principai: , Tegul i$ anksto Zino tie, kurie be reikalo tertia 
savo kalba svetimais Zodziais ir posakiais, kad tai yra labai 
didelé yda. Tegu visi Zino, kad tokios kalbos alininkai yra 
besloviai, neispruséli neteke tikrojo skonio, nesupranta, 
jog jie tokiu büdu aptemdo kalba ir gadina jos igimta gro ir. 
Zavesj'?*. Z. Liauksminas rekomenduoja oratoriams studi- 
juoti filosofija, pabréZdamas, kad pagrindinis iskalbos po- 
Zymis — i&mintingumas. 

Z. Liauksminas grieZtai smerké tuos, kurie tersé makaro- 
nizmais savo kalba ir gadino jos ,igimta groZj ir Zavesj' 
galvojo apie Zmones, i$ mokyklos suolo nieko daugiau neissi- 
ne&usius, kaip atskirus lotynu kalbos Zod£ius ir lotyniskas 
frazes, jas visur kaidiojantius ir tuo büdu demonstruojan- 
£ius savo mokytuma. Aitki ir sklandi kalba jiems atrodZiusi 
emesnés kategorijos, o neaitky ir pain min£iu reiskima 
laiké mokytumo poZymiu. Pasak Z. Liauksmino, puosniai kal- 
béti apie menkus dalykus, neatsiZvelgiant j aplinkybes, — tas. 


S. Lau x m i n. Praxis oratoria... Francofurti ad Maenum, 1666, 


Jo vertimas | lietuviy Kalb paskelbtas leidinyje 
-Lietuvos TSR aukttuju mokyklu mokslo darbai. 
1973. Nr 2012) V. 1974, p. 113-124. 


Ten pat, p. 141-142. 


J. Jurgi n i s. Renesansas ir humanizmas Lietuvoje. V., 1965, p. 264 
2651. Ju rg in is. Aukttosios mokykdos jsteigimas Vilniuje. — 
ilniaus universitetas. V. 1966, p. 40. 


t3 € 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


pat, kas kalbéti bergZd£iai, o miglotai kalbéti apie didelius 
dalykus — kalbéti veltui?'. Jo skelbiami retorikos principai 
rodo, kad jis atstovavo ankstesnéms — renesansinéms — hu- 
manizmo normoms: paprastumui, aiskumui. Vienas i$ Z. 
Liauksmino argumentu, neigian£iy barokine retorika, buvo 
tas, kad miglota ir nesaikingai puosmenomis perkrauta kal- 
ba tesuprantama mokytiems, tuo tarpu oratorius negali kal- 
béti vien isrinktiesiems, — jis kalba visiems. 

Iékalbos vadovélius tuo metu ra&é ir kiti autoriai — K. Ko- 
jelavi&ius, M. Radau, B. Dankvartas, tatiau ju veikalai kur 
kas maziau paplito negu Z. Liauksmino , Praxis oratoria". 

Be retorikos vadovélio, isgarsinusio Z. Liauksmino var- 
da visuose Europos kultürinio gyvenimo centruose, jis para- 
leido keleta knygu, kurios galétu mums atskleisti jo 
paties — kaip oratoriaus — talenta. 1634 m. Vilniuje lotynu 
kalba isleistas pagiriamasis Zodis Vladislovui IV Vazai". Sia 
nedidele knygele ir pats Z. Liauksminas laiké itkalbos prak- 
tisko pritaikymo pavyzd£iu, savotisku , Praxis oratoria" prie- 
du. Po autoriaus mirties ji buvo dar karta isleista 1746 m.". 
1635 m. Vilniuje pasirodé Z. Liauksmino pamokslas apie $v. 
Kazimiera?*, o 1653-iaisiais buvo isspausdintas pamokslas, 
pasakytas per Stanislovo Dzevaltovskio, Kauno stalininko, 


T. Ba Wr y a c. Odepk passis screnraecko wc» Jie. 
M, 1972, p. 64. 


Panegyricus Vladislao IV Regi Poloniae ex bello Moschovitico redeunti. 
Vilnae, 1634. 
Panegyricus Vladislao IV Regi Poloniae, reduci ex bello Moschovitico. 
anno M.DC XXXIV. Scriptvs nomine collegii academici Vilnensis. R. P. 
Sigism. Lauxmin... Reimpressus Anno 1746. 


Oratio de S. Casimiro Regni Pol. et MD. Lit. patrono, Authore 
Sigismundo Lauxmin. Vilnae typis academ. 1635. 


*32* 


2 Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


laidotuves**. Po dveju metu Vilniuje pasirodé antras sio pa- 
mokslo leidimas**. 

Büdamas dvasininku luomo atstovas, Z. Liauksminas ra- 
3é ir religinio turinio veikalu. Zinomi du isspausdinti darbai — 
,Kataliku BaZny£ios vaizdas" (specialiai parengtas Torunés 
kongresui)" ir ,BaZnytiné teologija"**. Pastaroji knyga skirta. 
Kunigams. I$ penkiu sumanytu daliu, atitinkangit; penkeriu 
mety katekizmo aiskinimo cikla, ispausdinta tebuvo pir- 
moji. Kai kurie Saltiniai*^ mini dar viena Z. Liauksmino teolo- 
ginj veikala — ,Controversiae de fide", kurio né vieno eg- 
zemplioriaus neisliko. 

Be knygu, isliko dvieju teologiniu traktatu lotyny kalba. 
rankra&tiai — ,Apie Vienatini Dieva"" ir , Teologinis traktatas 
apie teise ir teisinguma""'. 

XVII a. kolegiju déstytojai paskaitas paprastai diktuodavo, 


Jirmie a popastie Sondlasa Duewülcwiünge. suia 
Kowiefiskiego. Wilna, 1653. 


S. Rostowski, min. veik, p. 451: ,.. Oratio, quam ipse habuit. 
Lingva Polon: in funere Stanislai Dziewahtowski, Dapiferi Caunensis. 
Vifn: en. 1653. vel. 1655." 


Demonstratio Catholicae Ecclesiae ex certis a prima sui origine notis. 
Vilnae, 1 — 164311 li 1645, Il — 1648. 
E 

Theologia ecclesiastica, in qua materiae omnes, quae in Ecclesia a. 

 Contionatoribus et Catechetis tractari solent «.. » succinate explicantur. 
Vilnae, 1 — 1665, ll — 1675. 
Herbarz Polski, t IV; p. 51. 

VRACIATVs DE QED UNO, Re edid plegii 102. 


TRACTATVS THEOLOCICVS DE NRE ET IVSTITA d 2dam 24a D: 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


nes knygos buvo retos ir brangios. Be to, déstomosiose dis- 
ciplinose pasitaikydavo nemazai lotynitku daugiareikémiu 
terminu, painüs büdavo ir silogistiniai jrodinéjimai. Dél to 
i&tisinis diktavimas anuo metu buvo neisvengiamas. Tokio 
déstymo büdo savo pedagoginéje veikloje laikési ir Z. Liauks- 
minas. Minéti teologiniai traktatai ir yra jo paskaitos, pa2o- 
di&kai uzrasytos anoniminio klausytojo — Braunsbergo kole- 
8ijos mokinio. Tai patvirtina jratas paskutiniame puslapyje: 
,Baigiau birzelio 20, 3eitadieni, tuoj po pusry£iu, déstant 
tévui Zygimantui Liauksminui, $ventosios teologijos dakta- 
rui, Braunsberge". 

Abu rankras£iai labai tvarkingi- Tokie mokiniu surasyti 
paskaitu kursai buvo labai vertinami, jie eidavo i& rank j 
rankas, büdavo dovanojami liudytoju akivaizdoje. Vélesnis 
irasas Z. Liauksmino paskaitu uZrasuose rodo, kad abu trak- 
tataí buvo naudojami Papar&iu dominikonu vienuolyne: 
,Aplicatlur] Noviciat[ui] Poporcensi Olrdini] Plraedicato- 
rumi^. Sio vienuolyno mokykloje XVII-XVIII a. buvo désto- 
ma filosofija ir teologija. 

Kaip Zymus Lietuvos helenistas, Z. Liauksminas atidavé 
tam tikra duokle nuo pat jaunumés pamégtai graik kalbai. 
Tai rodo jo graiku kalbos gramatika ,Graiku kalbos pagrin- 
dai^?',isleista 1655 m. Vilniuje, pirmas ne tik Lietuvoje, bet 
ir visoje Abieju Tautu Respublikoje originalus graiku kalbos 
vadovélis, nes ankstiau Lietuvos-Lenkijos valstybéje buvo 


103-201 p. Paskutiniame puslapyje jra$yta: Finivi 20 lunii in Sabbatho 
a prandis Sub, P. Sigismundo Laux[mlii |. D. Bruin]sb. Raiyta rasalu, 
4iuo metu rasmenys itbluke, $viesiai rudi, popierius — storas, grubus, 
elsvos spalvos. — UZ tia verlinga informacija autoríus dékingas 
profesoriui, daktarui Romanui Pleckaitiui. 


Epitome institutionum linguae graecae Vilnae, 1655. 
215. Rostowski, min. veik, p.451. 


* 3a 


Zoliauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


spausdinamos tik uZsienio autoriu gramatikos. ,Epitome ins- 
titutionum" pasirodé tuo metu, kai doméjimasis graiku kal- 
ba buvo gerokai sumaZéjes. Gal todél Z. Liauksminas Vil- 
niaus akademijoje skaité fakultatyvinj graiku kalbos kursa ir— 
kaip Akademijos vicerektorius— buvo jsteiges skatinamasias 
premijas geriausiems studentams. Müsu laiku nepasieké né 
vienas Epitome institutionum" egzempliorius. A. Jocherio 
teigimu, Sis veikalas seniau turéjo labai didele verte". 

K. Estreicherio bibliografijoje pateikiama Ziniu, kad apie 
1754 m. buvo isleistas Z. Liauksmino kalbu (arba prakalbu) 
rinkinys ,Mowy wyborne" (Rinktinés kalbos/**. Sis leidinys 
kol kas néra 2inomas. 

Z. Liauksminas visa gyvenima rüpinosi ,Zemojo luo- 
mo* Zmonémis, ju Svietimu, neturtinguju studentu gyve- 
nimo salygu gerinimu, todél, kaip ,garsus Vilniuje ir apy- 
linkése lietuviu liaudies apastalas^*, jis daug nusipelné 
3vietimo srityje. Lietuvi&ku rastu jis, rodos, néra palikes, 
bet Zinome, kad savo praktinéje veikloje Z. Liauksminas 
vartojo lietuviu kalba, tai liudija J. PoSakovskis: ,...nuola- 
tos sédédavo klausykloje, klausydamas lietuviu Zemdir- 
biu iipaZin£iu, taip uoliai dirbdamas, kad einan£iu iSpaZin- 
ties skai£ius pasiekdavo daug tükstan£iu Zmonit) per metus, 
net jeigu jam trukdydavo valdymo pareigos.^** 


A. 0 c h e r. Obraz bibliograficzno-historyczny literatury i nauk w. 
Polsce, t. . Wilno, 1840, p. 629. 


K.Estreicher min. veik, d. Ili t. X, p. 130. Bibliogoafijoje 
remiamasi — H. ) u s z y ^ s k i. Dykcjonarz poetów polskich, tl 
Kraków, 1820, p. 242. 


S. Bednarsk i. Upadek i odrodzenie szkól jezuickich w Polsce. 
Kraków, 1933, p. 192. 


) Poszakowski min. veik, p. 499. 


* s * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Dométis lietuviu kalba jézuitus verté kova pries reforma- 
cijos Salininkus, pries ju platinama lietuviska tikybine litera- 
türa. Todél jau nuo 1581 m. Vilniaus akademijos baZny£io- 
je sekmadieniais ir &ventadieniais pamokslai buvo sakomi 
lietuviu kalba, lietuvi&kai aiskinami religiniai dalykai. 1582 
m. dviejose Vilniaus aikétése pradéta lietuvikai aikinti kate- 
kizma. 1655 m. Vilniaus akademijos bazny£ioje buvo net 
keli jézuitu pamokslininkai, sakantys pamokslus lietuviu kal- 
ba. Vienas is ju — Z. Liauksminas. 

Büdamas pla£iu kultüriniu interesu 2mogus, Z. Liauks- 
minas rei&kési ir groZinés literatüros srityje. Jau esame mi- 
néje, kad, mokydamasis Vilniaus akademijoje, jis rasé eilé- 
ra&tius graiku kalba. Deja, né vienas ju nepasieké müsu 
dienu. Toks pat likimas istiko ir scenos veikalus, kuriuos, 
kaip ir kiti Vilniaus akademijos profesoriai, skaite poetikos 
ir retorikos kursus, — Danielius Butvilas, Vladislovas Dauk- 
ta, Jokübas Gralevskis, Vaclovas Narmuntas, M. K. Sarbie- 
vijus, Gabrielius Simkevi£ius, Lukas Zaluskis irkt. - Z. Liauks- 
minas rasé lotyny kalba Vilniaus mokykliniam teatrui*. 
Turima Ziniu, kad sio teatro repertuare buvo pjesiu ir Lietu- 
vos istorijos tematika. 

2. Liauksmino pedagoginé ir moksliné veikla turéjo 
giamos jtakos Lietuvos dvasinés kultüros raidai. Jis nemaZai 
prisidéjo prie humanitariniu moksly ugdymo Lietuvoje ir 
tuo nusipelné garbinga vieta müsu krasto kultüros istorijoje — 
kaip vienas mokytiausiu ir principingiausiu jos veikéju. Dél 
savo nuopelnu Z. Liauksminas statomas greta kitu Zymiu to 
meto Lietuvos humanistu. 


V. Ma kn y s Lietuvos teatro raidos bruo£ai, t. I. V., 1972, p. 39. 


* 36 * 


£oLiauksminas ir jo ,Ars et praxis musica" 


Muzikos baruose 


Istoriniu poziüriu svarbiausias ir mums reik&mingiausias 
Z. Liauksmino kultürinés veiklos baras — muzika, pasak jo, 
».-tàrp laisvuju menu kilniausias menas* (ars inter liberales 
nobilissima", kuri jis su atsidéjimu tyrinéjo, propagavo, ku- 
rio pasiaukojamai moké jai 

Pradiniu muzikos Ziniu jis tikriausiai gavo Zemaitijoje, 
vienoje ar kitoje parapinéje ar aukstesnio tipo mokykloje, 
kur XVI-XVII amziais buvo supaZindinama su muzikos te- 
orijos ir choralinio giedojimo pradmenimis. J. Posakovskis 
sako, kad ,...choralinés muzikos, arba grigalinio giedojimo, 
«..» jis pats savaranki&kai per savo stropuma buvo i$mo- 
kes^"", L. Janovskis teigia, kad Z. Liauksminas ,....melodiju 
derinimo meno pats atsidavusiu stropumu i$mokes"'?. Abu 
teiginiai gana kategoriski, ta£iau neatsako j klausima, kur 
Z. Liauksminas susipazino su muzikos teorijos pradme- 
nimis, kur ir kokiu büdu jis sukaupé palyginti gausiu muzi- 
kos teorijos Ziniu. Spéjama, kad muzikinj i&silavinima jis ga- 
léjo gauti Vilniaus kolegijos poetikos klaséje, kur tuo metu 
buvo mokoma muzikos ir giedojimo. 

Tiesioginiu Saltiniu, rodanciu, kad Vilniaus akademijos 
auklétiniai turéjo galimybe nuodugniai susipaZinti su muzi- 
kos teorija bei jos praktiniu pritaikymu, neturime. Tatiau 
pagristai galime manyti, kad muzikinis aukléjimas sioje 


- 
Cituojama teksto eilute kompozilorius Bronius Kutavitius panaudojo 
simfonijoje, 1973 m. sukurtoje Vilniaus ikürimo 650-osioms melinims, 
kur Sia fraze dainuoja vyru choras. 
LPoszakowski, min. veik, p. 498. 


Janowski min. veik, p. 5. 


* omn * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


auk&tojoje mokykloje buvo deramo lygio, kad kai kurie Aka- 
demijos studentai ia gaudavo gera teorinj parengima, kaip, 
pavyzdiui, Z. Liauksmino bendraamzis, Akademijos auk- 
létinis Mikalojus (Nikalojus) Dileckis (apie 1630-apie 
1690)", Vilniuje paraées teorinj veikala ,Muzikos gramati- 
ka"*!?, kuriame i&désté tam laikotarpiui gana brandZias muzi- 
kos teorijos Zinias. Veliau, i$ Lietuvos iSvykes j Maskva, 
M. Dileckis ten pagarséjo kaip rusu cerkvinio ir pasaulieti- 
nio giedojimo reformatorius'"". 

Siaip ar taip, kol kas uzmarsties dulkés gaubia vardus tu 
asmenu, kurie Z. Liauksminui désté muzika, neZinoma ir 
literatüra, kuria jis naudojosi studijuodamas grigalinio cho- 
ralo teorija. 


$e o o 


Grigalinis choralas, arba vadinamasis cantus gregorianus 
(cantus planus, cantus aequalis, cantus choralis), susiformavo 
i$ esmés Rytu tautu religiniu giesmiu pagrindu. 1921 m. Vidu- 


ieu 
akademika Wile&skiego ogloszona w Wilnie. Typis Franciscanis anno 
1675. w ce, kart 7 nlb." 
- 


TpawwarKA niet MCHEOCKOTO, JUDI MGbecTHATO IpaBAa B CAo3e 
wyciorlickow c.» Hazaaeca » Cuoseucay s aero [..] 1677 H w x o- 
maew Jmaeux Haes j 

Haxozacw Jmaeuxw s Bunue, 
mocaexae mepesenems wa aser 
Mocxne aer or coxa wapa 7197 [1679]. 


H. wma 83e n. Oscpka no wcropum ssi» Poccum, 7. L. M. 
1928, p. 2937294. 


* 38 * 


2. Liauksminas ir Jo ,Ars et praxis musica" 


rio Egipte surastas IIl amziaus pabaigos papirusas su krik&£io- 
niti himno , Oxyrhynchos" tekstu ir melodi; liausias Bi 


metu Zinomas ankstyvojo laikotarpio baZnytinés muzikos pa- 
minklas!^*. Siame himne matome Bizantijos ir Artimuju Rytu 
muzikos pagrindiniu elementu derini. I$ pradziu krik&tionybé 
ritualiniam giedojimui i& Rytu ultinés muzikos tepaémé chro- 


muzikos ypatybiu. Instrumentiné muzika i$ krik&cioni&kosios 
liturgijos buvo pa&alinta, dél to grigalinis choralas issaugojo 
grynos vokalinés muzikos pobüdj. I5 judaizmo kultinés muzi- 
kos j krik&Eioniu liturgines apeigas atéjo psalmés (gr. psalmos) ir 
giesmés (lot. canticum). Kiek véliau Milano arkivyskupas Amb- 
raziejus (397 m.)j liturgija jvedé himnus (gr. hymnos). 

Grigalinio choralo pagrinda sudaro liturginiu melodiju 
(vadinamuju antifonu) rinkinys ,Liber antiphonarius", grieZtai 
susisteminta melodiju visuma. Galutinai baznytinés melodi- 
jos buvo baigtos tvarkyti popieZiaus Grigaliaus ! DidZiojo 
(590-604 m.), kurio vardu ir imtas vadinti choralo melodiju. 
susistemintas rinkinys, kuriame senosios giesmés buvo ne 
tik surinktos j viena vieta, bet ir perredaguotos bei supapras- 
tintos, islaikant viena bendra stiliu. 

Ne visi muzikos istorikai baznytinio choralo reformato- 
riumi laiko Grigaliu I. llgainiui j Sia reforma imta Ziüréti gana. 
priestaringai. Tradicionalistai, pavyzdziui, Grigaliui I tepri- 
skiria antifonalo redagavimo nuopelnus. Atkakliai Sia nuo- 


choralo reíormos autoriumi imta laikyti Sabinijona, Romos 
Kataliku Ba£nytia valdziusi po Grigaliaus I. Kiles i& Ryu, &is 
popie£ius buvo geriau susipaZines su autentitkomis liturginiu 


W. Apeel, Harvard Dictionary of Music- Cambridge, 1972, p. 636. 


*359* 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


melodiju formomis. Taip vél buvo sugri£ta prie tradiciona- 
listu nuomonés, kad Grigalius | atliko tik galutine melodiju. 
redakcija ir suvienodino baZnytinio giedojimo praktika, ku- 
rios etalonu buvo Grigaliaus I iniciatyva Romoje ikurta gie- 
dotoju mokykla Schola cantorum". Ba£nytinés muzikos is- 
torikai vieningai teigia, kad grigalinio choralo klestéjimo 
laikotarpis tesési nuo ba2nytinés muzikos reformos VI-VII 
am£iais iki XVII amziaus, vadinasi, apie tükstantj metu. 

Grigalinis choralas nuolatos buvo turtinamas senuju gies- 
mi melodijomis, tokiomis kaip senoji aklamacija'* ,Kyrie 
eleison". Jame ilgainiui atsirado nauju formu. Viena i$ ju — 
sekvencijos. Sios naujovés rodo liaudies muzikos jtaka gri- 
galiniam choralui. 

Véliau doméjimasis grigaliniu choralu atslügo, ypa£ tuo 
metu, kai pradéjo isigaléti daugiabalsé muzika. Tiesa, 1614— 
1615 metais kardinolo Medi£io (Medici) pastangomis Ro- 
moje isleistas i$ naujo per£iüréto grigalinio choralo melodi- 
ju rinkinys, kurio baZnytiné liturgija privaléjo laikytis i&tisus 
keturis Simtme£ius, ta£iau jvestos pataisos nuskurdino cho- 
ralo meninj israitkinguma. Nepaisant pastangu kanonizuoti 
chorala, jo rinkiniai ir véliau buvo daugiau ar maziau refor- 
 muojami. Polifoninés muzikos raida priverté j notacija vesti 
nustatytos vertés vadinamasias menzürines natas ir taktavi- 
ma. Taip grigaliniame chorale salia ramiojo, lygiojo cantus 
planus atsirado lauZytas, taktuotas cantus fractus. 

llgainiui grigalini chorala imta vadinti ir kitais vardais: 
salia müsy minéto cantus planus-- lygiu ritminiu verciu gie- 
dojimo — atsirado visi&kai priesingas, jvairios ritmikos cantus 
 mensuratus, cantus figuratus, cantus inaequalis. Pastarojo 


Pets rocks oras iio Det Bizantijos dvaro. 
», kuriuo sveikinta imperatori arba patriarcha. 


* 380 * 


Z Liauksminas ir jo JArset praxis musica" 


iliaus melodijas atlikdavo klieriku choras bany£ios pres- 
biterijoje. Buvo paplites ir cantus traditionalis — priespriesa. 
XVI a. pabaigoje reformuotam choralui, kurj rekomendavo 
Tridento baZnytinis susirinkimas. Per gyvaja muzika j chora- 
la pateke melodiju plétojimai bei pakeitimai ir puosmenos, 
pavyzd£iui, tropai ir sekvencijos, Susirinkimo nutarimu i$ 
grigalinio choralo buvo pasalinti. 

Vienbalsés grigalinio choralo melodijos bazny£&iose bü- 
davo atliekamos jvairiai — arba vyru ir berniuku chory uni- 
sonu, arba kelity giedotoju (kantoriu), arba vieno kantoriaus 
(celebranto). 

Praktitkai ir teorikai susistemintas  darnia organine vi- 
suma grigalinis choralas — auk&Ciausia baznytinés mi 
nés kultüros aprai&ka ne tik viduramziais, bet ir gerokai vé- 
liau. Kataliky BaZny£ia tuo choralu nepaprastai rüpinosi ir jj 
visokeriopai puoseléjo. 


190€ 


Ne visi Z. Liauksmino muzikinés veiklos barai kol kas vie- 
nodai gerai mums Zinomi. Saltiniuose randame uZuominu, kad 
jis buvo muzikos teoretikas ir praktikas — chony organizatorius 
ir galbüt ju dirigentas: , Büdamas ypatingai nusiZemines, nors 
visu akyse turéjo dideli autoriteta dél mokytumo ir itu pareigu, 
bet nesvyruodamas émési mokeyti neturtingus mokinius chora- 
linés muzikos, arba grigalinio giedojimo «....». Sita savo meiles 
ir nusiZeminimo paslauga rodé vargsams, kad jie Siuo büdu, 
reikalo prispausti, isigytu priemone, leidziantia testi mokslus, ir 
kada nors, jau iémoke, bütu BaZnytiai parama""*; ,..melodiju 


J Poszakowski, min. veik. p. 498. 


* 380 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


derinimo meno pats atsidéjusiu stropumu i&mokes, netur- 
tingu mokiniu naudai ir norédamas paskleisti baznytini gie- 
dojima diecezinése seminarijose «...» Zemesnés kilmés jau- 
nuolius sutelké, surinktuosius mokes vadinamojo choralinio 
giedojimo per misías ir misparus, kad tuo büdu jaunuoliai 
susidarytu paramos mokslui ir atremtu spaud£iantj neturta, 
kada nors Baznytios didesnei naudai parodytu i$mokta me- 
na^. 

Ten pat rasoma, kad muzikos menui jis skyré didele gy- 
venimo ir veiklos dalj — ,...kasmet iven£iu dienomis «...» 
daugiausia ateiviams sveciams giedodavo «...», likimo nu- 
Skriaustiems stengési padéti muzika..."* 

Z. Liauksmino iniciatyva prie Vilniaus akademijos bu- 
vo isteigti specialüs kursai, kur jis ,...nedvejodamas émé- 
si mokyti berniukus grigalinio giedojimo..."'*, kad netur- 
tingieji jaunuoliai, giedodami baZny£iose, galétu uZsidirbti 
pinigy mokslui"? ir sékmingai uZbaigt studijas Akademi- 
joje. L. Janovskis teigia, kad Z. Liauksminas jaunuolius 
mokes giedoti büdamas Akademijos pakancleriu"", taigi 
ne ankstiau kaip 1665 m. Po dveju metu — 1667 m. — 
buvo isspausdintas pirmas ,Ars et praxis musica" leidi- 
mas. Tad galima daryti prielaida, kad, ra$ydamas vadové- 


L. Janowsk i, min. veik, p. 5-6. 


en pat, min. vei, p. 7-8. 


- 
N. Sotvellu s. Bibliotheca scriptorum Societatis Jesu. Romae, 
1676, p. 740. 

). Bro w n. Biblioteka pisarzów Asystencji polskiej Towarzystwa 
Jezusowego. Poznaá, 1852-1855, p. 1569. 


L. Jano wski, min. veli, p. 6. 


* 3892 4 


£ Liauksminas ir jo .Ars et praxis musica* 


li, Z. Liauksminas naudojosi kursuose jgytu teoriniu ir 
praktiniu patyrimu. 

Kursai galéjo büti pravedami tik dviejuose objektuose — 
arba Sv. Kazimiero, arba akademinéje Sv. Jonu baZny£io- 
se^, — abi jos priklausé Ordinui, abiejose buvo jrengti var- 
gonai ir vietos chorui. 

J. Lebedys daro prielaida, kad Z. Liauksminas, kaip gie- 
dojimo specialistas, galéjo prisidéti prie Saliamono Mozer- 
kos Slavo£inskio giesmyno, ileisto Vilniuje 1646 m., rengi- 
mo'"),tatiau patikimu duomeny Siam teiginiui pagristi nra. 
Galima daryti analogiska, deja, irgi hipotetitka prielaida, kad 
2. Liauksminas galéjes kurti muzika Lietuvos jézuiti mokyk- 
liniu teatru spektakliams. 


,Ars et praxis musica^ 


Kol kas vienintelis Z. Liauksmino muzikinés veiklos doku- 
mentas.— ,Ars et praxis musica", veikalas, iSspausdintas Vil- 
niaus akademijos spaustuvéje"*. Kaip mokymo priemoné, 
knyga buvo skirta ne tik jézuitu kolegiju mokiniams, bet ir 
Vilniaus akademijos giedojimo kursu klausytojams. Nei kny- 
86S tituliniame puslapyje, nei tekste autoriaus pavardé néra 


1571 m. evo 10 d. S Jong bains buvo perducta Vis legii 
Het i dpeic Mioriesipii bns pM 


k- Le bed y Liuanisikos barope, tL V, 1972, p. 151. 


Ja i& Nesvy£iaus | Vilniu perkelé Mikalojus Kristupas Radvila 
Natlaitélis, kuris 1575 m. ja atidavé Akademijai, pasilikdamas. 
nominaliniu savininku, o 1582 m. — Jézuity ordinui. 


* 38 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


pazyméta, taciau, Jézuitu ordino istoriku Ziniomis, traktata. 
para&é Z. Liauksminas"*. 

Pirmas ,Ars et praxis musica" leidimas buvo ileistas 
1667 m., greitiausiai labai nedideliu tiraZu. Siuo metu yra 
inoma vos keletas sio leidinio egzemplioriu. 

Apie Z. Liauksmino veikala pla£iau imta kalbéti XVII ir 
XVIII amziu sandüroje. To meto ir vélesniuose leidiniuose, 
spausdintuose usienyje, pateikiama ir Z. Liauksmino biog- 
rafijos duomenu"'*. 

Kuklüs enciklopediju bei muzikos Zodynu straipsne- 
liai, pakartojami ju naujesniuose leidimuose, papildomi 
vos vienu kitu nauju Z. Liauksmino biografijos faktu, pa- 
prastai minéjo viena ,Ars et praxis musica" isleidimo data — 
1667 m., juose net nebuvo bandoma kiek pla£iau aptarti 
patia knyga bei jos reiksme. lisamiau Z. Liauksmino vei- 
kalas buvo aptartas tik pokario metais vienoje kitoje di- 
desnéje publikacijoje, pasirodziusioje lietuviu ir lenku 
spaudoje'". 


Plg. N, Sot vellus min. veik, p. 740: Edidit latine «. Artem et 
praxim Musicam. Typis ijdem [Viae pls Academiae] 16677: 5. R o s- 
10 W s k i, min. veik, p. 451: ,.. Lauxmin Sigismundus, edidit Lib: 
«5 Ars et praxis Musica. 1667". 
deBrossa rd. Dictionaire de musique. Paris, 1703; 
KSiarczyf ski min. velt, Ll, p. 268. 


V. Jü rk Eta s. Pirmasis lietuvis muzikos teoretikas // Mokslas ir 
gyvenimas, 1963, Nr. 5; V. Ju rk ta s. Senieji lietuviu muzikai // 
Kultüros barai, 1966, Nr. 6; V. Ju rk&ta s. XVII amziaus lietuviu 
 muzikos teoretikas // Tarybinis molytojas, 1966, bidelio 4; V. Jurki- 
Ta s. Pirmasis muzikologinis veikalas // Literatüra ir menas, 1969, 
baland£io 12; V. ]u rk $ta s. 2. Liauksminas ir jo Ars et praxis 
mica? j/ientóra ik manes, 1969, napittio 30,2. M. $2 wevkow- 
5 k i, Nieznana twórczodé Marcina Kreczmera (1631-1696), — Kn: Z 
dziejów muzyki Polskiej. 9". Bydgoszcz, 1965, p. 55-56. 


* 39 4 


£ Liauksminas ir jo .Ars et praxis musicat 


Jau esame sake, kad. ,Ars et praxis musica" 1667 m. 
isleista nedideliu tirazu. Nedideli tiraZai büdingi ir kitoms 
anuo metu Lietuvoje leidZiamoms knygoms. XVI a. knygos 
büdavo spausdinamos paprastai ne didesniu kaip 500 eg- 
zemplioriu tiraZu, XVII a. tiraZas iSaugo iki vieno arba dvieju 
tükstan£iu vienetu. TiraZa ribojo palyginti brangios med2ia- 
805 — popierius, da£ai, taip pat spausdinimo technikos gali- 
mybés. Danai knygu tiraa nulemdavo léos, tam tikslui 
skiriamos kokio mecenato. Ar , Ars et praxis musica" itleidi- 
mas buvo finansuojamas kokio mecenato, neZinome, ta- 
€iau viena veikalo pratarmés vieta rodo, kad tais laikai: 
jézuitams knygu leidybos mecenavimo momentas turéjo ne- 
mazos reiksmés: ,... kliütis yra knygu trükumas «...». Kad tas 
kliütis pasalintume, KraZiu kolegijoje vieno Draugijos nario 
dosnumas mums suteiké proga. Jis i savo palikimo moky- 
mo reikalams paskyré 800 florinu"", kuriu procentai atiteko 
mokytojo priemoniuy rengimui ir i$ dalies besimokan£iuju 
knygoms". 

Ars et praxis musica" puslapiai nenumeruojami skait- 
imis. Cia vartojami kustodai, t. y. puslapio pabaigoje 
jdétas kito puslapio teksto pirmas skiemuo. Leidinio forma- 

— in quarto (1/4 popieriaus lapo). Tokios knygos matme- 
nys nevirydavo 25 centimetru (, Ars et praxis musica" for- 
matas 19 x 16 cm), ja patogu naudotis. 

Z. Liauksmino ,Ars et praxis musica" priklauso specifinei 
 muzikos spaudiniu kategorijai, poligrafinio atlikimo ypatybé- 
mis ryskiai besiskirian£iai nuo kitos knyginés produkcijos. 


Letuvos Didtiosos Kunigaltysés asskainyme dokumentuose 
florinas (r guldenas) vadinamas raudonojo aukso moneta. Savo verte 
prilygo lietuvitkam dukatui. Si 3,4—3,5 gramo svorio auksiné moneta. 

XVII a. buvo kaldinama Vilniuje. 


* 39 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Pirmieji natu leidiniai — misiolai (Missale) büdavo spaus- 
dinami kombinuotaja technika: i$ pradziu atskirai spausdi- 
no linijas, po to — natu Zenklus ir teksta. Spaudos metodai 
buvo dvejopi: pagal viena vartojo atskirai surenkamus me- 
dinius natu Zenklus, pagal kita - med£io lentas su israizyto- 
mis natomis. Antruoju büdu pagamintuose atspauduose 
gaudavo baltas natas juodame fone. XVI a. pradzioje atsi- 
rado varinés raiZytos lentos, netrukus, 1525 m., prancüzas 
P. Gotenas suküré atskirai renkama srifta, susidedantj i$ 
atskiry natu Zenklu su naty liniju atkarpomis. Siuos Zen- 
klus junge su linijomis ir spausdino kartu. Tokio büdo pa- 
kako vienbalsiu melodiju spausdinimui, ir jis buvo pla£iai 
vartojamas visoje Europoje. Sitokia technika ir i&spaudinta Z. 
Liauksmino knyga ,Ars et praxis musica". 

Sis vadovélis, matyt, buvo toks reikalingas jézuitu kolegi- 
joms ir Akademijai, o autoriaus metodiniai nurodymai tokie 
suprantami, kad 1669 ir 1693 metais Vilniuje pasirodé dar du 
Ars et praxis musica" leidimai"*. Ta£iau Siuo metu né vieno 
1669 m. leidimo neZinome. Lietuvos ir Lenkijos bibliotekose 
teisliko keliolika tre£io — 1693 m. - leidimo egzemplioriu. 

XVI ir XVII amziais Abieju Tautu Respublikos gyvenime 
netrüko nei karu, nei iaip visokiu suiru£iu, ju liepsnoje 2uvo 
 daug kultüriniu vertybiu, knygu, Zod£iu, pakartoti- 
niu ,Ars et praxis musica* priezastis galéjo büti ne 
tik vartotoju poreikiai, bet ir politinés aplinkybes. Taigi aplin- 
kybémis ir nedideliais tiraZais galima paaiskinti, kodél isliko 
taip mazai Sio veikalo egzemplioriu. 


K, Estreicher. Bibliogafia polska, d. Ill, X, p. 130: ,Ars et 
praxis musica Vilnae 1667, 1669, 1693". B ie 1i sk i. Uniwersytet 
Wileáski (1579-1831), t. Il, Kraków, 1899-1900, p. 241 pateika. 
netiksli data -1668 m. 


* 386 * 


Z Liauksminas ir jo .Arset praxis musica" 


liga laika buvo manoma, kad ,Ars et praxis musica" — 
savarankiskas, spaustuvés atskirai subrosiüruotas leidinys. 
Atidziau ityrus Vilniaus universiteto Mokslinéje bibliote- 
koje saugoma , Ars et praxis musica" egzemplioriu, jrista 
kartu su tokio pat formato (in 4*) toje pat Vilniaus akademi- 
jos spaustuvéje isspausdintomis knygomis — gradualu ir 
antifonalu, paaiskéjo, kad sie trys leidiniai i$ esmés glau- 
ditiai tarp saves susije'?. Ir gradualo, ir antifonalo rumpi 
metodiniai nurodymai stiliaus lakoniskumu artimi ,Ars et 
praxis musica" tekstui^?!. Nors abi $ios natu knygos anoni- 
minés, ta£iau Siuo metu neabejojama, kad jas parengé tas 
pats autorius — Z. Liauksminas. 

Sj klausima isspresti padéjo kai kurios Z. Liauksmino 
mintys knygoje ,Ars et praxis musica" ir J. PoSakovskio bei 
L. Janovskio nekrologu tekstai. Z. Liauksminas ra$o: , Can- 
tus choralis büdu reikia giedoti tai, kas sudéta tose knygo- 
se, kuriu pavadinimai yra sitie: , Gradualas", ,Antifonalas*, 
,Procesionalas* ir t. t. Viena kita dalyka i$ tos med£iagos 
paéme, duosime atspaude maZutémis natomis". Kad gra- 
dualo ir antifonalo parengéjas Z. ksminas, patvirtina ir 
abu islike nekrologai: ,... kad sitas «...» méginimas po jo 
mirties bütu naudingas ir didesniam skaitiui 2moniu, jis 
savo ranka perrasé didij graduala ir, i&maldaves tam reika- 
lui lé&u, atspausdino ir paskelbé ma£uoju leidimu"'; 
^. kad «...» uZmojis net po jo mirties dauguma jaunuoliu 
pasiektu, teikdamas nauda, jis savo ranka perrasé didiji 


Plg. V. Jork tta 2 latine i jo An a pie mici [] 
teratüra ir menas, 1969, rugpjütio 30. 


ds. knygoje pateikiamus metodiniu nurodymu vertimus. 


) Poszakowski, min. veik, p.498. 


* 387 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


graduala ir, kaip mazaji leidini, surinkes tam reikalui lé&u, 
atspausdino*'?^. 

Graduale" ir Antiphonale ad Psalmos" melodijos Z. Liauks- 
mino nurasytos i$ analogisku rankras£iu ar knygu — ju tuo 
metu jau buvo bemaZ kiekvienoje baZny£ioje — ir parengtos 
spaudai. Todél gradualo ir antifonalo tituliniuose puslapiuose. 
jis neskelbé savo pavardés — mat mané, kad trumpu metodi- 
niu nurodymu sudarymas yra per menkas pretekstas kny- 
OS autorystei. Visi&kai nesuprantama, kodél Z. Liauksminas 
anonimiskai leido pirmaja traktato dali — , Ars et praxis mu- 
sica". Gal sitaip atsitiko dél to, kad muziko specialybé tarp 
jézuitu nebuvo populiari? 

Abu vienbalsiu giesmiu rinkiniai — gradualas ir antifo- 
nalas — turéjo dvejopa paskirti: mokyti skaityti natas ir is- 
mokyti pa£iu giesmiu. Kaip matome, tai grynai praktinio 
pobüdio leidiniai. Kartu su ,Ars et praxis musica" jie su- 
daro savotiska trilogija, kur muzikos teorijai skirta pirmoji 
knyga — ,Ars et praxis musica", o muzikos praktikai — melo- 
diju rinkiniai. 

Ir teorinio, ir praktinio pobüd£io knygu buvo ileista po 
tris leidimus: ,Ars et praxis musica" — 1667, 1669, 1693 
metais, ,Graduale^- 1667, 1693, 1742 metais, ,Antiphona- 
le" — 1667, 1694, 1742 metais. Kaip matome, ne visu triju 
leidimu metai sutampa. Tai gali büti paaiskinama ir nevieno- 
da knygu paklausa, ir lé&u, reikalingu knygu leidybai, stoka. 
Ranka rasyti ar isspausdinti gradualai bei antifonalai tuo me- 
tu buvo kur kas labiau paplitusios knygos nei grynai teorinio 
ar pedagoginio pobüdZio knyga. Ko gero, jie büdavo lei- 
diiami didesniais tiraZais. Galimas daiktas, todél ,Ars et pra- 


E 
L Janowsk i, min. vell, p. 6. 


* 388 9 


2. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


xis musica" egzemplioriu itliko kur kas maziau iki müsu 
dienu nei gradualo bei antifonalo. 

Z. Liauksmino gyvenamuoju metu Krokuvoje buvo id- 
leisti didelio formato pilni baZnytiniu giesmiu natu rinkiniai — 
antifonalas (1645 m.)"* ir gradualas (1651 m."*. Tais leidi- 
mais, did£iausiais ir pilniausiais tuo metu Lietuvos-Lenkijos 
valstybéje, galéjo naudotis ir Z. Liauksminas, rengdamas spau- 
dai vilni&kius gradualus ir antifonalus. Abu Krokuvos leidiniai 
pasi2yméjo nemau formatu ir palyginti dideliu svoriu, jie 
buvoskirti lokaliniam naudojimui ba2ny£iose liturginiu apei- 
gu metu. Tokios knygos XVII a. buvo nepaprastai brangios, 
todél jos visai netiko mokymo tikslams. Tokius gradualus ir 
antifonalus, matyt, turéjo galvoje Z. Liauksminas, kai ,Ars et 
praxis musica" i£angoje rasé: ,... banytinés knygos yra dide- 
lés ir brangios ir negalima ju siülyti, kad tinkamai mokytusi i$ 
ju, o viska nuraiyti ant [mokyklinés] lentelés yra mil£iniskas 
darbas, atskiriems 2monéms namie vargu ar jmanomas*, 


E 
ANTIPHONARIVM luxta ritum Breviarij Romani, ex Decreti sacrosancti. 
Concilij Tridentini restituti, Pij V. Pontificis Maximi in su, editi; Ad. 
uniformem Ecclesiarum, per Vniuer as Reghi Poloniae Provincias, v um. 
congestum, accomodatum... CRACOVIAE, in Officina Haeredum. 
Viduae, Andreae Petriconij S. R. M. Typogr. Anno D. M.DC.XLV [1645]. 
VUB Rety sp. sk. sign. Ill 6633. 

E 


GRADVALE ROMANVM DE TEMPORE ET SANCTIS. Olim iussu Sacrae 


Summorum PRAETER OFFICIA PATRONARVM REGNI 
POLONIAE. Missis, ac Officijs Sanctorum, Calendario Romano 
adscriptorum: adauctum, lterato ad Ecclesiarum vsum, per 
omnes Prouincias Regni Poloniae. Officina. 


" Regni porrectum... 

Vidue et Haeredum Andrea Petriconij, 1. V. D. S. R: M. Typographi. 

ANNO A PARTV VIRGINIS, M.DC.LI [1651]. VUB Retu sp. sk., sign. 
"n 6623. 


* 389 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Suo metu abu liturginiu melodiju rinkiniai, kaip ir ,Ars et 
praxis musica", laikomi bibliografinémis retenybémis. Ta- 
£iau mokslinése Lietuvos bibliotekose randame po viena ar 
net po kelis visu triju ,Graduale" ir , Antiphonale" leidimu 
egzempliorius. Patys vertingiausi ir re£iausi, ai&ku, pirmo 
leidimo — 1667 m.— egzemplioriai. Sio leidimo ,Antiphona- 
le ad Psalmos" paskutiniame puslapyje pateikiama jdomi 
istoriografiné Zinuté (jos, beje, néra kitu leidimu egzemplio- 
riuose): , Vario spaudai lé&u davé didziai gerbiamas Joni&kio 
dekanas Marijonas Kazimieras Liauksminas, Siauliu klebo- 
nas Zemaitijoje"'*. Galimas daiktas, tai Z- Liauksmino gimi- 
naitis. Zinuté paai&kina, kas finansavo knygos leidima, plg. 
pirmiau cituota L. Janovskio nekrologo vieta: ,..ir, kaip ma- 
zaji leidini, surinkes tam reikalui lé&u, atspausdino*. 

Kitokiu Ziniu apie Z. Liauksmino kultürine veikla kol kas 
neturime. Kazimiera Laukomina (Liauksminq?), Zemaitiu 
vyskupo Petro Paréevskio jpareigojimu 1658 m. sausio 14 
d. kartu su dviem dekanais nuvykusj j Ugionius, prie Duby- 
stebuklo, mini ,Zemai£iu vyskupystéje* M. Valan- 


$9904 


Vertingiausia Z. Liauksmino trilogijos dalis — ,Ars et pra- 
xis musica". Jos pagrinda sudaro Gvido d'Areco (Guido 
d'Arezzo) XI a. israstos reliatyvines solmizacijos sistemos 
déstymas. Sistemos pagrindas — Sesiu laipsniu garsu eilé — 


Jmpensam fecit in chalcographos Adm. R. D. Marilalnus Casimirus 
lauxmin Decanus [aniscensis, Parochus Szaulensis. In Samogitia." 


M. Valantius min. velk, p. 133. 


* 390 * 


2. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


heksachordas, Zymimas skiemenimis ut-re-mi-fa-sol-la. 
 Muzikiniu garsu sistemoje heksachordas gali uZimti tris pa- 
détis. Cantus naturalis padétis esti tada, kai heksachordas 
apima c, d, e, f, , a garsus, cantus mollis padétis — kvarta. 
auk&£iau arba kvinta Zemiau — f, g, a, b, c', d' garsai, o cantus 
durus padétis — kvinta auk&iau arba kvarta Zemiau — g, a, h, 
c!, d', e' garsai: 


cde fg a bh ede 
1. Cantus naturalis ut re mi fa. sol la 
2. Cantus mollis - utre mi fa — sol la 
3. Cantus durus. w re - miía sol la 


Garsu eilé nuo c iki a — sveiku tonu gama, iiskyrus pusés 
tono intervala e-f. Norint padainuoti skiemenimis (t. y. pa- 
solmizuoti) didesnés apimties (ambitus) melodijas, iseinan- 
£ias u£ garso a ribu, reikia heksachordo laipsniu pavadini- 
mus perkelti j kita vieta, mat grigaliniame chorale nemaZai 
melodiju, kuriu ambitus decimos apimties. Pereinant j kita: 
heksachorda, bütina itsaugoti natüralaus heksachordo (can- 
tus naturalis) garsu diatoninj santykj ir tuos pa£ius skiemenu 
pavadinimus. Pavyzd£iui, ,kietajame" heksachorde — can- 
tus durus — skiemenimis mi-fa intonuojamas pustonis h-c'. 
Garsas h solmizacijos sistemoje vadinamas b-quadratum, 
arba b-durum. Norint pasolmizuoti ,minkstojo* heksachor- 
do- cantus mollis pustonj mi-fa, reikia garsa h alteruoti j b. 
Garsas bsolmizacijos sistemoje vadinamas b-rotundum, ar- 
ba b-molle. 

Taip atsirado galimybe natu liniju sistemoje pazyméti 
garsu h ir b vieta. Pusés tono intervalas, arba diatoninis pus- 
tonis mi-fa, buvo visuotinai pripaZintas nepaprastai 
gu: ,Mi-fa est coelestis harmonia" (Mi-fa — tai dangitkoji 
harmonia). 


*39 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


Heksachordo kilnojimas — tai priestaravimo tarp jo ma- 
ios apimties ir didesnés melodiju apimties panaikinimas, 
jveikimas. Vienas ir tas pats garsas skirtinguose heksachor- 
duose büna vis kitoje vietoje ir solmizuojamas kitu skieme- 
niu. Toks savotiskas garsu kaitaliojimas, arba transponavi- 
mas, vadinamas mutacija (mutatio). 

Heksachordu sistema paprastai apima garsus nuo G iki 
€. To visitkai pakanka vienbalsei vokalinei muzikai, nes 
tokia sistema sutalpina vyru ir berniuku balsu diapazonus. 
Grigalinio choralo tradicijos grietai draudé tiek cantus pla- 
nus, tiek cantus fractus melodijas atlikti moterims. 

Solmizacija — be galo sudétinga mokymo sistema, nes 
teori&kai susidaro net keliasdetimt mutaciju varianty. Be to, 
besimokantieji muzikos turéjo vengti draudziamos — ,ne- 
melodingos" padidintos kvartos (tritonis f-h), kuri atsiranda 
pereinant i$ cantus naturalis j cantus durus. Giedojimo mo- 
kytojai nuolatos kartodavo mokiniams — ,Mi contra fa est 
diabolus in musica" (Mi pries fa — tai velnias muzikoje). 

Kad büsimieji giedotojai lengviau suvoktu solmizacijos 
intervalu santyki, viduram£iais ir véliau buvo vartojama sa- 
votika mechaniné mokymo priemoné, arba schema, grin- 
diiama kairés rankos pirstu slanksteliais, vadinama , Gvido 
ranka" arba ,mechanine ranka". Z. Liauksmino traktate to- 
kia schema visiskai neminima. Sitokia mechaniné priemoné 
ugdé grynai teorine, o ne praktine choralinio giedojimo sam- 
prata. 

Solmizacija, kaip mokymo metodas, platiai vartota ne 
tik viduramziais, bet ir véliau, iki XVIII. a., kai gama buvo 
papildyta skiemeniu si ir heksachordas virto nüdiene atuo- 
niu garsu eile — oktava. Ja sudaryti ir jvesti j mokymo sistema 
bandyta jau XVI-XVII amdiais. Pavyzdziui, flamandu kom- 
pozitorius ir teoretikas Hubertas Valrantas (Hubert Waelrant, 


*. 42 €* 


£ Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


1517-1595) suküré solmizacijos pakaitala, vadinamaja bo- 
cedizacija (bocedisatio) ir pasiülé naujus jau septyniu skie- 
menu pavadinimus (Voces belgicae): bo-ce-di-ga-lo-ma- 
ni. Solmizacijos reformos srityje dirbo ir Z. Liauksmino. 
amdininkas, Krokuvos akademijos matematikos profesorius 
Jonas Broscijus-BroZekas (Jan Broscius-Brozek, 1585-1652). 
Jis parasé akustinj traktata , Dissertatio an diapason salvo 
harmonico concentu per aequalia septem intervalla dividi 
possit vel non", kurio rankrastis saugomas Krokuvos Jogai- 
los universiteto bibliotekoje. Deja, neZinome, ar Z. Liauks- 
minas buvo susipaZines su Siomis muzikos teorijos naujo- 
vémis. 

XVIla. pirmojoje puséje ital muzikos teoretikas ir peda- 
gogas DZovanis Batistas Donis (Giovanni Battista Doni, 
1593-1647) duslokai skambantj skiemenj ut pakeité sklan- 
desniu pavadinimu do, tuo tikslu paémes savo pavardés 
pirma skiemenj. Tuo tarpu, kaip Zinome, Z. Liauksminas ,Ars 
et praxis musica" dar vartoja senajj pavadinima ut. 


999 


Knygoje déstoma medziaga Z. Liauksminas suskirsté 
grieitai metodiskai - skyriais, kur teorijos pagrindai aikina- 
mi kuo suprantamiausiai. Tokie skyriai — tai pratarmé, skirta 
muzikos mégéjui (Ad philomvsvm), bendrieji cantus chora- 
lisir cantus fractus pradmenys (Rvdimenta commvnia cantvi 
chorali et fracto), apie muzikinius raktus (De clavibus musi- 
cis) apie cantus fractus (De cantv fracto). 

Skyriuje De cantv fracto Z. Liauksminas kalba apie dau- 
giabalse muzika. Tai rodo, kad salia vienbalsio grigalinio 
choralo tuo metu Lietuvoje buvo Zinoma ir daugiabalsé (i$ 
esmés - keturbalsé) muzika, kad ji ia, galimas daiktas, buvo 


* 395 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


pla£iai vartojama. Siame skyriuje randame uZuomina, kad 
knygos autorius ketines apie daugiabalsés muzikos natas 
bei raktus paraiyti atskira darba: ,Cantus fractus raktai yra tie 
patys, kaip ir cantus choralis, bet kadangi cantus fractus pri- 
klauso keturi skirtingi balsai, kurie bütini, kad ka nors har- 
moningai sugiedotume, todél jie turi ir savo atskirus Zymé- 
tus raktus, jvairiai i$déstytus. Apie ta dalyka bus pasakyta 
kitoje vietoje". Deja, kol kas neZinome, ar Z. Liauksminas 
yra tuo klausimu kur kalbéjes. 

Z. Liauksminas muzikiniais raktais vadina garsu absoliuti- 
nio auk&£io Zenklus — abécélés raides a, b, c, d, e, f, g. Si siste- 
ma, paveldéta i$ viduramziu muzikos mokslo, buvo vartojama: 
ir XVII a. I& &itj raktu müsu laikais tevartojami trys: c, fi 

Z. Liauksmino laikais profesiné muzika Lietuvoje buvo 
tiesioginéje BaZnytios Zinioje. Suprantama, Z. Liauksminas, 
religinés ideologijos atstovas, ,Ars et praxis musica" prati- 
mams naudojo grigalinio-choralo vienbalses melodijas, pa- 
saulietinés muzikos pavyzdziu &ia nematome. Vadovélio tiks- 
las — rengti baZnytiniu chory giedotojus, o ne pasaulietinés 
muzikos atlikéjus, todél apie instrumentine muzika €ia net 
neudsimenama. 

Knygoje ,Ars et praxis musica" melodijos Zymimos juo- 
daisiais menzürinés notacijos dvieju ver£iu natu Zenklais: 
minima (minimali, ma£iausia) ir semiminima (pusiau mini- 
mali, pusiau maziausia). Siandieninéje natu ra$yboje pirma- 
sis Zenklas atitinka ketvirtine (teoriskai — pusine), antrasis — 
astuntine (teoriskai — ketvirtine) nata. Tuo tarpu graduale ir 
antifonale, be semiminima, vartojami dar du vadinamieji bal- 
tieji Zenklai: semibrevis (pusiau trumpa), atitinkanti Siu die- 
nu pusine (teoriskai — sveika) nata, ir minima (minimali, pati. 
madiausia) , atitinkanti siu dienu ketvirtine (teoriskai — pusi- 
ne) nata. 


* 394 * 


2 Liauksminas ir jo ,Arset praxis musica" 


Juodosios notacijos sistema jvesta XII a. XV a. juodosios 
natos buvo papildytos baltosiomis, bet tada juodosios jgavo 
madesnés vertés prasme. Menzürinés sistemos kvadratiniai" 
natu Zenklai ilgainiui notacijos palengvinimo sumetimais bu- 
vo suapvalinti ir jgavo nüdienes natu formas. 

Visose trilogijos knygose melodijos para&ytos penkiose 
linijose, kaip jprasta rasyti ir müsu laikais. 


doo 


XVII a. Vakary Europoje jau formavosi naujoviskesnés 
teorinés sistemos, labiau atitinkantios to meto muzikos — 
ypat instrumentinés — poreikius. Kaip matome, Z. Liauksmi- 
nas laikosi senos, XI a. suformuotos teorijos, ir tai, matyt, 
atitiko bendra Lietuvos Didiosios Kunigaikstystés tuometi- 
nés muzikinés kultüros lygi. Lietuva buvo gana toli nuo Eu- 
ropos muzikinés kultüros centru, tokiu, kokius matome to 
meto Italijoje ar Prancüzijoje, todél ir muzikiné teorija Lietu- 
voje tebesilaiké senesniu koncepciju. 

Nereikia pamirsti ir to, kad ,Ars et praxis musica" pri- 
klauso kryptingu, vadinamuju empiriniu muzikos vadové- 
liu kategorijai. Teorinés Zinios Cia pateikiamos didaktiniais 
tikslais, viskas ia pajungta pagrindiniam tikslui — grigalinio 
choralo melodiju mokymui. Didaktinis knygos kryptingu- 
mas ir lémé joje déstoma choralinés muzikos teorija, jau, 
matyt, turéjusia Siokias tokias savitas — lietuvi&kas — tradici- 
jas, bet i$ esmés kuo glaudZiausiai susijusia su bendra — 
europine — grigalinio choralo mokymo samprata. Todél, sa- 
vaime aisku, teorijos srityje Z. Liauksminas negaléjo rodyti 
savarankiskumo, subjektyvumo, o kartu ir jne&ti ka nors nauja 
j XVII a. muzikos moksla. ,Ars et praxis musica* autoriaus. 
novatoriskumu laikytinas veikiausiai teoriniu dalyku déstymo 


* 395 * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


nuoseklumas ir racionalumas, retas tuo metu muzikinéje 
literatüroje metodiskumas. 

Svarstant ,Ars et praxis musica" novatoriskumo klausi- 
ma, daug ka atskleistu nuodugnesnis susipazinimas su tais 
muzikos teorijos veikalais, kuriais Z. Liauksminas naudojosi. 
rengdamas spaudai savo knyga, ta£iau konkretiios informa- 
cijos tuo klausimu neturime. Sj bei ta apie tai gali pasakyti 
retrospektyvi to meto muzikinés teorijos apvalga. Galima 
spélioti, kad teorinés muzikinés literatüros Z. Liauksminas 
galéjes atsigabenti j Lietuva is Italijos, kur jis 1651 m. ir vé- 
liau lankési. Tiesa, Vakaru Europoje XVII a. muzikos teorijos 
disciplinomis dométasi kur kas maZiau nei anks£iau. Isky- 
rus prancüzu teoretiko Mareno Merseno (Marin Mersenne) 
1636-1637 metais isleista dvieju tomu veikala , Harmonie 
universelle" (Bendroji harmonija), siame amziuje nebuvo 
paskelbtas joks reik&mingesnis muzikos teorijos veikalas. 

Didiiausia itaka Z. Liauksminui galéjo daryti Lenkijoje 
i&leisti muzikos veikalai. Grigalinio choralo tradicijos XVI- 
XVII amziais dave Lenkijoje akstina atsirasti keliolikai muzi- 
kos teorijos traktatu. Juose buvo bandoma ne tik apiben- 
drinti lig&iolinj grigalinio choralo mokymo patyrima, bet ir 
nubréiti naujus jo ugdymo ir populiarinimo principus. Siuo 
poziüriu ypa£ jdomüs muzikos teoretiko, pedagogo ir kom- 
pozitoriaus Sebastijono i$ Felstino (Sebastian z Felsztyna, 
apie 1490-apie 1544 m.) traktatai. Tai penkiu leidimu (1515, 
1519, 1522, 1534, 1539 m.) sulaukes , Opusculum utrius- 
que musicae, tam choralis quam etiam mensuralis" (Veika- 
lélis apie abi muzikos rüsis, ir choraline, ir menzürine), 
Opusculum musicae compilatum noviter per dominum Se- 
bastianum presbiterum de Felstin. Pro institutione adoles- 
centium in cantu simplici seu gregoriano" (Muzikos veikalé- 
lis, neseniai sudarytas pono Sebastijono, Felstino kunigo, 


* 396 * 


2 Liauksminas ir jo Ars et praxis musica" 


jaunimui mokyti paprasto ir grigalinio choralo), be to, kny- 
8a, illeista 1518 ir 1525 metais ir skirta liturginéms apei- 
goms — , Modus regulariter accentuandi lectiones matutina- 
lis, prophetias necnon epistolas et evangelia" (Büdas pastoviai 
giedoti per rytmetinius skaitymus, pamokslus, taip pat lai&- 
kus ir evangelijas). 

Be &iu veikalu, Lenkijoje buvo pla£iai naudojamas Ste- 
pono Monetarijaus (Stefan Monetarius) vadovelis ,Epitho- 
me utriusque musices practicae" (Abieju muzikos rüsity trum- 
pas praktikumas), iSleistas 1517 m., ir dvi. 
(Marcin Kromer) knygos — ,Musicae elementa" (Muzikos 
elementai), 1532 m., bei ,De musica figurativa" (Apie figüra- 
cine muzika), 1534 m. 

Vertas démesio istoriko, publicisto bei muzikos teoreti- 
ko Simono Starovolskio (Simon Starovolscius, Szymon Sta- 
rowolski, 1588-1656 m.) veikalas ,Musices practicae ero- 
temata in usum studiosae juventutis breviter collecta" 
(Praktiskosios muzikos klausimai mokslus einan£io jauni- 
mo naudai trumpai surinkti), kuris Krokuvoje buvo iileistas 
1650 m., tada, kai Z. Liaul labiausiai doméjosi muzika. 

S. Starovolskio darbas - büdingas to meto muzikos sam- 
pratai leidinys. Tai kompiliacinis muzikos pagrindu vadové- 
lis, beje, labai tolimas Z. Liauksmino ,Ars et praxis musica" 
déstymo racionalumui bei logikai. I$ esmes S. Starovolskis, 
is, pasak J. KSiZanovskio, ,mokytiausias diletantas XVII a. 
Lenkijoje^, suraéé sioje knygoje i$ viduramzisku traktatu pa- 
imtus, kartais bevertius teiginius. Muzikos teorijos Zinios 
ia i&déstytos labai miglotai, ,virtuvine" lotynu kalba (aiski 
priesingybé Z. Liauksrnino klasikinés itkalbos principams). 
Kaip priesingybe , Zemi&kajai muzikai" S. Starovolskis iskelia. 
,dangiskaja muzika*, kuria angelai atlieka ,dangaus sfero- 
se". Sitokie sugretinimai, pateikiami ir kituose to meto lenku 


* 3» * 


VYTAUTAS POVILAS JURKSTAS 


muzikos teoretiky traktatuose, buvo artimi jézuitu Svietimo 
praktikai, — tuo metu net i$ Krokuvos akademijos katedr 
buvo liaupsinama ,sferiné muzika" ir visokeriopai smerkia- 
ma ,Zemi&koji^. 

Visa tai leidzia padaryti isvada, kad Z. Liauksminas, ra- 
cionalesnio mastymo ir blaivesniu estetinig jsitikinimu Zmo- 
gus, vargu ar naudojosi Lenkijos muzikos teoretiku 
lais. Jis éjo savo keliu ra$ydamas logiska, konkretu, metodikos 
poziüriu aiskiai apibrézta vadoveli, nekartojo savo amzinin- 
ku klaidu, atsiribojo nuo ju miglotumo, istestumo. 

»Arset praxis musica" — ypatingai svarbus veikalas XVII a. 
Lietuvos kultüriniame bei muzikiniame gyvenime ir apskri- 
tai - Lietuvos ra&tijos raidoje «...». Per visa pirmajj lietuvis- 
kosios knygos istorijos imtmetj (nuo 1547 m., kai pasirodé 
Martyno MaZvydo ,Katekizmas") Lietuvos Did£iojoje Kuni- 
gail&tystéje ir Prüsy Lietuvoje tebuvo ileista vos keliolika 
knygu, kurias su tam tikromis islygomis galima priskirti prie. 
 muzikinés literatüros, nes jose tepateikiama vienos ar kitos 
religinés giesmés melodijos natos. Tuo tarpu ,Ars et praxis 
musica" — visai kitokio pobüdzio knyga, tai tikras muzikos 
teoríjos veikalas, jpédiniu Lietuvos DidZiojoje Kunigaikstys- 
téje sulaukes tik XVIII a. Trilogija Ars et praxis musica", , Gra- 
duale*, , Antiphonale ad Psalmos" pagristai laikoma Lietu- 
vos muzikos teorinés literatüros pradininke, o jos autorius 
Z. Liauksminas — pirmuoju lietuviu muzikos teoretiku. 

«..» , Ars et praxis musica" — jdomus müsy muzikinés 
literatüros dokumentas, pateikiantis vertingu iniu Lietuvos 
kultüros istorij uzikinés minties, muzikos dés- 
tymo metodikos raidai. Sie dalykai, müsu nuomone, ir lemia 
Zygimanto Liauksmino veikalo istorine bei pazintine reiks- 
me ir verte. 


* 398 * 


EE 


SN rS * 
PANEGYRICUS 
VLADISLAO VI 


REGI POLONIJA REDIUCI 
ex Bello Mofchouitico Anno 1634, 
Scriptus nomine Academici 
Vilnenfis, 

R zcluferat nobis vocem fama Vi- 
&orie TV4&, REX Inviaiffime, 
Atque ntin magno gaudio ufa venit, 
diuturniore filentio d:fixos tenuiffet, 
nifieffui inoccurfüm TVVM Civritatü 
& Populoram plaufus linguam quoque. 
noftram 


* 400 * 


ZYGIMANTAS LIAUKSMINAS 


PANEGIRIKA 
LENKIJOS KARALIUI 
VLADISLOVUI IV, 
1634 METAIS GRIZUSIAM 
I$ KARO SU MASKVA? 


Vilniaus Akademijos vardu parasyta 


Nenugalimasis Karaliau, gandas apie Tavo per- 
gil aimé mums ads, Tabu, kai paprasi sant 


Vididoss IV - Vadis IV Var (1595-1649) Lenis 
Yaraliaus ir LDK didiiojo kunigaikiéio Zigmanto IIl Vazos ir Onos 
Habsburgaités vyriausias sünus. 1610 m. buvo irinktas Maslcvos 
caro, 1632-1648 m. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikitis. 

Origins parra kiaiingi Vidilovs VI. 


 Matkeor karaz — lans x Maia Smocado, vie 1632-169 m. 


Pergalé prie Smolensko; puolama jungtinés lieruviu ir lenku 
kariuomenés, Maskvos kariuomené buvo priversta pasiduoti 1634 m. 
vasario 25 d. 


* 4n * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VI. 


PANEGYRICUS. 115. 
noftram adhuc bzfitantem, ad landes 
TVASmaturiüsevoc2flent, Itaque» 
tumetfi Vi&oria, quam de hoftibus tu- 
fifti, major eft, quàmut à difertiffimis 
Oratoribuspro merito exornari poffit; 
tamen quoniam univerfi de TE gaudio 
geftimus;neceffe eft,ut in communi lz- 
titia, vocem etiam finguli , tefte ve- 
nerationiserga TE noftrz, emittamus, 
De eoné Rege Civestacere poffumus , 

m vel hoftesipfi laudibus ad ccrlü 

t? Fierinon poteft, ut cujus arma- 

fi virtus inimicosin foi-admirationem 
convertit, ejufdem Trinmphantis glo- 
tia, in Clientibus lii non exíol- 
vat, Quidautem poti ffimüm dici con- 
venit? Hoftes devi&os? An Clementia 
in deditos? magiíne expedit Patriz 
ératulari ean? prafentisfortunz aufpi- 
&ijs, de futura fclicitate fententiam di- 
cere? Magna & admiranda in hoc bel- 
lo prafiitiiti, Regum Maxime, Sed quà 
majora funt omnia , eo funt nobis ad 
przdicandum opportuniora, Non 
Pai enim 


* 40 * 


£ LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


dideliam dziaugsmui, jis laiké mus pritrenktus ilga- 
laike tyla, idant tau gristant pratrüke valstybiu ir 
tauty plojimai müsu liezuvj, iki $iol dvejojusj, pa- 
skatintu kuo greitiau Tave ilovinti. Taigi nors per- 
galé, kuria parnelei i$ prieiu, yra didesné nei iskal- 
bingiausi oratoriai pagal nuopelnus galétu apsalyti, 
tatiau, kadangi visi apie tave dZiaugsmingai kalba, 
yra bütina, kad bendroje linksmybéje ir pavieniai as- 
menys atvertume burnas liudydami müsu pagarba 
Tau. Argi galime mes, pilie£iai, nekalbéti apie ta ka- 
raliu, kurj net patys priesai liaupsindami kelia j pa- 
danges? Negali büti, kad Zmogus, kuris ginkluotas 
narsa priverté priesus juo Zavétis, triumfuodamas del 
savo Bovés neatristu savo pavaldiniu lie£uviu. Ta£iau 
ka reikény laikyti svarbiausiu dalyku? Nugalétus pric- 
sus? O gal gailestinguma, parodyta pasidavusiesiems? 


* 4o * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL... 


Er PANEGYRICUS. 

enim veremar,, n&aut domefticz ali- 

quid indulfiffe gloriz, aut ad aure 

Principis accomodaffe orationem LU 
deamar, fiin laudes TV AS omne findi- 

um noftram conferamus, Qain potils, 
magnitudo Merirorum Tuorum facit, 
ut quz alibi ingenij & Eloquentiz no- 
ta eífet, híc laus fatura fit, impar ejus 
virtuti detuliffe encomium , cujus glo 
riaomném Eloquentiz facultatem ex- 
cedit, Recole riobifcum füperioris afi 
memoriam, ac hoftium immanitatem, 
nofttáfq; calamitates: ita. faciliüs,qui- 
tüm de nobis meritus fis. agnofces, 
Partim diuturnis bellis fcffa,, partim 
Optimi Regis morte perculfa Refpu- 
blica noflra, ad domeftica atque in- 
terna coranda vulnera (cfe converte- 
rat. Ab externis injurijs fzderum fide 
tatam fe fore fperabat. Exigue noftro- 
ram in finibus flationes erant: non táta 
jn Arcibus przfidia, quanta acceffiffet, 
fi perjariurn hoftium expe&atum faif- 
fet: fccucz finitima: regiones : ad pacé 
& quie- 


Z. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


Ar ne labiau tinka Tévynei dékoti? O gal, sprendiant 
i dabartinés sckmés Zenklu, kalbéti apie büsima lai- 
me? Siame kare atlikai daug did£iu ir nuostabos ver- 
tu Zygiu, didziausiasis i$ karalit. O kuo didingesni 
yra tavo darbai, tuo tinkamesni jie müsuy pasakoji- 
mui. Mat nebijome, jog atrodys, kad pernelyg Zavi- 
més müsiskiu pergale ar bandome sakyti tai, kas ma- 
lonu Valdovo ausims, jeigu visas savo pastangas su- 
telksime Tau pailovinti. Tuo labiau kad Tavo nuo- 
pelnu didybé yra tokia, jog tai, kas kitu atveju taptu 
Hinoma pasitelkus talenta ir itkalba, cia büsimoji ilové 
neprilygs jo narsuma slovinantiam enkomijui: mat 
jo nuopelnams apsakyti neuztenka jokios iskalbos. 
Prisimink kartu su mumis praéjusius metus, prie- 
5y daugybe* ir müsy nelaimes: taip lengviau suprasi, 


Valdant Vladislovo IV tévui Zigmantui III (1566-1632), Abieju 

Tauty Respublika buvo jsivelusi | konfliktus su Svedijos karalysce, 

santykiai su Maskva buvo nuolat jtempi, iki 1621 m. sudarytos 
taikos sutarties turkai puldinejo pictines valstybés sienas. 


* 40 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


viterea, ac univerfum propé Equeftré 
Ordinem to:o Regno cvocatum Reip: 
negotia alibi detinébant, Non erat re- 
cwandum,quin in hoc rerum ftatu 
multa perpeteremur » fi repentino fü- 
rore cocitati hoftes prorupiffent extra 
limites, invafiffent. agros przdas age- 
te inftituiffent, At Ó (ingularcm hofti 
perfidiam! Non fubitum illi, fed diu 
meditatum odium repenté in nos effu- 
derunt. Non privato confenfu ,fed pu- 
blico confilio jus & fas omne perrupe- 
funt: non przdas ex agris, fed Arces & 
Vrbes, & totam Severienfem ditionem. 
concupiverant; ac univerfam Ruffiam 
[pe devorárant, Fuerunt Copiz armis 
& viris fide majores; pulverüm vis in- 
gens; machinzq; bellicz & mole,&nu- 
mero faman füperabant, Ferebantar- 
ma non indigenz tantüm populi, quos 
tiiennalis exercitatio cápo paraverat : 
fed exterz quodp ferociflimz gentes ; 
quas partim largiílima ftipendia ad. 

P3 caftra. 


Z. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


kaip mes vertiname Tavo nuopelnus. I5 dalies nusil- 
pninta ilgalaikio karo*, i$ dalies sukrésta geriausio 
karaliaus mirties*, müsu Respublika nukreipe visas 
jégas savo vidiniy Zaizdu gydymui. Ji tikéjosi, kad 
bus saugi nuo isoriniy neteisybiu del sudaryry su- 
taréiy'. Müsy postai pasienyje buvo silpni: pilyse ne 
tiek sargybiniu, kiek bütu atvyke, jeigu büty tikéta- 
si priesu iidavystés, mat kaimyninés &alys buvo tai- 
kios, miestai draugiski ir ramüs. Tuo tarpu Senatas 
ir beveik visas bajoru luomas, i$ visos valstybés su- 

Negalima neigti, kad, esant tokiai padéiai, ilgai 
bütume kente, jei netikéto pyktio paskatinti priesai 
büty prasiverie per sienas, uiplüde laukus ir éme 
pléitis grobio. Taziau kokia nepaprasta priest klas- 
ta! Mat ne netikéra, o ilgai brandinta neapykanta jie 


Klaipédos 
Prüsija veriési j Gdansko pamarj ir pasicke- Vyslos iiouis. Derybos. 
dl taikos baigesi 1629 m. ir Altmarke buvo pasirabyra paliaubu 


ssutartis. 


E] 


1632 i. miré Zigmanras III Vaza. 
1619 m. buvo pasiralyra Deulino palizuby sutartis su Maskva (14,5 


meti), 1621 m. po karo su Turkija buvo sudaryta raikos sutariis, 
1629 m. buvo pasiralyta Altmarko paliaubu sutartis su Svedija. 


* 4o * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


a8 PANEGYRICUS, 
«altra illexerant , partim Orthodoxe 
Religionis & gentis noftrz odium ie 
ios concivezat, Ipfe orinis fraudis in 
ventor & artifex, Dux & antefignams 
Sacrilegi Exercitus, quo meliüs peti» 
tium (aum Principi fuo probaret, Ya» 
litabat totis caftris farore & crudelita- 
*camens: alios ad rapinas, alios ad ez- 
des, vocabatrhis ignes fugcerebatjlli 
ferrum. Portabantur milerabiles exu- 
viz,quas qon Mars in przlio vi&is, 
fed injuria in latrocinio parüm canti 
dctrahebat, Urebantur villz & oppidz, 
Agcbantur tum pecorum , tum homi- 
num grezes: & quibus parcebat gladí- 
us, hos fervitus fibi mancipabat. lam 
Dorobufum, Biala , Nevelum., cztere 
finitimz arces hofti (uccubuerant, lam. 
vig & campi fanguine inundárant Iam 
magna pars Severiz ferro & igni con- 
ciderat, Cüm ecce velut ad certam 
pofíeffionem, primümlevis armatutz 
cohortes, tum univerfz hoftiles legio- 
nesadcaput Provincig , Smoletifcum, 
accurrunt; 


* 4os * 


2. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


staiga j mus nukreipé. Ne privaciu sprendimu, o viesu 
sutarimu periengé tai, kas teiséta ir leistina. Jie tro- 
ko ne grobio i$ lauku, o uisigeidé viso Severijos kral- 
to" ir visa Rusija mintyse jau prarijo. Ju kariuomené 
ginklais ir vyrais buvo didesné nei itikétinz?, puolimo 
jéga didiiulé, karo technika dydiiu ir skaiéiumi vir- 
ijo visus gandus. Apginkluotos buvo ne tik vietinés 
tautos, kurias trejus metus pratybu lauke rengé, bec 
ir svetimbalés Ziaurumu pasifymintios gentys, ku- 
tias i6 dalies did£iulis umokestis j tovykda privilio- 
jo. i$ dalies paskatino neapykanta tikrajai religijai ir 
müsy tautai. Pats &ios klastos sumanytojas ir küréjas, 


gyventas lemes. Nuo XIV a. antros pusés priklause LDK. Nuo XV a. 
pradiios Severiko demes valde skiriami vietininkai, Nuo XVI a. 
pradiios buvo nuolatiniu konfliktu su Maskva objektas. XVII a. 
Seveniko micstais buvo vadinami Desnos upés bascino Briansko, 

Cernigovo, Trübtevsko, Seveniko Naugardo, Starodubo ir kt. micstai 
Smolensk apgulusia Maskvos karitomeng sudaré apie 100 ülsr. 

kareiviu. 


* 4o * 


S. LAUXMIN, Panegyricus Vladislao VL. 


accurrunt. 
parait, quantüm vel abfentis Principi: 
Nomen ad bella conferat,cujus eru 
iffime, omnium Ordinum volun- 
tate Regem confalutatum accepiffent. 
milites noftri, DEUM immortalem! 
tüm fibi & virium & animorum 
acceíliffa fenferunt. Pauci erant, && 
multos fe effe credebant. Undicp hofti 
legionibus cingebantur; & liberos atq; 
erc&os gerebant animos. Alij per ho- 
fliles caneos viam4ibi in eam arcem 
apericbant; in qua pro gloria Nominis 
TUI, prod Patrie fecuritate , dies no- 
[5] excubarent, Nemo fait ex ijs.qui 
non Te, virtutis fuz veluti prafentem 
fpe&atorem proponetet : qui non fais 
laboribus Tua merita amplificari cre- 
deret: qui non fanguine fao TIBI glo- 
viam exiftimaret, Quid ifti Tibi, quid 
Patriz Ad se eee optim: 
At veró quód pauci multosnon exti- 
maerunt; quód vim hoftium repulerát; 
P4 & frau- 


* 4d) * 


Z. LIAUKSMINAS. Pancgirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV.. 


vadas ir bedieviskos kariuomenés vedlys", kad ge- 
po stovyklas, apimtas jsiücio ir Ziaurumo: vienus 
grobti, kitus Zudyti skatino, vieniems siülé ugnies 
[fakelus], kitiems- ginklus. Buvo iisinefamas apgai- 
létinas grobis, kurj ne narsumu i$ nugalétuju müsy- 
je; o apgaule i$ ma£iau atsargiu plé&dami atimdavo. 
Buvo deginamos sodybos ir miestai, varomos ban- 
dos gyvuliy ir minios Zmoniu: kuriy pasigailédavo 
kardas, tuos pasisavindavo vergyste. Jau Dorobusas!!, 
Biala"", Nevelas? ir kitos kaimyninés pilys pasidave 


Maskvos kariuomenci vadovavo Mykolas Scinas (Sein Michail 
Beienis ie 1630 Vr ias vll tapnr EU mda. 
buves Smolensko vaivada. Po Smolensko pasidavimo 1634 m. buvo 

mibsusas minies bauen ip vbrybé dava 


Dorogobulas — iiscs Rus vare, Smolebo simi. imus 
nuo Smolensko, pirma karta paminéras 1150 m., XV-XVII a. 
plac! LDK i Abc Tou Repiblii 
[o gsiébuicule BR Recon Diana. 

» 

Nevelis — miestas Pskovo sritics pieruose, j Saurés vakarus nuo. 
Smolensko, finomas nuo XIII a. nuo XIV a. priklaué LDK- 


* 4n * 


& LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


222 PANEGYRICUS, 
& fraudes verterunt; quàd intentum. 
cervicibusnoftris mucronem, nontam 
murorum, quam corporum fuorum, 
oppofitu cótinuerunt : quód ultrao82 
menfium fpatiam nullis violentiífimi 
hoftis conatibus labzfa&ati fant,totum 
id,quod eit maximum, TYO Augufto 
Nomini , at Regie fortunz in acce- 
ptis referimus. Afcendcrasenim mul- 
tis procellis ja&atam Patriz navim; & 
long?aufpicatiorem, quàm illi Cafár, 
dederas Te nobis, ut nullum gravioré 
ca(um, Te fofpite, pertimefcere poffe- 
mus, Iam veró qui abfens vincebas, 
quid poffes przfens, etíinon obícur 
nobis (ignificabas tamen nos timidi, 
ad hamanos ca(us , & incertos eventus 
belli zefpiciebamus, dolebamuft càm 
Refpublica in Tua unius falute confi- 
fterct, ad-b in difficilis belli pericula, 
Tefponte properare. Quz non vota» 
fecimus, ut tándem pertinaciam hoftis 
poneret:ut aliquo 3dvenientis Exer- 
Citus timore percujíus exillis DER 
&la- 


* 42 


Z LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


priesui. Jau keliai ir laukai buvo u£tvindyti krauju. 
Jau didesnioji Severijos dalis Zuvo nuo geleies ir ug- 
nies. Ir &ai tarsi j savo teisétas valdas pirma lengvai 
ginkluotos kohortos, po to istisi prices legionai at- 
iygiavo prie provincijos sostinés Smolensko. Ciaaii- 
kiau uz &viesa paaiskéjo, kaip stipriai net ir nesancio 
valdovo, kuriam pritarus buvo kariaujama, vardas mü- 
&iui subüré. Mat kai Tave, maloniausiasis Karaliau, 
visu luomy valia isrinkta karaliu, müsy kariai pripa- 
ino, o Dieve nemirtingas, kick i$ karto igavo jégu ir 
ryito. Nebuvo skaitlingi**, o tikéjo, kad yra nesu- 
skaitiuojami. I5 visu pusiy prieiu legionu buvo ap- 
supti, taciau ju sielos buvo laisvos ir isdidzios. Jie 


Jungtin Lietuvos ir Lenkijos kaiuomené buvo keturis kartus. 
maiesné ui Maskvos pajégas- 


* d o * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


PANEGYRICUS, 21x 

& latibulis munitionum emergeret? 
atdj ad fuos fe reciperet; ut quanquam. 
impune abiret , tamen audaciz füz 
ignominofam exitum habuiffe. viderc- 
tur, Ut autem tantus Exercitus vi reji- 
Ceretur, tot munitiones & pznctot ar- 
ccs hoftium á noftris uno tempore cir- 
cumcingerétur:tante copiz, ita parata: 
vel ad dimicandum, vel ad eludendum 
impetum; non modó graviter afflige- 
rentur, fed etiam caperentur; ut illi fu- 
tiofi Du&ores, quorum fuperbi nullz 
placare preces , crudelitatem. nulla 
füpplicia exfaturare poterant abjeài. 
& tremétes, de capite & vita pacifce- 
rentur, quis noftrorum autoptare po- 
tuit; aut contingere poffe aliquando 
fibi perfuaüt? Nimirum debuit Tua 
Virtus fpesno(tras precurrere: & qui 
Dace Deo bellum füfcipiebasnS fimi- 
Íemaliorum Imperatorum, fed fingu- 
larem & pznécceleftern victoriam ha- 
beredebuifi. Malta in illo Exercitu. 
facrilegà mola fceleraté fiebant, Có- 
P5 tra 


* 4d * 


2. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV.. 


per prielo jtvirtinimus prasiskyné sau kelia j pili ku- 
rioje u£ Tavo vardo love ir Tévynés sauguma dien 
ir naktj éjo sargyba- Nebuvo né vieno is ju, kuris 
Taves nebütu jsivaizdaves kaip stebin£io jo narsq, ku- . 
is nebüti tikéjesis savo darbais papildyti Tavo nuo- 
pelnu, kuris nebütu manes, kad savo krauju didina 
Tavo Slove. Ka jie davé Tau, ka Tévynei, Tu geriau- 
iai jvertinsi. 

Tatiau tai, kad neskaitlingieji neissigando dau- 
gybés, kad atmusé prie puolima ir nukreipe klas- 
tas, kad vir$ müsy galvu pakibusig grésme ne tick 
sienomis, kiek savo künais sustabdé, kad per astuo- 
niu ménesit, laikotarpj ju nejveiké jokie priesu ban- 
dymai, visa tai, kas yra svarbiausia, priskiriame Tavo 
kilniam vardui ir karaliskajai sekmei. Mat Tu jZen- 
gei j daugelio audry blatkoma Valstybés laiva ir pa- 
rodei, kad gali mums atnesti daugiau sékmés negu 
anie, kad, Tau saugant, galétume nebebijoti jokios 
didesnés nelaimés. Mat nors aiskiai mums parodei 
ka Tu galétum nuveikti büdamas kartu, jei laiméj. 
nebüdamas, vis délto mes issigande mastéme apie 
3mogaus rykantias nelaimes ir neaiskia karo baigti 
bei sielvartavomne, kad rada, kai Respublika priklau- 
so tik nuo Tavo gerovés, Tu savo noru skubi j sun- 
kaus karo pavojus. Kokiu tik jadu nedavéme, kad 


* 45 * 


$. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


Lr PANEGYR;CUS. 
tra jus gentium violenti venicbant.Nó 
contra homines tantüm , fed contra 
DEUM ipfum arma fercbant|Tu DEO 
hominibus; illatz injuriz Vindex fü- 
turüsibas. 1taqy ad confpe&tum Tuum. 
trepidare iili, furcre  concuríare, fü- 
gcre:ueg (e campo credere, cüm ifu- 
mecabi!cs eflent; (ed occulte interdü 
exilirz , latrocinto magis, quàm cápo 
idonei, Quid hic ago de Ducum,Exer- 
citüs, Senatoram ac Militum Taorum 
virtute? illi in foffas & aggeres, & mul- 
tiplices naturz & artislatcbras irrum- 
pere, per ignes & ferrum ad (uppliciá 
hoftem quarere parabant; nullam effe 
zati ant naturam rerum , aut hominum 
induflriam ita firmam & providamad 
fecutitatem , quammon pervaderent, 
atq; everterent illi, quibu(cum virtus 
faceret. Tu parem, hoftium odio curá 
erga tuos gerebas: neq; quos vincetes 
fed Pp EE vinceres, confiderabas. 
Illam demum putabas fore ju(tiffimam 
wi&oriam , (i cum plurimis triumpha- 
Tes 


* 416 * 


£. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV. 


pagaliau priesas atsisakyty savo jZülumo, kad, pa- 
veiktas artéjan£ios kariuomenés baimés, illjsug i slép- 
tuviu ir jtvirtinimy priedangos ir kad vel gritu prie 
saviskiu. Nes nors ir nenubaustas pasitrauktu, taciau 
vis tiek atrodyty, kad jo atsitraukimas yra jam ge- 
dingas. Tuo tarpu kas i$ müsy galéjo trolcti ar tiké- 
tis, jog kada nors pavyks pasiekti, kad tola kariuo- 
mené jéga bus atstumta, tiek priesu jtvirtinimu ir 
tiek piliu vienu metu bus apsupta, tokios pajégos, 
puiliai parengtos tiek puolimui, tick jo atrémimui, 
ne tik bus smarkiai sumuitos, bet ir paimtos | ne- 
laisve, kad anie jsiute vadai, kuriu isdidumo negale- 
jo palenkti jokie maldavimai, o Ziaurumo negaléjo 
patenkinti jokios aukos, nugaléti ir drebantys deré- 
sis dél savo gyvybés ir laisvés. I5 tiesu Tavo narsa tu- 
réjo pranokti müsu viltis: Tu, kuris Dievui pade- 
dant pradéjai kara, turéjai laiméti pergale, nepanatia 
j kitu valdovy, vienintele ir beveik dieviska. 

Daug toje [prieiu] kariuomenéje buvo iventva- 
gystiu, daug nusikaltimu. Atéjo nusiZengdami tarp- 
tautinei'* reisei. Pakéle ginkla ne tik prie$ mones, 


1632 m., kai Maskvos kariuomené apgulé Smolensks, Deulino 14,5 
metu paliaubos dar nebuvo pasibuigusios. 


* áo 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


PANEGYRICUS. 33 
tes, Quamobrem ipfe caftra Iuftrabass 
obibas campos, colles & fylyas nota- 
bas,omnia, quz autdelendo, aut pre- 
mendohofti opportuna effent , maturà 
providebas: c&ebas ferociam mili- 
tarem ad prudentiz rationiídg regulá : 
& rur(üs prudentiz Tuz fortem & im- 
perterritum adjungebas aniroum ; ty 
quiomnium periculis occurreres » ipfe 
proximus periculo effes. Fuerint hz, 
Rex Invi&iffime,veteres Tuz virtutes, 
fanguinem X vitam prz gloria negli- 
gerc. Mirificumid quidem in Princi- 
pe, tamen adolefcentia aliquid fuo fibi 
jure uforpare potuit. In hac vero atate, 
& in hoc Regie dignitatisconftitatum 
gradu, & iu tam vario infidod bello » 
Te inter tela hoftium verfari, & inter 
volitantes machinas igneas facrum 
circumferre Capnt; & ant Arci füppe- 
tias fzrre, aut ordincm przfcribere 
militi , quiseft, qni, cám id fama vul- 
gatum de Te acciperet, non admira- 
tione Tuz virtutis , penitüs animo 

P commo- 


* 48 * 


Z LIAUKSMINAS. Pancgirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


bet ir pries patj Dieva. O Tu turéjai büti kerlytojas 
u£ Dievui ir Émonéms padarytas skriaudas. Todél 
Tave pamate jie drebéjo, siuto, laksté ir bégo: 

nepasitikéjo savimi müSio lauke, nors ju buvo nesu- 
skaiciuojama daugybé, bet puldinéjo paslapéia, la- 
biau tinkami plétikauti nei kovoti. 

O ka gi galétiau pasakyti apie Tavo karvediu, 
kariuomenés, senatoriu ir kariy ars? Jie jsiverlé j 
griovius, pylimus ir daugybe mogaus bei gamtos 
sukurry sléptuviu, jie ketino ugnimi ir ginklu pri- 
versi prieis praiyti pasigailjmo, manydami, kad 
néra tokio gamtos kürinio ar Zmogaus statinio, kuris 
büty toks tvirtas ir apdairiai apsaugotas, kad jie ne- 
galétu jo pasiekti ir sunaikinti, mat juos lydéjo nar- 
52. O Tu savilkiais rüpinaisi ne maziau, nei prielas 
ju nekenté: negalvojai, ka nugalési, bet su kuo nuga- 
lési. 1r tik tada manei teisingai pasieksias pergale, jei 
su daugeliu triumfuosi. Todél pats atlikai kariuo- 
menés aptiüra, apójai mülio laula, pajyméjai mil- 
kelius ir kalvas, i$ anksto numatei viska, kas galejo 
büti naudinga arba priesui atremti, arba jam sutrius- 
kinti. Tu savo karinj jnir$j sutramdei Bminties ir proto 


* 49 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VI. 


24 PANEGYRICUS, 
commotus, tenderet ad czlos ma- 
nus; attgomnibzs inítaret votis, ut hos 
Tuostà pioslabores, NUMEN J&ter- 
num fibi innoxios , Patrizq falutares, 
effe vellet. Nunquid non beuigniífimp 
ille Dominas, uitra quàm peceremus, 
liberaliter nobiícurn egit? Haud mal- 
tüm cnim temporis abierat, cüm per- 
territum ccelitüs hoftem ita in gr&um 
compuli(ti, ut qui anté omnibus nobis 
vincula & (ervittem miuabatur , ipfe 
jam voluntario fe carceri ad füpplicia 
inclufiffe videretur, Illoitai jam te- 
pore vicifti : reliquum tempus perfe- 
quendi hoftis;non comparandz vi&o- 
riz fnit. Nam cümundi- przclufiffes, 
inimicis exitum, dimiffiico in hoftilum. 
copijs omnz auxilij fpem przcidiffes? 
annon jam tü eos füppliccs accedere, 
atjá Tua clementia opem vitz im- 
plorare oportuit? Sed certabat Tua 
conftantia cum hoftium pertinacia: &t 
qno diutiàs deditionem prorogaban- 
Ali, c illuftriorem Tibi vi&oriam pre 
parabant* 


* 420 * 


2. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV. 


taisyklémis, o prota sujungei su nenugalima ir stip- 
ría dvasia, kad Tu, kuris udbégai uz akiu visi pavo- 
jams, pats bütum arciausiai ju. Sios dorybés, nenu- 
galimasis valdove, tai senos Tavo dorybés: negailéti 
kraujo ir gyvybés vardan ilovés. Tai nuostabos vertas 
valdovo charakterio bruozas, taZiau jaunuoliskas am- 
Zius'ó galéjo pareikalauti ko nors tik jam büdingo. 
Tatiau bütent tokio amziaus büdamas ir uZimda- 
mas tokias pareigas, Siame permainingame ir praZü- 
tingame kare Tu sukinéjaisi tarp priesu ginklu ir lai- 
kei aukstai iskéles savo venta galva tarp pabüklu, 
spjaudan£iu ugnimi. Tai suteikdavai pagalba piliai, 
tai paskirdavai kokj pavedima kariui. Ar buvo tada. 
kas nors, kuris, visa tai apie tave isgirdes i$ gandu, 
Zavédamasis Tavo dorybémis, giliai Sirdyje sujaudin- 
tas, netiesty ranku j dangy ar atkakliai, duodamas 
ifadus, nemaldautu, kad tokius ventus Tavo dar- 
bus Amiinasis Dievas padaryty Tau nepavojingus, o 
Tévynei naudingus. Argi ne visada Viespats, büda- 
mas palankesnis nei mes pra$ydavome, mums mielai 
padédavo? Mat nedaug tepraéjo laiko, kai siaubingai 


1632 m., kai Vladislovas IV Vaza tapo Lenkijos karalium, jam buvo 
37 meni. 


* 4n 


S. LAUXMIN, Pancgyricus Vladislao VL. 


PANEGYRICUS. zy 
parabant, Enimverà qui multa jam. 
Fortitudinis,Indaftriz, Vigilanoz de- 
deras exempla , neceffe habebas cle- 
mentiz quoq; infigne orbi terrarum 
dare fpectaculum, fi inimicis vitam. 
iteram dares, O diemillum, non ma- 
gis Tibi Tuicg honorifictim, quàm ho- 
ftibus falutarzm! càm confe&i illi ma- 
cie, ac morbis exhaufli & concifi vul- 
neribus, in extrema rerum omnium , 
defperátione ad Tuam fidem miferi- 
cordiamd confugcrét: & Te vindicem 
falatis (ive conftituerent,quem iniquif- 
fimis armis perfecati füiffent? Nulla» 
quidem fpes illis vitze fupercffe potuit , 
qui poft conculcata jura Gentium , le- 
g&(ve Divinas contemptas,& poft ini- 
quiffimam czdem editam, cüm ad 
fapplicium quarerentur, in Tuum có- 
fpe&um (ponte prodire, atéj cruehtas 
manus, & oscrudelitatem adhuc fpi- 
rans oftentarc veriti non (unt ; nifi & 
hoc ad Tuas pertinuiffet lsudes,de Tua 
Clementia etiam hoftesnó gon] 


*42* 


Z LIAUKSMINAS. Pancgirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


drebantj priea taip jvarei j kampa, kad tas, kuris 
prie$ tai mums visiems grasino paniais ir vergija, 
pats tada atrodé norjs savanoriskai ulsidaryti j kale- 
jima pra$ydamas malonés. 

Jau tuomet nugaléjai: likes laikas buvo skirtas prie- 
fams persekioti, o ne pergalei planuoti. Nes kai i$ 
visy pusiy ukirtai priefams atsitraukimo kelius ir, j 
ju puse pasiuntes kariuomene, atémei paskuting vil- 
tj iisigelbéti, ar nederéjo jiems tada ateiti kaip mal- 
dautojams ir, pasikliaujant Tavo atlaidumu, pralyti 
dovanoti gyvybe? Tatiau Tavo kantrybé kovojo su 
prie udsispyrimu: ir kuo ilgiau jie atideliojo pasi- 
davima, tuo &aunesne Tau rengé pergale. O kadangi 
jau buvai daves daugybe Narsumo, Uolumo ir Rü- 
pestingumo pavyzd£iu, bütinai turéjai visam pasau- 
liui parodyti nuostabu Atlaidumo reginj dar karta 
priefams dovanodamas gyvybe. O diena, kuri buvo 
ne ma?iau teikianti garbe Tau ir taviskiams nei ilga- 
ninga priefams! Kai iisekinti bado, nualinti ligu ir 
pakirsti Zaizdu, prarade visokia viltj prasé Tavo glo- 
bos ir gailestingumo, paskyré savo gyvybés saugoto- 
ju Tave, kurj prie tai persekiojo baisiausiais ginkdais. 


* 495 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


226 PANEGYRICUS, 
Efthzc propria Magnorum Regum ac 
Imperarorum gloria, ut & adverfus 
perduelles inviétum, & erga fupplices 
animum manfuetum ferant. Namde 
inimicis, quis populo vindi&am,cüm 
potcft, non fmit? Magna enim eft vis 
iracundiz, qux pacatas intcrdum mé- 
tesin fuzoremagit. Iratum auté animü 
fi quis ad manfuetudinem flc&et ; atdj 
ad fupplicum preces omnem injuriz 
fenfum deponat, merito hunc fapien- 
tiffimi virifortitlimis quibuf Impe- 
ratoribus anteponendum femper pu- 
taverunt. Animo enim humano, quo 
cateris rebus praltamus, nihil ne 
nobilius, ned fortius effe poteít: quem. 
às vincit;qui dolori fuo juitzxj vindi&tg 
temperare potcft. Supplices ad Te ve- 
niont. qui ? illi , qui nullum firpplicem 
impunéà feabire voluerunt. Vitam à 
Te petunt: quinam ii ? qui multis ini- 
quiffim? vitam eripuerunt. Apud Te; 
Jocum venis haberc fe poffe cófidunt, 
quiz illi, qui perjurio jus Tufi violárüt , 
armis 


* 4M o* 


Z LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


Tie, kurie, pamyne tarptautine teise, paniekine die- 
vitkus jstatymus, atnelé baisiausias Zudynes, negalé- 
jo turéti jokios vilties isaugoti gyvybe. Kai prielai 
prasé pasigailéjimo, nebijojo Tavo akivaizdon sava- 
noriikai stoti ir kruvinas rankas bei veidus, vis dar 
Hiaurumu dvelkian£ius, parodyti. Net ir büdami prie- 
iai, jie neprarado tikéjimo Tavo kilnumu, nors tai 
buvo susije su Tavo pergale. 

Tai yra büdingas didziuju valdovy ir karvedziu 
bruoZas — su priesu yra nenugalimas, o su prasan- 
&iuoju malonus. O i$ priesu, kuris gi neatkersytu, jei 
tik galéng? Mat didelé yra pyk£io galia, kuri ramioms 
sieloms sukelia jsiürj. Ta£iau jei kas supykinta siela 
nuramina ir atideda j lj visas nuoskriaudas, kai gir- 
di prasanéiuju maldavimus, tokj £mogu moky£iausi 
vyrai visada mané esant virsesnj uz narsiausius karve- 
dius. Nes u$ Zmogiska sicla, kurios déka viriijame 
visa kita, nieko negali büti nei kilnesnio, nei stipres- 
nio: ja pranoksta tik tas, kuris geba sutramdyti savo 
skausma ir teiséta bausmés troikima. 

Kas atéjo pas Tave kaip maldautojai? Tie, kurie 
né vieno maldautojo nenoréjo paleisti be skriaudos. 
Kas g tokie praso issaugoti gyvybe? Ogi tie, kurie i$ 


* 45 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


PANEGYRICUS, a 
atmisoppugnárunt,, pertinaciá vexa- 
verunt. Sapplicesautem nanc veniunt, 
cumrerum omnium iá laborant; 
Rec jam abeffe Tibi poffunt. Veniunf 
tamen: Teque Patronum quazrunt in 
caufa ; vcl eo maximé nomine fecuri 
Salutis fuz, quod de Tua Clementia 
magis cÓfiderent; quàm deiniquitate 
fua idarent, TV verb, Regum O- 
ptime, quàm cumulatéinimicorümde 
TE judicium virtute Taa confirmafti? 
Nonenim ferram ftrinxifti: noninter- 
necionem comminatuses: nó defr 
tolerantiz ultionem in czde ac fagui- 
ne conf(tituifti:(ed ajebas,potiüis vivát; 
Arma modó tradant, figna ad pedes 
Noftros deponant; vitam habeant ; & 
ipfi (int tcíles, NosIuftitiz zquitatifdj 
partesin hoc bello fafcepiífe nà cruo- 
rem concupivífe humanum. O confi- 
Jium Regis Optimi long? fapientiffi- 
mum? Noluit interficere füpplices, ne 
multüm vicoriz: non intados dimit- 
fcre) nénimiüm inimicis jndul(iffe vi- 

deretur. 


* 46 * 


2. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


daugelio Ziauriai ja atémé. Katrie gi tikisi, kad i$ Ta- 
ves sulauks pasigailéjimo? Tie, kurie apgaule pazei- 
dé Tavo jstarymus, ginklais kovojo, atkaklumu truk- 
dé. Ta£iau visi jie dabar ateina kaip praiytojai, nes 
vargsta visko stokodami ir jau nebegali be Taves ap- 
sieiti. Jie ateina ir maldauja büti ju globéju, ir, nega- 
na to, yra tikri savo saugumu, kadangi labiau pasiti- 
ki Tavo atlaidumu, nei baiminasi dél savo sunkios 
padéties. O Tu, geriausiasis i$ valdovu, ar tikrai pa- 
vvirtinai savo dorybe priest nuomone? Tu neissitrau- 
kei kardo, negrasinai Zudynémis, nekertijai mirtimi 
ir krauju uz paniekinta pakantuma, bet pasakei: , Te 
gyvena! Tegu tik atiduoda ginklus ir tepadeda vélia- 
vas prie müsy koju. Teissaugoja savo gyvybe ir tegu 
patys büna liudininkais, kad mes siame kare esame 
teisingumo ir lygybés puséje, o ne trokitame Zmo- 
nig kraujo*. O geriausiojo Valdovo ismintingiausia- 
sis sprendime! Nepanoréjo nuzudyti prasan£iuju, ta- 
€iau nepaleido nenubaustu, kad neatrodytu, jog itin 
prietiskai nusiteikusiems arleido. I5 pradiiu elgesi at- 
laidiiai, kai skyré bausmes, o po to grietai, mat bu- 
vo tiek küny, tiek sieh nugalétojas. Jei jie büty krite 
ginklo pakirsti, tai tikriausiai büry iisaugoje nepri- 


klausoma dvasia, o tas, kuris nelaisvéje, net jei 


*499* 


$. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


E PANEGYRICUS, 
deretur, Sed ita clementer egit, utta- 
men ponas fumerct: ira deinde fever? 
ut corporum pariter atq; animorum. 
Viáor effet, Occubuiffent illi fetro 
perempti: at animum fortaffis fui juris 
habuiffent; qui in vinculis etiam liber 
eft, & non tenctur: ldem fuiffet finis 
vi&oríz, qui & vitz ; idemq; trophzo 
Jocus & tumulo.Nunc autem quotquot 
funt, quibus vità reddidifli,tot przco- 
neslaudum Tuarum effe volnifti, Qai- 
cunzTe falutis fuz affertorem viderüt, 
univerfi juré fe Tibi humano ati Divi- 
noobligatoseffe agnofcunt. Non po- 
tes, Rex Invi&iffime, non jncundiffi- 
mam ilius diei memoriam femper ha- 
bere, quo, magna animi Tui voluptate 
cernere potuiiti , cüm ad facram illi 
manum Tuamaccurrerent, Te ud 
rétur, Tuo benigniffimo vultu exfatia- 
ri non polfent; ati gratulabundi inter 
militares ordines, Tua: laudescclebra- 
rent: & Tibi falutem, Tibi fanguinem, 
Tibi vitamacceptam referrent. Ergo 
Y 


* 4 * 


£. LIAUKSMINAS. Pancgirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


[dvasioje] yr neprildausomas, tokiu nelaikomas. Per- 
galés baigtis büry buvusi tokia pat, kaip ir gyveni- 
mo: trofejui ir kapui ta pati vieta. Ta£iau dabar tiek 
yra ty, kuriems dovanojai gyvybe; kiek noréjai, kad 
bütu tavo slovés skelbéju. Ir kas tik suprato, jog Tu 
esi jo gerovés gynéjas, visi pripafino, kad yra Tau 
skolingi pagal Zmoniy ir Dievo jstatymus. 

Galési, nenugalimasis Karaliau, visada maloniai 
prisiminti ta diena, kai gebéjai savo sielos didziu jZval- 
gumu perprasti, kodél jie pripuole prie tavo dievis- 
ky ranku, Tavimi Zavéjosi, negaléjo pasisotinti Tavo 
maloningu veidu, [kodel] tarp kariu diiügaudami 
Tave slovino ir dovanota savo krauja, gyvybe. gerove 
Tau Zadéjo. Taigi kad ir j kokias Zemes jie nukeliaus, 
visur su savimi ne$is gautos malonés prisiminima, 
kad ir kurioje pasaulio salyje bus, ten pastatys am£i- 
nq paminkla Tavo narsai ir slovei. Vadinasi, Tu ruri 
savo darbo vaisiu, kurj visada privalai vertinti dl to, 
kad nedaugelis i$ didZiausiu valdovu Tau gali pri- 
lygti savo slove. 

T$ ties daugybé senuju laiky paminkly mums 
pasakoja apie Slovingus tauty müsius karuose. A$ 
pripaiistu, kad jie tikrai didingi ir gausis, tatiau 


S. LAUXMIN., Panegyricus Vladislao VL. 


PANEGYRICUS. 219 
illi quafcundrin regiones corüigrabüt, 
Pu rem. acceptibeneficijmemo- 
tiam; & quibufcund in partibus Orbis 
fuerint, ibidem monumentum virtutis 
glorizdj Tuz perpetuum confituent, 
Habes igitur fru&um laborum Tuorü, 
quem. tanti femper facere debes, ut 
paucos é maximis Imperatoribus in 
confortium laudum Tuarum admittas. 
Etenim multa nobis veteri monumé- 
ta rebus in bello przclaré geftis Na- 
tionum ediderunt; quz ita equi 
magna & multa cffc agnofco, nt eorum 
gloriz partem maximam in hac una 
Tua vi&oria cóclafam effe exiftimem. 
Quid enim magis defiderandum elt, 
qüàm hoftium impetum coercere? un- 
did conftri&os tenuifti.Quid in pogna 
expetendum, quàm magnam inimi- 
comm ftragem edere? có czdíbus & 
ob(idone reda&i (át ,uté multis milli- 
bus dimidio pauciores füpereffent. 
Quidad coincmorandum gloriofius , 
quàm totum hofülem Exercitum in 
poteftatem redigere? A Tc vitz bene- 
ficium. 


* 4 * 


£ LIAUKSMINAS. Pancgirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV. 


ju 8lovés didziaja dali Sioje vienoje Tavo pergaléje 
manau sutelpant. Nes ko gi galima trolti labiau nei 
sutramdyti priest puolima? O Tu juos laikei i$ visu 
pusiy suvar£ytus". Ko müsyje reikia tikétis, jei ne 
daugybés prieu sutriuskinimo? Siame müyje jie taip 
Sudyniv ir apgulties buvo jveikti, kad i$ daugybés 
tükstan£ig vos perpus maZesnis skaicius isliko. Ka. 
Sovingesnio büty galima papasakoti nei tai, kad visa 
priesu kariauna buvo priversta pasiduoti? O jie ismal- 
davo pasigailéti ju gyvybés. Koks geresnis gali büti 
adlyginimas u£ pergale, jei ne priversti priesus sudéti 
ginklus? O Tu paémei visa ju karine jranga"". Kas 
pergalés pagarsinimui atrodytu garbingiau, jei ne ma- 
lonus elgesys su maldaujanciaisiais? O Tu priesams 
dovanojai gyvybs- 

Ka kiti per ilga laika ir daugelyje kar padaryti 
vos pajége, Siame kare Tavo dieviska narsa per keliu 
ménesiu Zygi pirmu puolimu, padedant dangikoms 


Liecuviu ir lenky kariuomené atkirto rusy kariuomeng nuo maisto 
atsagy bei kariniu ckmen ütekli jy apsupo ir privené pasiduodi 
iip vasarj. 

Visdiioca IV pido vis paddavuss kuis, ana je ajo 
atiduoti visus ginklus, stovyklos iiteklius ir 123 parrankas. 


* 43 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


2 PANEGYRICUS. 
ficium impetrárunt. Quod opportunis 
vi&oriz premium efle potet, quàm 
adverfarios armis exuere? omnem 
spparatüm bellicum recepifti. Quid 
ad predicandü honorificentii 
tnanfucté cum füpplicibus agere? vitá 
hoftibus conceffifti. Quod cateri mul- 
to tempore,& pluribus bellis,perficere 
vix potuerunt: hoc Tua Divina virtus 
in paucorum menfium decurfu, & pri- 
fno belli impctu,ope cceeleftis Numinis, 
effecit: Et quoniam majora Tua funt 
merita, quàm ut mens cujufquam no- 
ftrünicapere poffit; idcircó non aliquá 
A nobis Coronam, non ftatram, non 
columnam ad memoriam Nominis 
Tui expe&a. Fuerunt hzc olim premia 
mediocrium meritorum ad incitamen- 
tum virtatis inftituta, Ta tanta in Rép: 
beneficia contuliíi, ut hzc ipía Patria 
noflra perenne monnmentum gloriz 
Tuz fatüra effe videatur. Quz quó illu- 
ftrior & amplior per Te £ada eft, eb 
gloriofius virtuti Tuz reddet teftimo- 
nium. Non cnim tantüm , quzad fe- 
curitaté 


* 42 * 


Z LIAUKSMINAS. Pancgirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV. 


jégoms, jvykdé. O kadangi Tavo nuopelnai yra di- 
desni nei kurio nors i$ müsy protas pajégia suvokti, 
tikékis Tavo vardo pallovinimui gauti i$ müsu ne 
kokj nors vainika, ne starula ar kolona. Kadaise buvo 
nustarytas atlygis uz daug menkesnius n ius nei 
narsumo paskata. Tu gi tiek Respublikai padarei ma- 
loniy, kad atrodo, jog pati müsu Tévyné bus ilga- 
amiis Tavo slovés paminklas. O ji tuo puikiau liu- 
dys Tavo narsa, kuo Tau padedant taps garsesné ir 


Matome, jog Tavo pergale padidino ne tik tai, 
kas padeda saugumui — itvaryti prielai, iilaisvintos 
pilys, apsaugoti nuo Zudyniu gyventojai, nebenio- 
kojami laukai, nebegriaunami miestai, nebeniekina- 
mos iventyklos, pla£iai ir nevaromai nusidriekusios 
Karalystés ribos, bet ir tai, kas ypac skatina susiZavé- 
jima — kad &itie vyrai, Sitie ginklai ir &itos pajégos, 
priklausanéios lenky ir lietuviy tautoms, jvaré siau- 
ba didiiausiems ir gausingiausiems priesams, surink- 
tiemsis geriausiy Europos kariuomeniu. Tatiau nors 


* 435 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


PANEGYRICUS. Ld 
ctírítatem proficua fant, à Tua vi&oria 
promanaffe videmus ; hoftés repulfos , 
€liberatas arces, Civesab internecióe 
vindicatos, ab agris vaftitatem, exci- 
dium ab urbibus, à Templis facrilegia 
depulía , Regal fines longe latéque 
proteníos;fed illa etiam quz ad cofna- 
dationem long? funt illuftrifllma ; hos 
viros, hzc arma, has vires Polono Li- 
thuanoq; populo effe , vel imma- 
niffimis & numerofiiffimis hoftibus, 
exflore Europez militie colle&is, 
terrorieffe poffint. Quanquam enim. 
& demultisalijs, & dehoc ipfo hofte 
tum faperiorum Regum, tum Tuis ac 
gloriofiffimi PARENTIS Tui aufpi- 
cijs eatulimas trophza., quibus nulla 
unquam allatura eft finem ztas; tamen 
proximis hifce annis offenfi Numinis 
indignatione fa£um eft, ut calamitas 
paucorum aliquantám de priftinis no- 
ftris honoribus detraheret: fed que 
fcelerum noflrorum pana fuit, esm., 
Gentisnoftrz ignaviam & imbecilli- 
tatem hoftes effc crediderunt, Anilli, 

nos 


* 44 * 


2. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


ir i$ daugelio kitu, ir i$ Sio prieio, tiek prie tai buvu- 
siu karaliu, tiek Tavo 3lovingojo tévo pastangomis 
turime troféju, kurie niekada nebus pamiriti, bet pra- 
éjusiais metais, pasipiktinus ieistai dievybei, ivyko 
taip, kad nedaugelio patirtos nelaimés gerokai su- 
menkino ankstesniojo müsu narsumo slove, o tai, kas 
buvo bausmé u£ müsy nusikaltimus, prieiai palaiké 
müsy tautos silpnadvasikumo jrodymu'". Argi jie 
mus dabar su ginklais bütu ufpuole, jei müsq visid- 
kai neniekinty? Ar jie galétu sutartis lau£yti ir per- 
Jengti sienas, jei nebütu saves jtikine, kad reikia i$ 
silpnuju karo grobj atimti? Tuo budriau Tu, nenu- 
galimasis karaliau, turi rüpintis, kad u£ padarytas 
Tévynei neteisybes büty atkerlyta. 


Sunks pasakyti, la konkre£iai Z- Liauksminas Gia turi galvoje. Galbür. 

Viadislovo tévo Zigmanto Vazos, o vdliau jo patics sicki rapti Rusijos 

caru. Galbüt santykius su Svedija. 1632 m. 1uvo Svedijos karalius. 

 Gusravas Adolfas, ir Vladislovui Vazai padaugéjo galimybin ulimi 

Svedijos sosta. Tatian abiem arvejais tam energingai pasiprietino LDK 

didikai ir bajorai, o tai savo ruoitu atvedé j naujus karus ir sumaistj 
Respublikoje. 


M 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VI. 


23» PANEGYRICUS, 

nifi nos defpicatui habuiffent, adeb 
prezcipites arma concurriffent ? Illine 
fzdera negligere,pedemq; extra limi- 
tes efferre poterant,nifi jam vcluti ad 
detrahenda. jacentibus fpolia prope- 
randum effe fibi perfualiffent? Qub 
vigilantior Tua cura, Rex invi&iffime, 
in vindic&dis Patriz injurijs effe debet, 
quihzcintelligis. Nondum enim hic 
finis efl meritorum Tuorum ; fed fun- 
damenta duntaxat earum rerum, in 
quarum fpem omnesnoserexifti;jecif- 
fe videris, Videsà quibus hoftibus un- 
diq; cingimur: qui dies no&efque for- 
tunis jugulifque noftris ininét , & cám 
moribis & vitz genere inter fe diícre- 
pant;tum in co maximé confentiunt 
quód veluti figno dato, dum fecuros 
noscredunt,, ad cedes atque rapinas 
concurrant. Nóillos federum religioy 
non[us gentinm, non luri(iurandi me- 
moria cótinet; fed illud furnum Iuseffe. 
putant,quod fua crudelitasjianifque 
nafuraunicniq; perfuaferit. Dum hos 
perfequeris,ecce hinc Dppipamer ab 

ijs: 


* 436 * 


2. LIAUKSMINAS. Panegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV. 


Ir tai ne pabaiga Tavo nuopelnu, nes tu padéjai 
pamatus tiems dalykams, kurie mums su£adino vil- 
ij. Matai, kiek priefu mus supa i visu pusiuy: jie die- 
na naktj kelia grésme müst gerovei ir gyvybei, ir nors 
papro£iais ir gyvenimo büdu tarp saves skiriasi, vie- 
nu klausimu labai gerai sutaria: vos tik gaus Zenkla 
ar pamanys, kad esame nebudrüs, susirinks pléiti ir 
siaubri. Ju nesulaikys nci sutarciu nelieciamumas, 
nei tarprautiné teisé, nei priesaikos atminimas. Mat 
jie mano, kad tik tas jstatymas yra auksciausias, kurj 
visiems siülo ju Ziaurumas ir baisi prigimtis. Kol tu 
iuos persekioji, mes esame puolami kiny: jie mato, 
kaip mus nualintus u£pulti. 

Ju planus itardyti, jéga atremti, puolima ir Ziau- 
rumq sustabdyti gali tik Tu vienas, nes Tu turi imin- 
ties, prilygstancios didiems darbams, turi sielos di- 
dybe; pranokesne u£ karalitka didinguma, turi veik- 
los jgüd?iu, visada parengtu ir esanéiu po ranka. Turi 
ir kitu nesuskaiéiuojamu ir reikémingy dorybiuy ku- 
rios Tau padeda. Prie visu Siu dalyla; Dievo valia yra 


* 43 * 


S. LAUXMIN. Panegyricus Vladislao VL. 


3: PANEGYRICUS. 

alijs: indealij profpiciunt,ut feffis in- 
cübant.Quorü confilia evcrtere;& vim 
repellere,& comprimere impef& atq; 
ferociam folus potes. Eft in Te par 
rebus magnis prudétia. Eft magnitudo 
animi Regali majeftate fuperior. Eft 
induftria in agendo ad omnem ufum 
prompta & parata. Sunt caterz innu- 
mere atq; ampliffimz virtutes,que TE. 
adjovent. Eft his omnibus fingularis 
divinitüs adjun&a fortuna ; cujus jam 
fzpiusexperimentü cepifti. Cedet,ita 
Dco propitio vovemus,temeritas có- 
filio, audacia fortitudini , iniquitas z- 
quitati;fcelus deniq; virtuti.Tuinfta& 
eb ufq; feliciter agendo progredere , 
quoad undi; occifis hoftibus,Patriam 
in exoptata pace atq; tránquillitate 
cóftituas.Tum demüomni gloria or- 
maty in folio Regni Tui ita cóquiefces, 
ut Perpetuü ,non Academica tantüm. 
Tu Invétoti , qua minimis Tuis impar 
eft laudibus; fed univerfo Orbi Terarü 

decantandz Gloriz Tuzimpo- 
laborem, 


nas 
INDEX 


* 48 * 


Z. LIAUKSMINAS. Pancegirika 
Lenkijos karaliui Vladislovui IV... 


prijungta ypatinga Sekmeé, kurios jrodymu patyrei 
ir ankstiau. Tegul nusileid?ia, maldaujame Dievui 
palankiam esant, skubotumas apdairumui, j£ülumas 
narsai, neteisybé teisingumui ir galiausiai — nusikal- 
timas dorybei. Tu nesustok ir tesk sckmingai pradé- 
tus darbus, kad, aplink isZudes priesus, Tevynei gra- 
Zintum trokitamq taika ir ramybe. Tik tada ramiai 
sédési savo Karalystés soste, papuostas love, kad 
amáinas pastangas apdainuoti Tavo love suteiktum 
ne tik Tavo Akademijos jaunimui, kuris neprilygsta 
né menkiausiems Tavo Zygdarbiams, bet ir visam pa- 
sauliui. 


Vené NIJOLÉ KLINGAITÉ 
Versta iss Panegyricus Vladislao IV regi Poloniae reduci ex bello. 
Moschovitico Anno 1634. Scriptus nomine Academici 
Vilnensis, in: Sigismundus Lauxmin. Praxis oratoria sive 
praecepta artis rhetoricae... Francofurti ad Maenum, 1665. 


* 49 * 


Rinktiniai raitai / Zygimantas Liauksminas ; [suda- 
rytojas Bronius Genzelis]. — Vilnius : Mintis, 2004. — 
Grexur. tekstas liez. lo. — Kn. taip pat: Zygimanto 
Liauksmino aplinka ir jos istakos / Bronius Genzelis, 
p. 11-46. Zygimantas Liauksminas: humanitarinio 
mokymo tobulinimas / Eugenija Ultinaite, p. 47-50 


ISBN 5-417-00864-8 


UDK 82.08«781(474.5) 


Uisakymas 
Iileido .Mieties" leidykda, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 
vi 


Spausdino UAB Petro ofseras", Zalgirio g, 90. LT-09303 
Vilnius. 


" D
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Rinktiniai raštai = Opera selecta"

See other formats
